2010-06-29

Iš bakalauro darbų: kodėl skaitome fantasy?

Pasibaigė gynimai, į pabaigą eina ir egzaminų sesija. Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos programos absolventė, Aleksandra Strelcova, puikiai apgynusi bakalauro darbą Fantasy žanro knygų leidyba ir skaitymas Lietuvoje 2000-2009 m.(vadovė doc. dr. Vita Mozūraitė), sutiko pasidalyti kai kuriais tyrimo rezultatais su tinklaraščio skaitytojais. Iš tikrųjų, šiandien fantasy literatūros pasiūla didelė, bet kodėl šis žanras populiarus, kas traukia skaitytoją? Apie tai rašoma Aleksandros straipsnyje.

Fantasy žanras yra modernios visuomenės fenomenas. Nors šio žanro literatūros šaknys siekia XIX amžių ir tuo metu pradėtas kurti stebuklines pasakas, tačiau pirmieji fantasy kūriniai pasirodė tik XX a. Didžiausią įtaką fantasy žanro tobulėjimui ir autoriams padarė Johnas Ronaldas Reuelas Tolkienas, kurio sukurtos knygos apie Viduržemio pasaulį nustatė fantasy žanro standartus ir dar dabar daro įtaką naujiems autoriams. XX a. pabaigoje fantasy žanro atgimimą lėmė Joanne K. Rowling knygos Haris Poteris ir išminties akmuo (1997) pasirodymas bei netrukus pagal šias knygas sukurti filmai. Žanro atgimimą iliustruoja ir tai, kad Tolkieno Žiedų valdovo ekranizacija vėl sugrąžino jo knygas į skaitomiausių knygų dešimtukus [8]. Hario Poterio fenomenas ir Žiedų valdovo filmų sėkmė ne tik atgaivino fantasy žanro kūrimą ir leidybą, bet ir pakeitė požiūrį, kad fantasy skirta tik vaikams [1]. Šiuo metu šio žanro knygų yra kiekviename knygyne, kiekvienoje bibliotekoje, o leidėjai pelnosi iš naujo perleisdami populiariausias knygas.

Fantasy žanro literatūros apibrėžimas

Kaip teigiama Oksfordo enciklopedijoje, skirtai vaikų literatūrai, fantasy yra viena iš dviprasmiškiausių sąvokų, kuri gali būti suvokiama kaip žanras, stilius, modelis ar pasakojimo technika [4]. Išvertus iš anglų kalbos terminas fantasy reiškia vaizduotė, ypatingai kai ji yra neribojama ir ekstravagantiška. Kita reikšmė – vaizdų formavimas mintyse. Trečias apibrėžimas yra mintyse sukurtas vaizdas, nerealus arba fantastinis [2]. Iš pateiktų apibrėžimų matyti, kad, visų pirma, žodis fantasy siejamas su vaizdais, vaizduote ir fantazija. Taip ir fantasy žanro literatūra yra siejama su nevaldoma ir nestabdoma kūrėjo vaizduote, kuriant knygos pasakojimą, bei skaitytojo vaizduote, skaitant literatūros kūrinį.

Bendriausiai fantasy žanro literatūra galėtų būti pristatoma taip:

„Fantasy žanro literatūra“ yra platus terminas, naudojamas apibūdinti knygas, kuriose vyksta magiški ir stebuklingi įvykiai. Šiuolaikinių fantasy novelių pasakojimo centre – blogio ir gėrio dvikova, o daugumos pasakojimų pagrindas – mitas ar legenda. Pasakojimo veiksmas gali vykti tiek realiame, tiek antriniame pasaulyje, kuris turi mūsų pasaulio bruožų. Magijos egzistavimas negali būti paaiškintas. Paradoksalu, bet fantasy literatūros kūriniai, ypač tie, kurie buvo parašyti vaikams per pastaruosius tris dešimtmečius, dažniausiai savyje talpina vienas iš rimčiausių potemių. Tokios temos kaip gėrio ir blogio kova, džiaugsmo išsaugojimas žiauriame ir gąsdinančiame pasaulyje ir mirties neišvengiamumas, kai kuriems kritikams leidžia teigti, kad fantasy kūriniai pateikia tikresnę pasaulio versiją nei dauguma realistinių novelių [6].

Tyrimas „Fantasy žanro literatūros skaitymas Lietuvoje“

Bakalauro darbe Fantasy žanro knygų leidyba ir skaitymas Lietuvoje 2000-2009 m. buvo siekiama ne tik pristatyti fantasy literatūrą, bet ir paanalizuoti, kas nulėmė jos skaitymą ir populiarumą Lietuvoje. Kadangi šis žanras Lietuvoje buvo mažai tyrinėtas, o jo skaitomumas ir populiarumas yra didelis, svarbu suprasti, kuo šios knygos traukia skaitytojus. Taip pat atsižvelgiant į didėjantį fantasy knygų poreikį, bibliotekose reikėtų skirti daugiau dėmesio tokių knygų pristatymui ir rekomendavimui, jų skirstymui pagal amžiaus grupes ir pan.



Tyrimas Fantasy žanro literatūros skaitymas yra vienas pirmųjų šio žanro skaitymo tyrimų Lietuvoje. Tai yra žvalgomasis tyrimas, nes greitai išpopuliarėjus šio žanro literatūrai, nebuvo analizuojamos tokio reiškinio priežastys. Problema yra ta, kad Lietuvoje nėra fantasy kūrimo, leidybos ir skaitymo tradicijų, tačiau per trumpą laiką susidarė nemažas skaitytojų ir gerbėjų ratas. Tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti fantasy žanro literatūros skaitymo ir populiarumo priežastis ir jas palyginti su tuo, kodėl visame pasaulyje yra skaitoma fantasy literatūra.

Tiriant fantasy žanro literatūros skaitymą buvo pasirinktas atvejo analizės metodas. Tai nulėmė siaura tyrimo sritis (fantasy literatūra) bei tai, kad buvo siekiama respondentams ne pateikti konkrečius klausimus, o sužinoti jų nuomonę. Apibendrinant duomenis, ieškant sąsajų su bendromis tendencijomis, pateikiamos fantasy žanro skaitymo Lietuvoje priežastys. Remiantis tuo, kad dalis yra visumos atspindys, tyrimo rezultatai pateikiami, kaip apibūdinantys Lietuvos situaciją.

Tyrimui buvo pasirinktos trys knygų serijos: J. R. R. Tolkieno Žiedų valdovo trilogija, J. K. Rowling Hario Poterio serija bei Ch. Paolini ciklas Paveldėjimas. Šias knygų serijas sieja tai, kad jos priskiriamos herojų fantasy. Taip pat šios knygos buvo ekranizuotos ir susilaukė skaitytojų dėmesio dėl savo išskirtinių bruožų.

Buvo apklausti aštuoni respondentai, kurie priskiriami dviem amžiaus grupėms: paaugliai (14-17 m.) ir suaugusieji (21-26 m.). Pagrindinis respondentų atrinkimo kriterijus – jų pomėgis skaityti fantasy literatūrą ir tai, kad jie būtų skaitę bent dvi iš trijų analizuojamų knygų. Tyrimo dalyviai buvo atrinkti iš su fantasy literatūra susijusių klubų: Eragono gerbėjų, Tolkien Lietuva ir Anime Zona.

Fantasy žanro literatūros skaitymo priežastys

Fantasy žanro skaitytojus galima suskirstyti į dvi grupes: tuos, kurie pradėjo skaityti nuo J. K. Rowling Hario Poterio knygų ir tuos, kurių pirmoji fantasy žanro knyga buvo J. R. R. Tolkieno Žiedų valdovas. Tai patvirtina teiginį, kad šio žanro literatūros atgimimas prasidėjo nuo populiariausių autorių knygų leidimo ir ekranizacijų.

Tyrime analizuojamų knygų vertinimas buvo dvejopas: rimčiausiai vertinami J. R. R. Tolkieno kūriniai, kuriems priskiriami universalios knygos, fantastikos-klasikos apibūdinimai. J. K. Rowling ir Ch. Paolinio knygos priskiriamos laisvalaikio skaitymui. Visų pirma tai galima būtų paaiškinti tuo, kad skaitytojams Žiedų valdovas asocijuojasi su rimtų potemių perteikimu, sudėtingesniu ir sunkesniu skaitymu. Kūrinyje pastebimos tokios vertybės kaip ištikimybė, meilė, draugystė. Pavyzdžiui, Žiedų valdove tai yra akivaizdus dalykas, kad žmonės turi būti vieningi kovodami prieš blogį ir nesvarbu prieš kokį, kad blogis labai lengvai gimdo blogį (Respondentas D). Minima tai, kad J. R. R. Tolkieno kūryba darė įtaką ir kitiems rašytojams, pastebimos knygos, ant kurių viršelio parašyta J. R. R. Tolkieno mokiniai. Kaip teigiama straipsnyje Sutverti pasaulį iš naujo: tikrovės perkonstravimas J. R. R. Tolkieno „legendariume“, Tolkieno legendos turi itin stiprų foną, kuriame galima laviruoti nepažeidžiant pirminės rašytojo koncepcijos [3].



Svetainė Tolkien Lietuva, http://tolkien.balt.net/

Nors J. K. Rowling ir Ch. Paolinio knygose taip pat yra rimtų potemių, jų veikėjai ne kartą turi priimti svarbius sprendimus, tačiau skaitytojai pirmiausiai pastebi nuotykius ir stebuklus. Pasak doc. Vitos Mozūraitės, paaugliams ne mažiau nei pradinukams labai svarbi veiksmo dinamika, epizodų kaita, humoras <...> kūrinio turinys turi būti nekomplikuotas, bet sudominantis paslaptingumu arba nuotykiais [7]. Lengva skaitomas ir suprantamas knygų tekstas yra siejamas su tuo, kad J. K. Rowling ir Ch. Paolinio knygos neįsimena ilgam. Respondentai šį bruožą taip pat sieja su tuo, kad šių knygų adresatas – jaunesnieji paaugliai.

Fantasy žanro literatūra iš kitų literatūros žanrų išsiskiria tuo, kad joje vaizduojami herojai, atitinkantys principą Herojus yra toks pat kaip tu (angl. Hero is just like you). Ch. Paolinio knygose herojus yra paprastas fermeris, o tai, pasak Respondento F, 14 m., labai patraukia, nes mane žavi ir išdidūs žmonės, bet paprasti labiau traukia, nes mane patį primena. Taip pat respondentai minėjo, kad J. K. Rowling knygos išpopuliarėjo dėl to, kad jose vaizduojamas nelaimingas vaikas, kuriam iš pradžių jaučiama užuojauta ir gailestis. Tačiau kai jis pakviečiamas į burtininkų mokyklą ir iš niekam nereikalingo našlaičio tampa pasaulio išgelbėtoju, Haris Poteris tampa herojumi. Susitapatinant su herojumi, tarsi nugyvenant jų gyvenimą yra realizuojamas poreikis keistis. Svarbu yra tai, kad poreikis keistis identifikuojamas per pažįstamas aplinkas, tačiau vaikai kaip tam tikrą susikurto pasaulio realybę identifikuoja tuos veikėjus bei aplinkybes, kurie realiame gyvenime neegzistuoja. Pavyzdžiui, burtininkus, raganas, vampyrus [7].

Viena iš priežasčių, kodėl susidomima fantasy literatūra – knygų ekranizacijos ir informacija apie rodomus filmus. Vieniems respondentams buvo svarbiau iš pradžių perskaityti knygą, o tik tada pamatyti filmą, kitiems – atvirkščiai. Išskiriamas filmo privalumas – vaizdo suteikimas knygai. Respondentas D apie Žiedų valdovo ekranizaciją teigė, kad filmai tik paskatino jo vaizduotę ir papildė galvoje sukurtus vaizdinius: Kai pažiūri filmą, jau turi savo nuomonę, savo aktorius vaizduotėje, pradedi skaityti ir ta gamta, kalnai, lygumos ir viskas tau pagerina visą vaizduotę, kad tu gyveni tokiam filme. Knygų ekranizacijos pamažu išstumia skaitymą, nes daug paprasčiau yra pasižiūrėti filmą nei perskaityti knygą. Pavyzdžiui, filmuose detaliai atkurtas Žiedų valdovo pasaulis pakeičia knygos skaitymą, nes yra perteikiama ne tik pagrindinė istorija, bet ir smulkiausios detalės.

Kadangi yra ekranizuojamos visos knygų serijos dalys, pasirodžius naujam filmui, dar kartą skaitomos anksčiau išleistos knygos. Taip pat knygos skaitomos po kelis kartus, nes pradeda trūkti vaizduojamo pasaulio, norisi vėl patirti nuotykius, skaitant sudėtingesnes knygas pastebima daugiau detalių, labiau įsigilinama į smulkmenas. Vis dėlto kuriami filmai ne visada pritraukia naujų skaitytojų, o nuolatinė reklama gali tapti ir priežastimi neskaityti knygos. Žurnale Rubinaitis pateikiama 7 klasės mokinio nuomonė: Manau, jog toks populiarumas dėl to, kad apie šį herojų yra sukurtas kino filmas. <...> Filmų nebekurtų ir knygos nebeatrodytų įdomios. Manau, kiekvieną knygą galima iškelti reklamuojant ir kuriant pagal ją kino filmus [5]. Panašus reiškinys pastebimas ir analizuojant fantasy knygų leidybą. Sukurti filmai, padidina jau pamirštų knygų populiarumą ir tuo pačiu jos yra iš naujo perleidžiamos.

Reklama ir kalbos apie populiarią knygą – respondentų įvardintos skaitymo priežastys. Prie reklamos prisideda ir knygų aptarimai, ir pristatymai bibliotekose, knygynuose, mokyklose, konkursai ir kolekcionuojami daiktai, suvenyrai. Įtikinamos reklamos pavyzdys – J. K. Rowling knygos apie Harį Poterį. Respondentai ne tik, kad buvo skaitę knygas, bet ir kaip svarbiausią jų populiarumo priežastį minėjo reklamą. Reklamos dalimi tapo ir tai, kad J. K. Rowling knygas rašė kankinama depresijos, neturėdama darbo ir iš valstybės pašalpos stengdamasi pasirūpinti savo mažamete dukra. Jaunesnieji skaitytojai šią istoriją supranta savaip: Manyčiau dėl to, kad tą knygą parašė moteris daug kentėjusi ir daug vargusi ir tai labai pribloškia visą pasaulį, kad tokie žmonės, skurstantys, patogiai negyvenantys, sugeba rašyti tokias knygas ir priverčia visus taip dėl jų pasistengi, jas skaityti visas (Respondentas F, 14 m.). Užuojauta autorei tampa paskatinimu pirkti ir skaityti knygas. O jos sėkmės istoriją bandoma pakartoti kuriant panašios tematikos knygas. Pavyzdžiui, Lietuvoje buvo išleistos dvi rašytojos D. Vaitkevičiūtės knygos apie Marių Pietarį.

Ne vienam respondentui perskaityti tam tikras knygas parekomendavo draugai, pažįstami ar giminaičiai, kurių nuomone pasitikima. Paaugliai yra linkę ieškoti bendrų pomėgių, požiūrio taškų, jie pirmieji susipažįsta su naujausiais dalykais ir juos greičiausiai pasiekia naujausia, jiems aktuali informacija. Iš vienos pusės, fantasy knygos pradedamos skaityti, nes buvo rekomenduotos, iš kitos pusės – tai priemonė neatsilikti nuo to, kas tam tikru metu yra populiaru tarp bendraamžių.

Atsitiktinė atranka – fantasy žanro knygų skaitymo priežastis. Tiesiog kai nueini į biblioteką, ieškai kažkokių knygų, galbūt draugai būna kažką rekomendavę, galbūt tiesiog pamatai gražų viršelį ir išsirenki, o po to pamatai, kad tai ir yra fantasy literatūra (Respondentas E, 16 m.). Pirmoji perskaityta knyga sudomina ir toliau yra tikslingai ieškoma kažko panašaus. Galima teigti, kad šis pasirinkimas taip pat buvo įtakotas fantasy knygų išskirtinio apipavidalinimo (viršelių iliustracijų, išryškintų pavadinimų, puslapių skaičiaus), išskirtinių pavadinimų (pvz.: Eragonas, Auksinis kompasas, Hobitas, Arba ten ir atgal) ir išleidžiamų knygų skaičiaus.

Dažniausiai fantasy žanro knygos yra išleidžiamos serijomis. Perskaičius vieną knygą yra skaitomos ir kitos dalys, nes norima sužinoti, kas atsitiks toliau. Šią priežastį galima apibūdinti kaip smalsumą. Respondentai teigė, kad kiekviena knyga prilygsta atskirtam nuotykiui, tačiau vis tiek svarbios ir visos dalys. Ch. Paolinio knygų ciklas Paveldėjimas išsiskiria tuo, kad vis dar nėra parašytos visos knygų dalys. Tiek respondentai, tiek puslapio Eragonas lankytojai pabrėžia tai, kad nėra parašytos visos knygos apsunkina skaitymą. Kol parašoma ir išleidžiama nauja dalis yra pamirštamos ne tik smulkios pasakojimo detalės, bet ir veikėjų vardai, knygos siužetas, svarbiausi įvykiai ir tai, kuo pasakojimas pasibaigė. Belaukiant kitų serijos dalių yra dalijimąsi spėliojimais, kas nutiks toliau, kas laukia pagrindinių veikėjų, tačiau po kurio laiko susidomėjimas pasakojimu sumažėja. Vis dėlto, fantasy knygų leidimas serijomis išlieka naudingas leidėjams, nes gerbėjai yra skatinami įsigyti visas išleistas dalis, o pasirodžius naujai knygai, skaitytojams siūlomos ir prieš tai išleistos knygos.

Taigi, apibendrinant galima išskirti tokias fantasy literatūros skaitymo Lietuvoje priežastis:

• pabėgimas į kitus, geresnius ir vaizdingesnius pasaulius,
• galimybė sužinoti apie dalykus, kurių niekada nebūtų realybėje,
• įtraukiantis pasakojimas, kuriame yra ir magijos, ir nuotykių, ir rimtų temų,
• susitapatinimas su herojumi,
• smalsumas,
• reklama, kuriai galima priskirti ir knygų ekranizacijas bei pokalbius apie populiariausias knygas,
fantasy knygų išskirtinis apipavidalinimas, pavadinimai ir jų kiekis,
• rekomendacijos.

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, fantasy žanro literatūra susirado savo skaitytoją. Pagrindinės skaitymo priežastis beveik niekuo nesiskiria nuo pasaulinių. O ir fantasy populiarėjimas atspindi visame pasaulyje vyraujančias tendencijas. Valstybėse, kuriose nebuvo fantasy žanro tradicijos, pradedama domėtis fantasy literatūra, leidžiama vis daugiau knygų ir tuo pačiu didėja jų skaitomumas. Ir tai paaiškinama ne tik tuo, kad fantasy knygos patenkina pagrindinius skaitymo poreikius, bet ir tuo, kad keletos knygų sėkmė paskatino šio žanro knygų leidybą ir fantasy industrijos atsiradimą.

Naudota literatūra:

1. BOND, Gwenda. Fantasy Goes Literary [Fantasy tampa literatūriška] In Publishers Weekly [interaktyvus]. 2006, vol. 253 [žiūrėta 2010 m. balandžio 30 d.], p. 29. Prieiga per internetą: http://www.publishersweekly.com/pw/print/20060403/3716-fantasy-goes-literary-.html

2. Definition of fantasy [Fantasy apibrėžimas]. In Dictionary.com [interaktyvus]. [žiūrėta 2010 balandžio 30 d.]. Prieiga per internetą: http://dictionary.reference.com/browse/fantasy

3.DRĄSUTYTĖ, Barbora; ir GER, Marija. Sutverti pasaulį iš naujo: Tikrovės perkonstravimas J.R.R.Tolkieno „legendariume“. In Post Scriptum [interaktyvus], nr. 10: Civilizacijos, 2006 [žiūrėta 2010 m. gegužės 2 d.]. Prieiga per internetą: http://www.postscriptum.lt/10-civilizacijos/sutverti-pasauli-is-naujo-tikrovesperkonstravimas-jrrtolkieno-legendariume/

4. Fantasy. In The Oxford Encyclopedia of Children‘s Literature [Vaikų literatūros Oksfordo enciklopedija]. New York: Oxford university press, 2006, T. 2, p. 58-62.

5. KALADIENĖ, Ona. Populiariausios 2005 m. knygos. Rubinaitis, 2006, nr. 2, p. 41.

6. LYNN, Ruth Nadelman. Fantasy Literature for Children and Young Adults: an annotated bibliography [Vaikų ir paauglių fantasy literatūra: anotuota bibliografija]. 4-asis leid. New Jersey: R. R. Bowker company, 1995, p. xxiii–xlvii, 3, 71, 133, 176, 211, 355, 407, 466, 499, 512. ISBN 0-8352-3456-8.

7. MOZŪRAITĖ, Vita. Kodėl ir kaip skaito vaikai. Gimtasis žodis, 2000, nr. 6, p. 22-29.

8. SULLIVAN, C.W. High fantasy [Aukštoji fantasy]. In International Companion: Encyclopedia of Children‘s Literature [Tarptautinis vadovas: Vaikų literatūros enciklopedija]. 2-asis leid. New York: Routledge, 1996, p. 436-453.

Parengė Aleksandra Strelcova

2010-06-28

To dar nebuvo! "Rock&roll bibliotekininkas 2010" – naujas renginys bibliotekininkystės inovacijoms skatinti

Rock&roll bibliotekininkų komanda ir partneriai organizuoja netradicinį, pirmą tokio pobūdžio renginį Lietuvoje, skirtą skatinti atvirą bibliotekininkystės idėjų sklaidą tarp bibliotekų praktikų, studentų (tiek esamų, tiek būsimųjų), mokslininkų ir dėstytojų. Tai (ne)konferencija „Rock&roll bibliotekininkas 2010“, kurios šūkis šiais metais Bibliotekininkystės idėjų forumas!

Kodėl?

Šiuolaikinės bibliotekos visame pasaulyje ir Lietuvoje sprendžia naujų vaidmenų visuomenėje klausimus. Tokios frazės kaip „bibliotekų ateitis“, „inovacijos“, „bibliotekų vaidmenys“ dažnai šmėkščioja ir tinklaraščio Rock&roll bibliotekininkas straipsnių antraštėse. Kas lemia bibliotekų pokyčius? Daugybė įvairių dalykų. Tai auganti žinių, kaip svarbiausio ekonominio ištekliaus, vertė, informacijos ir komunikacijos technologijų poveikis organizacijoms, atskirų individų ir bendruomenių gyvenimo kokybei, kintantys vartotojų gyvensena bei poreikiai. Siekiant sėkmingai transformuoti bibliotekas, pritaikyti jų paslaugas šiuolaikinės visuomenės poreikiams, būtini inovatyvūs bei kūrybiški sprendimai, gilus vykstančių pokyčių supratimas.

Strategiškai mąstyti ir priimti inovatyvius sprendimus gali tik stipri bibliotekinė bendruomenė, kuri sugeba pamatyti įvairius pokyčių aspektus ir naujus bibliotekų vaidmenis. Bibliotekinė bendruomenė apima bibliotekininkystės mokslininkus, dėstytojus ir studentus (tiek jau studijuojančius, tiek ketinančius studijuoti bibliotekininkystę), bibliotekose dirbančius specialistus. Kiekviena iš šių grupių turi unikalų vaidmenį kuriant ir įgyvendinant bibliotekų inovacijas. Kad ši bendruomenė taptų stipri, kūrybiška, gebanti sugalvoti ir įgyvendinti netikėčiausias ir naujoviškiausias idėjas, bendruomenės nariai turi bendrauti, dalytis patirtimi, mintimis ir kartu ieškoti bei kurti naujus bibliotekų veiklos sprendimus.

Atvira idėjų sklaida bibliotekinėje bendruomenėje leidžia įžvelgti ir formuluoti aktualias mokslinių tyrimų kryptis, dalytis sėkminga bibliotekų praktika bei įgyvendinti naujoviškus bibliotekų veiklos sprendimus, įkvėpti bibliotekininkystės specialistus naujoms idėjoms ir projektams, sėkmingai integruoti į bibliotekinę bendruomenę jaunuosius narius.

Kaip?

Siekdami sukurti atvirą bibliotekininkystės idėjų forumą pasirinkome netradicinį renginio formatą – (ne)konferenciją (angl. unconference). Skirtingai nuo įprastų profesinių susitikimų, (ne)konferencija skatina dalyvius labai aktyviai įsitraukti į visus renginio organizavimo ir įgyvendinimo etapus:

Siūlyti renginio turinio idėjas ir temas. Pagrindinis (ne)konferencijos ypatumas yra tai, kad tai priemonė spręsti problemas, kurios rūpi visiems dalyviams ir gali būti sprendžiamos (ne)konferencijos metu. Bet tokioms problemoms apibūdinti reikia būsimųjų renginio dalyvių indėlio. Pirma, kad dalyviai atskleistų, kokie klausimai jiems neduoda ramybės, kas jiems yra svarbu. Antra, kad jie apibūdintų, kokią sėkmingos veiklos patirtį įgijo pastaruoju metu, kokiose bibliotekininkystės srityje jaučiasi tvirtai ir nori pasidalyti savo kompetencija. Taigi, visi, kas domisi bibliotekininkyste ir pačiu renginiu, pradeda aktyviai bendrauti ir diskutuoti dar prieš (ne)konferencijos pradžią.

Neformaliai bendrauti grupėse, visiems dalyviams įsitraukti į diskusiją. (Ne)konferencijoje beveik nėra tradicinių pranešimų, dalyviai daugiausiai dirba grupėse neformaliai ir nevaržomai diskutuodami juos dominančiais klausimais. Taigi, kiekvienas dalyvis gali rinktis grupę, sprendžiančią jam aktualią problemą, apie kurią jis pats norėtų pasisakyti arba paklausti. Viena iš pagrindinių (ne)konferencijos taisyklių yra tai, kad kiekvieno dalyvio nuomonė yra vertinga ir svarbi. Taigi tokiame renginyje vargu bus galimybių „pamiegoti“, bet, užtat, labai daug progų pasimokyti, rasti bendraminčių, atskleisti savo mintis bei idėjas.

(Ne)konferencijos formatą jau spėjo pamėgti ir plačiai pritaikyti įvairių šalių bibliotekininkai. Viena iš garsiausių bibliotekininkystės (ne)konferencijų yra danų Arhuso viešosios bibliotekos organizuojamas renginys NextLibrary (http://nextlibrary.net/). Lietuvoje (ne)konferencijos žanras tik pradeda populiarėti. Pavyzdžiui, kasmetinis interneto technologijų renginys LOGIN (http://www.login.lt/) naudoja (ne)konferencijos metodus. Bibliotekinių (ne)konferencijų Lietuvoje dar nebuvo. Rock&roll bibliotekininkas 2010 yra savotiška bibliotekininkystės inovacija, prie kurios įgyvendinimo kviečiame prisidėti Lietuvos bibliotekinę bendruomenę.

Kviečiame bendrauti jau dabar

(Ne)konferencija planuojama 2010 m. gruodžio 2 d. (žr. informaciją apie renginį žemiau), tačiau, kad ji būtų įdomi ir patraukli visiems, pradėkime bendrauti jau dabar (ne)konferencijos socialiniame tinkle Rock&roll bibliotekininkas 2010: bibliotekininkystės idėjų forumas! (http://bibliotekininkas.crowdvine.com/).

(Ne)konferencijos socialinis tinklas skirtas renginio idėjoms bei temoms siūlyti ir diskutuoti. Organizatoriai siūlo dalyviams patiems sugalvoti keturių lygiagrečių grupinio darbo sesijų temas.
Kaip tą padaryti? Sukurkite savo paskyrą socialiniame tinkle. Joje atsakykite į klausimus apie savo interesus, patirtį, kuria norėtumėte pasidalyti. Ši informacija leis paprasčiau susipažinti ir bendrauti.

Socialinis tinklas veikia panašiai, kaip ir Facebook ar kitos tokio pobūdžio svetainės. Pradžios puslapyje yra diskusijų siena. Joje pasisakykite apie problemas bei klausimus, kurie jums rūpi ir kurių sprendimo kol kas rasti negalite, praneškite apie savo patirtį, kuria norėtumėte pasidalyti, pasisakyti, kokius žmones norėtumėte matyti (ne)konferencijoje, pakviesti jungtis prie socialinio tinklo savo kolegas, užduokite klausimus (ne)konferencijos organizatoriams. Atkreipkite dėmesį, kad prisijungimas prie tinklo nėra registracija į (ne)konferenciją, t.y. jūs galite bendrauti tinkle, net jei negalėsite atvykti į renginį. Apie (ne)konferencijos dalyvių registracijos pradžią ir būdus bus paskelbta vėliau.

Vasara yra puikus metas neskubant pasimėgauti bendravimu ir perprasti naują įrankį – (ne)konferencijos socialinį tinklą. Todėl kviečiame jungtis jau dabar ir pradėti dalytis savo mintimis!

Informacija apie renginį:

Data ir laikas: 2010 m. gruodžio 2 d., 9 – 17.00 val.
Vieta: Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka
Organizatoriai: Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų institutas, Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, Vilniaus universiteto biblioteka
Visą informaciją apie (ne)konferenciją rasite socialiniame tinkle: http://bibliotekininkas.crowdvine.com/.

2010-06-27

Vėl atrastos bibliotekos

Sumažėjo apsilankymų bibliotekose ir pasiimamų knygų skaičius, o kai finansų krizės akivaizdoje toliau mažinamos išlaidos, bibliotekos rimtai galvoja apie permainas... Kaltinkite nešiojamąjį kompiuterį. Mūsų skaitymo ir mokymosi įpročiai patyrė perversmą šiandienos paauglių gyvenime. Prieš šešiolika metų, kai Nelsonas Mandela tapo Pietų Afrikos Respublikos prezidentu, o O.J.Simpsonas labai lėtai pabėgo nuo policijos savo baltu „Ford Bronco“, atsirado „Amazon.com“. Tai buvo pirmas iš keturių smūgių viešosioms bibliotekoms“ toliau „Google“ (1998 m.), „Wikipedia“ (2001 m.) ir „Kindle“ (2007 m.). Kodėl po ranka turėdamas visus šiuos spalvingus daikčiukus kas nors norės eiti į biblioteką? Nebent norėtų pasislėpti nuo lietaus.

Daugiau skaitykite. BUTLERAS, Robertas. Vėl atrastos bibliotekos. Iš Intelligent Life. 2010. Vasara. P. 26-30.

2010-06-26

Skaitmeniniai pasakojimai ir jų vieta bibliotekų veikloje

Pasakojimai kaip būdas dalytis patirtimi, tuo, kas yra svarbu, turi labai senas tradicijas, pranokstančias rašytines komunikacijos amžių. Pasakojimai apima įvairias formas, ne tik sakytines, pavyzdžiui, senovės uolų piešiniai irgi savotiški pasakojimai. Nepaisant savo amžiaus pasakojimai vis dar labai svarbus ir reikšmingas žmonių komunikacijos būdas. Šiandien ypač aktyviai kalbama apie vadinamuosius skaitmeninius pasakojimus (angl. digital storytelling) kaip specifinį komunikacijos žanrą. Skirtingai nuo ankstyvųjų pasakojimo kūrimo ir perdavimo būdų ir galimybių, šiuolaikinis žmogus turi daugybę priemonių išreikšti save naudojantis socialiniais tinklais, tinklaraščiais, kuriant garso ir vaizdo įrašus ir kt. (Czarnecki, 2009).


"Klausykis įdėmiai, pasakok istorijas", Skaitmeninių pasakojimų centro logotipas, http://www.storycenter.org/


Kodėl skaitmeniniai pasakojimai naudingi?

Paklausite, o kam apskritai reikia kurti skaitmeninius pasakojimus ir juos viešinti? Tyrinėtojai pripažįsta skaitmeninių pasakojimų kūrimo naudą skirtingose srityse – pvz., stiprinant bendruomenių saitus, gerinant mokymo proceso kokybę, netgi sveikatos apsaugos srityje. Asmeniniai pasakojimai yra paprasti, lengvai suvokiami, patrauklūs ir atspindi realiąją patirtį, todėl skaitmeniniai pasakojimai plačiai naudojami sveikatos apsaugos programose. Pastebėta, kad skaitmeniniai pasakojimai padeda žmogui giliau suvokti, kas su juo vyksta. Sveikatos apsaugos projektus galima rasti svetainėje Storybuilders. Vienas iš jų Project Solve: Stories of Depression skirtas pogimdyvinei depresijai, kitas - Digital Storytelling in Public Health – atskirų bendruomenių sveikatos sutrikimų priežastims.

Skaitmeninio pasakojimo sukūrimas reikalauja nemažai pastangų – pasakojamo dalyko supratimo, kuris užtikrina nuoseklų ir aiškų dėstymą, kūrybiškumo, kad suguldytų savo patirtį patraukliai ir savitai, tam tikros techninės ir programinės įrangos įvaldymo. Tokios pasakojimo sukūrimo aplinkybės nulėmė aktyvų šio žanro pritaikymą mokymo procese. Pavyzdžiui, neretai mokytojai ir dėstytojai prašo besimokančiųjų sukurti pasakas ar legendas apie savo patirtį studijuojant ar apie studijuojamą dalyką (pvz., sukurti pasaką apie kokį nors atradimą), galima geriau pažinti tam tikrą istorinį laikotarpį bandant įsivaizduoti save tam tikrų įvykių sukūryje (Porter, 2010).

Skaitmeniniai pasakojimai taikomi ir kitose srityse - pavyzdžiui, aplinkosaugoje, socialinės atskirties mažinimo ir socialinio teisingumo, žmogaus teisių iniciatyvose. Tie, kas norėtų daugiau sužinoti apie skaitmeninių pasakojimų taikymo atvejus, gali apsilankyti Skaitmeninių pasakojimų centro (angl. Center for Digital Storytelling) svetainėje.

Skaitmeniniai pasakojimai bibliotekose

Tikriausiai, kitas klausimas, kuris kils šio straipsnelio skaitytojui: "Gerai, o kuo gi čia dėtos bibliotekos?" Šioje dalyje bandysiu į jį atsakyti. Bibliotekos turi glaudžius ryšius su aptarnaujamomis bendruomenėmis, tiksliau, jų reikmėms tenkinti jos ir yra sukurtos. O viena iš itin svarbių reikmių - yra bendruomenės vertybės ir bendra jos istorija, kuri stiprina narių saitus ir priklausomybės jausmą bendruomenei. Įdomu, kad anglų kalba žodis "remembering" (prisiminti) pažodžiui, reikštų "dar kartą tapti nariu" (Zerubavel, 1996).

Šiandien bibliotekininkystėje, kaip ir artimuose moksluose - pvz., muzeologijoje - bendruomenės atmintis ir kultūros paveldo objektai, kurie turėtų būti išsaugomi, pradedami apibūdinti kitaip. Iki šiol (o kai kur ir šiandien) buvo priimta manyti, kad vertingi objektai, kuriuos būtina saugoti ateities kartoms yra vadinamosios "aukštosios kultūros", pvz., meno, literatūros kūriniai ir kt. Tačiau šiandien dėmesys vis daugiau kreipiamas ne tik į aukštąją kultūrą, bet į tai, ką kasdieniame gyvenime sukuria žmogus ir į jo paties patirtį bei gyvenimą. Juk kasdienybės gyvenimo faktai ir istorija padeda ateities kartoms suprasti, kaip mąstė, ką jautė žmonės praeityje, o kultūra, plačiąja prasme, yra žmogaus kūrinys. Patiems žmonėms jų bendruomenių gyvenimo istorija yra tapatumo šaltinis (Manžuch, 2007). Dar vienas svarbus argumentas skaitmeninių pasakojimų naudai - jos yra labai gyvos, emocingos, todėl sukelia ir to žmogaus, kuris žiūri jausmus, tam tikrą atsaką...

Taigi bibliotekų sąsajos su bendruomenėmis ir jų atmintimi leidžia apibrėžti skaitmeninių pasakojimų žanro taikymo perspektyvas. Iš tiesų, tai nėra labai naujas reiškinys, nemažai bibliotekų jau seniai kuria skaitmeninių bendruomenių pasakojimų projektus. Bet pereikime prie pavyzdžių, kurie geriausiai atskleidžia esmę. Vienas iš jų yra Kalifornijos viešųjų bibliotekų ir partnerių konsorciumo (JAV) projektas Kalifornijos praeitis (angl. California of the past). Įvairiose Kalifornijos viešosiose bibliotekose skaitytojas gali dalyvauti iniciatyvoje sukurdamas savo skaitmeninį pasakojimą arba (jei neturi įgūdžių, reikalingų kuriant skaitmeninį pasakojimą savarankiškai) gali kreiptis į bibliotekų personalą. Kiekviena biblioteka, dalyvaujanti šiame projekte turi savo Skaitmeninių pasakojimų terminalą, arba svetainę, kurioje vartotojas gali sužinoti apie skaitmeninių istorijų kūrimo galimybes, peržiūrėti kitų žmonių paskelbtus pasakojimus. Kalifornijos gyventojai gali papasakoti tai, kas jiems asmeniškai atrodo svarbu ir reikšminga, kuo jie norėtų pasidalytų su kitais. Pasakojimo formatai irgi gali būti įvairūs - vaizdo įrašas, skaidrės su nuotraukomis, mini filmukas.

Queenslando apskrities viešoji biblioteka (Australija) irgi plėtoja skaitmeninių pasakojimų iniciatyvą "Queenslando pasakojimai" (angl. Queensland stories). Viešosios bibliotekos portale, skirtame skaitmeniniams pasakojimams, galima ne tik sužinoti, kaip sukurti savo pasakojimą, bet ir atlikti kitų žmonių istorijų paiešką ar naršyti pagal temas. Dažniausiai tokie pasakojimai yra trumpi kelių minučių filmukai.

Taigi, galime matyti dar vieną viešųjų bibliotekų nišą saugant bendruomenių paveldą. Nors anksčiau pasakojimus dažniausiai rinko mokslininkai tyrimo tikslams, šiandien į šią veiklą įsitraukia ir bibliotekos, taip atspindėdamos bendruomenės gyvenimo savitumą bei tapdamos bendruomenės tarpininku saugant ir interpretuojant informaciją apie bendruomenių praeitį ir vertybes. Bibliotekų internete paskelbti skaitytojų pasakojimai ateityje gali būti naudojami švietimo bei tyrimo tikslais.

Parengta pagal:

CZARNECKI K. Storytelling in context. Library technology reports: digital storytelling in practice [interaktyvus]. 2009, vol. 45, no. 7 [žiūrėta 2010 m. birželio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://alatechsource.metapress.com/content/jt62803v61m522n9/fulltext.pdf

Digital storytelling station: San Diego public library [interaktyvus]. b.d. [žiūrėta 2010 m. birželio 26 d.]. Prieiga per internetą:
http://www.sandiego.gov/public-library/services/digitalstorytelling.shtml

MANŽUCH Z. Atminties komunikacija archyvuose, bibliotekose ir muziejuose: Europos Sąjungos strateginio požiūrio analizė [daktaro disertacija]. Vilnius, 2007. 243 p.

PORTER B. Digital storytelling across the curriculum. Creative educator [interaktyvus]. 2008, issue 5 [žiūrėta 2010 m. birželio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.thecreativeeducator.com/v05/stories/Digital_Storytelling_Across_the_Curriculum

Storybuilders [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 2010 m. birželio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.storybuilders.org/

ZERUBAVEL E. Social Memories: Steps to a Sociology of the Past. Qualitative
Sociology
[interaktyvus], 1996, vol. 19, no. 3 [žiūrėta 2010 m. birželio 26 d.]. Prieiga per: EBSCO Publishing. Academic Search Premier. Accession No. 10954888. ISSN 0162-0436.

2010-06-22

LIBER rankraštininkų grupės IV-oji konferencija Romoje

Gegužės 26-28 dienomis Italijoje, Romos nacionalinėje centrinėje bibliotekoje (kita Italijos nacionalinė biblioteka yra Florencijoje), vyko Europos mokslinių bibliotekų asociacijos LIBER (Ligue des Bibliothèques Européenns de Recherche) rankraštininkų grupės (Manuscript Librarian Group) IV-oji konferencija, kurios tema – Susitikimas su rankraščiais, šiandien ir rytoj. Konferencijoje dalyvavo per 70 atstovų iš įvairių Europos šalių bibliotekų. Nors konferencijoje gausiausiai atstovaujama buvo Vakarų Europa (Jungtinė Karalystė, Olandija, Italija), tačiau po vieną kitą atstovą atvyko iš Rumunijos, Latvijos, Čekijos ir Lietuvos. Straipsnio autorė turėjo galimybę dalyvauti šioje konferencijoje gavusi edukacinę valstybės stipendiją meno ir kultūros kūrėjams, kurią paskyrė LR Kultūros ministerija. Plačiai apie konferenciją bus aprašyta straipsnyje, rengiamame leidiniui Tarp knygų. Todėl šioje informacijoje pateikiamos tik pagrindinės konferencijos pranešimų temos ir idėjos.



Italijos nacionalinė centrinė biblioteka Romoje; J. Steponaitienės nuotr.

Atidarant konferenciją sveikinimo žodį tarė Italijos nacionalinės centrinės bibliotekos Romoje direktorius Osvaldo Avallone. Konferencijos tikslus, uždavinius, programą pristatė grupės pirmininkas André Bouwman (Leideno universiteto biblioteka, Nyderlandai), grupės sekretorė Jutta Weber (Vokietijos valstybinė biblioteka, Berlynas), konferencijos organizacinio komiteto atstovė Francesca Niutta (Italijos nacionalinė centrinė biblioteka Romoje).

Pirmojoje sekcijoje šalys, kurios tik jungiasi į šios grupės darbą arba atsiliepė į organizatorių kvietimą, pristatė rankraštinio paveldo situaciją ir šio veiklos problemas savo šalyse. Tokia galimybė šiemet buvo sudaryta ir Lietuvai. Šioje sekcijoje pranešimus skaitė Ivan Boserup (Danijos Karališkoji biblioteka), Tone Modalsli (Norvegijos nacionalinė biblioteka), Jolita Steponaitienė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), Ann Kelders (Belgijos Karališkoji biblioteka), Ad Leerintveld (Nyderlandų Karališkoji biblioteka), Elisaveta Muaskova (Bulgarijos Šv. Kirilo ir Šv. Metodijaus nacionalinė biblioteka), Ana Cristina Silva (Portugalijos nacionalinė biblioteka), Zdeněk Uhlír (Čekijos nacionalinė biblioteka), Barbara Roth (Ženevos biblioteka, Šveicarija), Ambrogio Piazzoni (Vatikano biblioteka). Pranešimuose buvo paliestos įvairios problemos, kurias lemia šalių kultūros politika, dažnai net istorinės sąlygos. Daugelis bibliotekų vykdo bendrus katalogavimo, skaitmeninimo projektus, todėl susiduria su tarpžinybiniu nesusikalbėjimu, skirtingų standartų taikymu. Geros tendencijos yra tos, kad atsiranda vis daugiau bendradarbiavimo taškų su archyvais, ypač dirbant su XX-XXI a. rankraščiais ir asmenų archyvais.


Vatikano muziejaus bibliotekos knygų spintos; Jolitos Steponaitienės nuotr.


Antroji konferencijos sekcija buvo skirta skaitmeniniams dokumentams (digital-born). Šios sekcijos pagrindinė tema – naujasis „rankraščių“ ir asmeninių archyvų tipas – dokumentai, kurie jau kuriami elektroniniu būdu, personaliniuose kompiuteriuose. Tai ne tik tekstai (straipsniai, pranešimai), bet ir elektroninis susirašinėjimas, webtekstai, skaitmeniniai vaizdai, keitimasis informacija socialiniuose tinklalapiuose, bloguose. Technologijų amžiuje labai aktualus tokių dokumentų komplektavimas, atranka, saugojimas ir katalogavimas. Visos šios problemos turi būti sprendžiamos:

• užtikrinant bendradarbiavimą tarp kūrėjo, kuratoriaus (bibliotekininko, rankraštinių dokumentų rinkinių saugotojo), o ateityje ir tokių dokumentų tyrinėtojų;
• užtikrinant programinės ir techninės įrangos, formatų palaikymą;
• atsižvelgiant į dokumentų statusą (originalas vs kopija) ir skaitmeninio dokumento svarbą (forma vs tyrinys);
• sprendžiant kaip kataloguoti didelę įvairovę skaitmeninių dokumentų, padaryti juos prieinamais vartotojams kartu su popieriniais dokumentais toje pačioje kolekcijoje;
• užtikrinant autorių teisių apsaugą, atsižvelgiant ne tik į dokumento kūrėją/sudarytoją, bet ir skaitmeninio turinio saugotojus;
• bendradarbiaujant tarp institucijų vykdant ekspertizę, rengiant standartus, dalinantis patirtimi;
• apibrėžiant rankraštininkų, skaitmenintojų ir IT ekspertų vaidmenį ir atsakomybę šiuose procesuose.

Sekcijos pranešimuose savo patirtį pristatė Bodleian biblioteka (Oksfordas, Susan E. Thomas). Dar 2007 m. ši biblioteka parengė ir išleido hibridinių archyvų tvarkymo, aprašymo vadovą (Paradigma: Workbook on Personal Digital Archives. 2007. ISBN 1851243070). Apie Italijos skaitmeninių rankraščių saugojimo patirtį ir perspektyvas, realizuojamas per jau kuriamą „skaitmeninę saugyklą“ (Magazzini Digitali) kalbėjo Giovanni Bergamin (Italijos nacionalinė centrinė biblioteka Florencijoje. Jamie Andrews iš Britų bibliotekos pristatė jų bibliotekos kartu su Londono universiteto kolegija ir Bristolio universitetu į gyvendintą projektą kurio, pavadinimą tikriausiai reikėtų versti „Skaitmeniniai gyvenimai“ (Digital lives). Jo tikslas yra sukurti priemones personalinių archyvų elektroninių dokumentų archyvavimui bibliotekoje rankraščių kūrėjui tame tiesiogiai dalyvaujant. Pranešėjas daug dėmesio skyrė ryšiams tarp kūrėjų (archyvų sudarytojų), saugotojų ir vartotojų organizuojant susitikimus, vienos dienos seminarus, tarptautines konferencijas bei panaudojant Facebook‘ą tam, kad skaitmeninių dokumentų skaitmeninimas turėtų prasmę ir antrą gyvenimą. Apie pragmatinius sprendimus komplektuojant ir archyvuojant skaitmeninius dokumentus kalbėjo Claus Jensen iš Danijos karališkosios bibliotekos, kurioje pritaikytas savaiminis elektroninių laiškų archyvavimas.


Biblioteca Casanatense, XVII a. kadinolo Girolamo Casanate domininkonų vienuolyne įkurta biblioteka; Jolitos Steponaitienės nuotr.


Trečioji konferencijos sekcija, pavadinta Viduramžių ir naujųjų rankraščių turinio perteikimo tinklas: naujas bendradarbiavimo tarp bibliotekininkų, archyvistų ir mokslininkų modelis. Sekcijos pagrindinė tema – skaitmeniniame pasaulyje visų žmonių, visų laikų, visų šalių, visokių temų dokumentai gali būti sujungti ir rodomi naujomis aplinkybėmis. Pristatytos kelios idėjos kaip parodyti žymius žmones, jų pasaulį ir idėjas to laikmečio kontekste. Didelės ir mažos kolekcijos, įdėjusios savo indėlį, gali būti pristatytos, naujuose jungtiniuose projektuose. Todėl svarbu:

• Kaip LIBER gali propaguoti projektų idėjas;
• Kur yra Europai aktualūs dokumentai, kuriuos reikia išaiškinti ir viešinti;
• Kas yra tie žmonės, kurie kurs tokio paveldo sklaidos tinklus;
• Kokie turėtų būti prioritetai;
• Kas bus už tai atsakingas po dešimties, dvidešimties ar trisdešimties metų.

Therierry Delcourt (Prancūzijos nacionalinė biblioteka) pristatė jų bibliotekos vykdomus tarptautinius projektus. Diskusijas sukėlė Toni Bernhart (Vokietijos valstybinė biblioteka Berlyne) pristatytas projektas Aleksandras von Humboltas: korespondencija. Juo siekiama ne tik atskleisti mokslininko tiriamuosius darbus, bet ir parodyti XIX a. I –osios pusės Europos visuomeninį, kultūrinį ir socialinį gyvenimą.

Ketvirtosios sekcijos moto būtų galima įvardinti kaip Senas ir naujas požiūris į rankraštinius dokumentus. Šalia tradicinio tyrinėtojų domėjimosi senaisiais dokumentai visame pasaulyje tampa vis populiaresnis visuomenės domėjimasis rankraštiniu palikimu švietėjiškais ir kultūriniais tikslais. Tradicines dokumentų parodas keičia skaitmeninių kopijų virtualios. Sekcijos pranešimuose atkreipta dėmesys į
• Į kokias visuomenės grupes turėtų būti nukreiptas saugotojų dėmesys. Kaip išlaikyti „senosios publikos“ domėjimąsi istoriniu palikimu taikant naujas priemones;
• Ar svarbu skatinti visuomenės domėjimąsi? Ar šioje srityje turėtų būti išlaikyti skirtumai tarp universitetinių ir kitų tipų bibliotekų;
• Kaip išlaikyti lankytojų domėjimąsi?
• Daugelis universitetų bibliotekų daro prieinamas studentams specialiąsias kolekcijas. Tačiau kyla klausimas ar tai netrukto mokymo programoms, nes darbas su pirminiais šaltiniais užima daug laiko. Kaip tai atitinka fakultetų poreikius;
• Kokių partnerių reikia ieškoti – mokytojų, leidėjų, spaudos, radijo, televizijos, komercinių struktūrų atstovų.

Marco Palma (Cassino universitetas, Italija) atkreipė dėmesį į tai, kad rankraščių saugotojai dar nėra įpratę bendradarbiauti su „plačiąja visuomene“, nes dar visai neseniai buvo laikomasi nuostatos, kad tai yra skirta tik mokslininkams. Šiandien gi manuskriptą ar jo iliuminaciją galima susirasti internete. Todėl svarbus bibliotekininkų apsisprendimas iškilus naujiems uždaviniams kaip pateikti tuos vaizdus, kokia turi būti pateikta papildoma informacija kataloguojant, kad ji būtų suprantama ne tik mokslininkams, bet ir mokiniams ar šiaip tokiais dokumentais besidominčiam asmeniui. Pranešėjo nuomone, būtent prieinama forma pateikti senieji dokumentai skatina mokymąsi, tyrimus, tai tiesiog išugdys išsilavinusius piliečius. Tačiau kyla klausimas – ar bibliotekos tam pasiruošusios? Didelio susidomėjimo sulaukė Roger Walshe (Britų biblioteka) pranešimas Mokymas ir mokymasis su rankraščiais – realybė. Jame prelegentas pristatė Britų bibliotekos patirtį senųjų dokumentų skaitmeninius vaizdus naudojant edukacinėse programose – mokant vaikus, jaunuomenę pažinti dokumentinį paveldą, krašto kultūrą, istoriją, išvedant praeities ir dabarties paraleles, žinias pritaikyti kitose disciplinose bei tokiam mokymui ruošiami būsimi mokytojai, dėstytojai. Tai yra mokymasis ateičiai. Pranešėjas, dalindamasis patirtimi, pabrėžė, kad labai svarbu, naudojant senuosius dokumentus mokymui ir mokymuisi, daugiau kalbėti ne apie turinį, o apie žmones. Nepiršti savo nuomonės, nebūti dalyko ekspertais, svarbu „nutiesti tiltus į žmonių širdis“.

Paskutinioji, penktoji sesija Rankraštininkų mokymas, kėlė specialistų rengimo problemas. Net ir labai senas ir geras senųjų manuskriptų tyrinėjimo tradicijas ir mokyklas turinčios šalys susiduria su problema, kad nėra ruošiami paleografijos, kodikologijos specialistai, nes keičiantis ir sklaidos standartams, ir susietoms veikloms, bibliotekininkams atsiranda kitokių įgūdžių poreikis. Sekcijoje diskusijos turėjo vykti, atsižvelgiant į Amerikos bibliotekininkų asociacijos Retų knygų ir rankraščių sekcijos parengtas Specialiųjų kolekcijų specialistų kompetencijos gaires (2008) (http://www.rbms.info/committees/task_force/core_competencies/ ir turėjo būti kalbama apie galimybes jas pritaikyti ir Europos bibliotekose, atsakant į tokius klausimus kaip:

• Kaip greitai mes galime mokytis iš Amerikos kolegų?
• Kurios iniciatyvos garantuoja, kad išsaugojimas ir technologiniai sprendimai bus vienodai svarbūs?;
• Kuriose srityse mokymas yra svarbiausias?
• Kaip greitai toks mokymo modelis gali būti įgyvendintas Europos lygmenyje?
• Kokius naujus mokymo metodus galėtų pasiūlyti LIBER rankraštininkų grupė?

Peter Kambre (Liucernos centrinė universiteto biblioteka) pranešime kėlė klausimą ar tikrai viduramžių manuskriptai yra tokie išskirtiniai, ar tai tik mūsų sąmonėje įsigalėję stereotipai, susiję su muziejų, senųjų bibliotekų ekspozicijomis. Ar juos skaitmeninimo „revoliucija“ paveiks labiau negu kitus rankraštinius dokumentus, kokią tai turi įtaką kasdieninėms bibliotekos darbuotojų veikloms? Vis tik svarbiausia pranešimo mintis buvo ta, kad svarbiausia – mokėti aprašyti rankraštinį dokumentą.

Visus konferencijos pranešimus savotiškai apibendrino Isabella Ceccopieri (Casanatense biblioteka, Roma), kurios pranešimo pagrindinė mintis buvo tokia – šių dienų rankraštininkas tai vadybininkas, filosofas, sociologas, mokytojas ir technologas. Visų šioms profesijoms būdingų įgūdžių ir gebėjimų reikia, kad galėtum prisitaikyti prie naujų iššūkių ir aplinkybių.
Kadangi 2010 m. baigėsi LIBER Rankraštininkų grupės tarybos kadencija, buvo išrinkta naujoji bei šiek tiek pakoreguota pati grupės struktūra. Naująja tarybos pirmininke išrinkta Jutta Weber, sekretoriumi Ivan Boserup.

Dalyvavimo konferencijoje nauda

Dalyvavimas tokiose konferencijose tai:
• galimybė pristatyti savo šalies padėtį ir laimėjimus konkrečioje srityje;
• gauti naujos patirties ir idėjų;
• pamatyti kolegų darbus ir problemas;
• pasitikrinti kaip mūsų vykdomos veiklos atrodo bendrame europiniame kontekste;
• užmegzti naujus kontaktus.

Parengė Jolita Steponaitienė

2010-06-21

Kelionės aplink pasaulį bibliotekinių naujovių beieškant

Daugeliui bibliotekininkų šiandien rūpi klausimas, kaip pasikeis bibliotekų vaidmenys plačiai naudojant informacijos technologijas ir besirandant vis naujoms skaitmeninio turinio paslaugoms, kurias teikia komercinės kompanijos. Prieš keturis metus tą patį klausimą sau uždavė du olandų bibliotekininkai - Erikas Boekesteijnas ir Jaapas van de Geeras - ir sugalvojo originalų būdą rasti atsakymą - keliauti aplink pasaulį ir sužinoti, kaip bibliotekos pasitinka skaitmeninį amžių.

Keliaujantieji bibliotekininkai jau spėjo apsilankyti dešimtyje įvairių pasaulio šalių, tačiau prisipažįsta, kad ieškant bibliotekinių naujovių net nebūtina keliauti taip toli. Olandijoje galima rasti nemažai pavyzdžių - Delfto viešojoje bibliotekoje vartotojas, pridėjęs savo skaitytojo kortelę prie specialaus terminalo ekrano, gali matyti archyvinius savo gyvenamosios vietos, gatvės vaizdus iš bibliotekos fondų. Taip stengiamasi populiarinti kultūros paveldą.

Keliautojai pastebėjo, kad visose aplankytose šalyse bibliotekos aktyviai naudojasi socialinio saityno (arba saityno 2.0) technologijomis - socialiniais tinklais, YouTube ir kt. - komunikuodamos su savo vartotojais. Apskritai, olandų keliautojų manymu, šiandien inovatyvūs komunikacijos su bibliotekų vartotojais sprendimai yra kertinis sėkmingos bibliotekų veiklos akmuo.

Daugiau skaitykite:

MCENTEE C. Globetrotting librarians gear up for e-book age. In Stuff.co.nz [interaktyvus].21/06/2010 [žiūrėta 2010 m. birželio 21 d.]. Prieiga per internetą: http://www.stuff.co.nz/technology/digital-living/3832746/Globetrotting-librarians-gear-up-for-e-book-age

2010-06-19

Biblioteka 2.0

Indrė Lašinytė, VU KF bibliotekininkystės ir informacijos studijų programos 3 kurso studentė, neseniai rašė darbą tema Biblioteka 2.0 ir nutarė pasidalinti savo atradimais su kitais mūsų tinklaraštyje.

Bibliotekos 2.0 koncepcija

Visų pirma, reikia pabrėžti, jog mūsų visuomenė gyvena XXI − technologijų ir informacijos − amžiuje, kuriame stengiamasi įgyvendinti informacijos prieinamumo ir užtikrinimo visiems visuomenės sluoksniams, visoms socialinėms grupėms, visiems piliečiams strategiją. Prie šios idėjos įgyvendinimo nemažai prisideda bibliotekos, kurios kaip demokratinės institucijos, užtikrinančios visuomenės teisę žinoti, siekiančios mažinti informacinę atkirtį, vaidmuo yra be galo svarbus.

Neseniai bibliotekos perėjo į kitą savo raidos etapą, kurį nulėmė web 2.0 atsiradimas. Taigi, atsirado Biblioteka 2.0 − virtuali bendruomenė, kurios dėmesio centre − bibliotekos vartotojas. Tai biblioteka atvira naujovėms, savo veikloje diegianti modernias šiuolaikines technologijas, glaudžiai susijusi su web 2.0 modeliu ir principais, kurie yra sėkmingai pritaikomi ir bibliotekų skaitmeninėje aplinkoje. Tiek bibliotekų katalogai, kolekcijos, tiek ir teikiamos paslaugos darosi vis interaktyvesnės. Naudojami įvairūs web 2.0 įrankiai, taikomos pažangios šiuolaikinės technologijas, įgalina bibliotekas dalintis svarbiomis žiniomis taip greitai, kaip anksčiau nebuvo įmanoma. Biblioteka 2.0 skatina bendrauti, bendradarbiauti bei įsijungti vartotoją į jos veiklą. Vartotojas, vis labiau įsitraukia į bibliotekos strategijos, paslaugų, fondų formavimą ir kitus procesus. Taigi, tiek bibliotekininkai, tiek ir vartotojai kuria bibliotekos 2.0 turinį, kuris atsiranda interaktyviame procese, jiems tarpusavyje sąveikaujant ir bendradarbiaujant.

Biblioteka 2.0 ideologija ir principai suartina biblioteką su visuomene, įgalina jų efektyvų bendradarbiavimą, taip suteikiant galimybę tiek vartotojams, tiek ir pačiai bibliotekai geriau pažinti vienas kitą, o taip pat padeda bibliotekoms geriau ir efektyviau tenkinti įvairių vartotojų grupių poreikius. Dar vienas labai svarbus teigimas pokytis yra tai, jog šiuolaikinių technologijų diegimas keičia bibliotekos „veidą“, veiklos formas. Bibliotekos jau nebėra vien tik leidinių saugojimo ir išdavimo vietos. Jos tampa šiuolaikiškomis, moderniomis žinių institucijomis, diegiančiomis pažangias informacijos ir komunikacijos technologijos, kurios užtikrina vartotojui greitą žinių paiešką, nacionalinių ir tarptautinių išteklių prieinamumą, socialinės ir informacinės atskirties mažinimą, bei sudarančios sąlygas mokymuisi visą gyvenimą.


Vertėtų apžvelgti keletą svarbiausių web 2.0 įrankių, kuriuos naudoja biblioteka 2.0 savo veikloje:

  • Svarbus įrankis yra Vikipedia ir wiki svetainės, kurias bibliotekos naudoja tam, kad pateiktų aktualią informaciją bei naujienas savo vartotojams: informuotų savo skaitytojus apie bibliotekoje vykstančius ar įvyksiančius įvairius renginius, pateiktų aktualios ir naudingos informacijos bibliotekininkams, kurie pasinaudoję ja, galėtų gerinti savo bei bibliotekos veiklą, labiau atsižvelgdami į vartotojų poreikius. Svarbus šių svetainių bruožas yra tai, jog jas gali redaguoti bei komentuoti kiekvienas lankytojas, apsilankęs svetainėje.
  • Bibliotekos ir/arba bibliotekų vartotojai taip pat kuria įvairius tinklaraščius, kuriuose yra skelbiamos įvairios naujienos, pranešimai apie įvyksiančius ar jau vykusius renginius, publikuojamos nuotraukos, įvairių leidinių anotacijos ir kita, dažnai atnaujinama informacija.
  • Dar vienas unikalus web 2 įrankis, tai − RSS naujienų agregavimas. Bibliotekos naudoja RSS naujienų srautus tam, kad pateiktų aktualią informaciją: informuotų savo skaitytojus apie įvairius mokymus, darbo laiką švenčių dienomis, ir kitas vartotojams aktualias bei įdomias naujienas. Paprastai ši technologija yra įdiegiama bibliotekų internetinėse svetainėse, siūlant užsiprenumeruoti bibliotekos naujienas, pranešimus apie renginius ir pan. Taip vartotojas, net neužeidamas į bibliotekos interneto svetainę, nuolat gauna priminimus apie svetainės atnaujinimus.
  • Kitas įrankis, tai − podcasting‘o ir webcasting‘o − garso ir vaizdo transliacijos su tam tikra masėms skirta informacija internete. Bibliotekos naudoja šias transliacijas įvairiems tikslams.Tam, kad pateiktų aktualią bei naudingą informaciją vartotojams: paskelbtų apie bibliotekoje vykstančius ar įvyksiančius įvairius renginius, knygų pristatymus, pateiktų interviu su rašytojais, kultūros veikėjais bei tam, kad informuotų apie vykdomus projektus, ar seminarus. Manau, kad podcast‘o (ne išimtis ir webstas‘o) technologijos panaudojimas bibliotekose yra ypač reikalingas neįgaliesiems ir senyvo amžiaus žmonėms, negalintiems ateiti į biblioteką, dalyvauti įvairiuose renginiuose. Podcast‘o ir webcast‘o pagalba jie, kaip ir daugelis kitų žmonių, turi galimybę išgirsti bei sužinoti, kas vyksta bibliotekose.
  • Biblioteka 2.0 naudoja ir originalaus turinio dalijimosi sistemas − svetaines, kurios suteikia galimybę skelbti savo sukurtą medžiagą (dažniausiai nuotraukas ir video medžiagą). Iš svarbiausių, labiausiai naudojamų sistemų reikėtų paminėti nuotraukų dalijimosi svetainę flickr, o taip pat ir svetainę video įrašams publikuoti − Youtube. Dažniausiai Youtube svetainėje bibliotekos talpina savo video pristatymus. Youtube suteikia progą paviešinti, pareklamuoti biblioteką, taip pritraukiant daugiau skaitytojų, galbūt ir remėjų, o taip pat parodyti, kad biblioteka nėra nuobodi, nešiuolaikiška institucija. Tiek flickr, tiek Youtube svetainėse, vartotojai turi galimybę kurti metaduomenis, rašyti komentarus, dalintis pastebėjimais, patirtimi, reitinguoti.
  • Dar vienas įrankis − tai Library thing svetainė, sujungta su 99 didžiausių pasaulio bibliotekų katalogais ir leidžianti įsikelti jų sukataloguotus duomenis. Bibliotekos naudoja Library Thing, integruodamos šią sistemą į savo katalogus ir praplėsdamos jų galimybes naršymu pagal raktažodžius, o taip pat ir galimybe reitinguoti, komentuoti juose esančias knygas. Ši sistema puikus bei naudingas įrankis, kuris padeda bibliotekai palengvinti savo veiklą, gaunant jau sukataloguotus duomenis, o taip pat geriau atsižvelgti į skaitytojo poreikius.
  • Bibliotekos savo veikoje taip pat naudoja ir kitus web 2.0 įrankius, pavyzdžiui: Del.icio.us nuorodų dalinimosi sistemą; interaktyvius socialinius tinklus; yra kuriamos virtualios profesinės bendruomenės; bendrauti su vartotojais naudojamos realaus laiko žinutės (Skype, MSN Messanger) ir daugelis kitų.

Bibliotekos naudojasi informacinių ir komunikacinių technologijų teikiamomis galimybėmis, kaip komunikacijos, bendradarbiavimo su vartotojais priemonėmis, teikiamų paslaugų gerinimo būdais, o taip pat savo institucijos viešinimo tikslais.

Šiuolaikinių technologijų bei įrankių diegimas ir taikymas bibliotekose yra nepaprastai svarbus socialinės ir informacinės atskirties mažinimui, o galbūt ir įveikimui. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie dėl tam tikrų priežasčių negali naudotis tradicinėmis bibliotekos paslaugomis, kaip antai: žmonėms, gyvenantiems atokiuose vietovėse, socialinės rizikos grupėms, neįgaliesiems ar senyvo amžiaus žmonėms. Su pažangių technologijų bei kompetentingų bibliotekininkų pagalba šios visuomenės grupės gali įsisavinti, kaip naudotis informacinėmis ir komunikacinėmis technologijomis, išmokti pasinaudoti jų teikiamomis galimybėmis informacijos gavimui, perdavimui, savišvietai, mokymosi ir darbo tikslais, bendravimui, o taip pat ir kasdienininkės veiklos bei gyvenimo palengvinimui.

Taigi, web 2.0 įrankių naudojimas, atvirumas naujovėms, inovacijų taikymas, nuolatinė kaita, atsižvelgiant į šiuolaikinių technologijų ir vartotojų poreikių tendencijas, taip pat aktyvus bendradarbiavimas su vartotojais, padės pakeisti per ilgus metus nusistovėjusį neigiamą požiūrį į biblioteką ir pavers šią atminties instituciją vienu svarbiausių ir moderniausių informacijos, švietimo ir kultūros centrų.

Parengė: Indrė Lašinytė

Naudotos literatūros sąrašas:

Chad, K., Miller, P. Do libraries matter? The rise of Library 2.0 [interaktyvus]. Talis, 2005. [žiūrėta 2010 m. birželio 14 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.talis.com/applications/downloads/white_papers/DoLibrariesMatter.pdf >.

Casey M, Savastinuk L. Service for the next-generation library [interaktyvus]. Library Journal, 2006. [žiūrėta 2010 m. birželio 14 d]. Prieiga per internetą: < http://www.libraryjournal.com/article/CA6365200.html >.

Library 2.0 [interaktyvus]. Wikipedia, 2007. [žiūrėta 2010 m. birželio 14 d.]. Prieiga per internetą: < http://en.wikipedia.org/wiki/Library_2.0 >

Maness, J. Library 2.0 Theory: Web 2.0 and Its Implications for Libraries [interaktyvus]. Webology, 2006 [žiūrėta 2010 m. birželio 14 d].Prieiga per internetą: < http://www.webology.ir/2006/v3n2/a25.html >.

Vahideh Zarea Gavgani, V. Vishwa Mohan. Application of Web 2.0 Tools in Medical Librarianship to Support [interaktyvus]. Webology, 2006 [žiūrėta 2010 m. birželio 14 d]. Prieiga per internetą: < http://webology.ir/2008/v5n1/a53.html%3E. >

What is LibraryThing for Libraries?. [interaktyvus]. [žiūrėta 2010 m. birželio 14 d]. Prieiga per internetą: < http://www.librarything.com/forlibraries/about#What_is_LibraryThing_for_Libraries_.28LTFL.29.3F >

David Free. Listen Up! Podcasting @ GPC Decatur Library. [interaktyvus] Internet Librarian 2006. [žiūrėta 2010 m. birželio 14 d]. Prieiga per internetą: < http://www.blip.tv/file/101256 >.

Rolf Hapel, Volker Pirsich . Future-oriented Internet-based services in public libraries: A survey with examples [interaktyvus]. Gütersloh, 2001. [žiūrėta 2010 m. birželio 14 d]. Prieiga per internetą: < http://www.public-libraries.net/html/x_media/pdf/Future_oriented_Internet.pdf >.

Bibliotekos saugyklų kokybė - labai svarbi net skaitmeniniame amžiuje

ELTA praneša, kad penktadienį Latvijos nacionalinėje bibliotekoje įlūžo dėl menko finansavimo neremontuotos saugyklos grindys ir buvo nepataisomai sugadinti vertingi literatūros kūriniai, daugelį jų bibliotekoje saugota tik po vieną egzempliorių. Net ir šiuolaikiniame skaitmeniniame amžiuje labai svarbu sudaryti tinkamas bibliotekos fondų saugojimo sąlygas.

Daugiau skaitykite:
Prarado 1,2 tūkst. knygų, grėsmė – dar 70-čiai tūkst.

2010-06-18

Sveikiname bibliotekininkystės ir informacijos bakalaurus!

Šiandien Šv. Jonų bažnyčioje Vilniaus universiteto bibliotekininkystės ir informacijos dieninės ir neakivaizdinės studijų programų absolventams buvo iškilmingai įteikti bakalauro diplomai. Nuoširdžiai Jus visus sveikiname!

Džiaugiamės, kad diplomų įteikimo ceremonijoje mūsų absolventai sugebėjo visur pasireikšti ir, be abejonės, buvo pati ryškiausia studentų grupė. Komunikacijos fakulteto vėliavą nešė Edvaldas Baltrūnas, iškilmingą kalbą renginio svečiams skaitė Šarūnas Čėsna.

Įdomu ir tai, kad absolventai nusprendė išsiskirti ne tik juodosiomis mantijomis, bet ir ryškiomis geltonomis apykaklėmis, todėl visur buvo patys matomiausi. Tikimės, kad ir toliau laikysitės tokios taktikos ir spindėsite profesinėje veikloje arba magistrantūros studijose :).

Smagios šventės! Smalsuoliams pateikiame "dar šiltas" nuotraukas, kuriose užfiksuotos ceremonijos akimirkos.







2010-06-17

Saityno 2.0 taikymo studijų procese apklausos rezultatai

Mieli tinklaraščio skaitytojai,

Pasibaigė dar vieną apklausa, atlikus kurią pavyko gauti 62 atsakymus. Dėkojame visiems apklausos dalyviams.

Apklausos rezultatai apibendrinami diagramoje.



Diagramoje matome, kad daugelis atsakiusiųjų pageidautų, jog studijų procese būtų taikomi tokie antros kartos saityno įrankiai kaip: YouTube, tinklaraščiai, socialiniai tinklai ir viki svetainės. Dauguma mūsų respondentų optimistiškai žiūri į antros kartos saityno technologijas studijų procese, nors yra ir viena nuomonė, kad tokių įrankų studijoms taikyti neverta. Populiariausių įrankių, pageidautų studijoms, pasirinkimą galėtumėme sieti su bendromis saityno 2.0 naudojimo tendencijomis visame pasaulyje. Pavyzdžiui, konsultacinės įmonės Universal McCann tyrimas, kurį atlikus apklausti 22729 aktyvūs interneto vartotojai iš 38 įvairių pasaulio šalių, rodo, kad pagrindinės veiklos internete yra: vaizdo įrašų peržiūra, garso įrašų klausymasis, lankymasis socialinių tinklų svetainėse ir tinklaraščių skaitymas (Power to the people: social media tracker, 2009).

Bibliotekininkystės ir informacijos studentų tyrimai atskleidžia įdomius rezultatus apie požiūrį į antros kartos saityno technologijas studijų procese. Pavyzdžiui, 2009 m. atlikta dviejų Irako ir JAV universitetų bibliotekininkystės ir informacijos magistrantūros studentų apklausa parodė, kad abiejų šalių besimokantieji antros kartos saityno taikymo perspektyvas studijose vertino santūriai. Aukščiausias pateiktų saityno 2.0 privalumų mokymo procese vertinimas sudarė 3.88 balų iš galimų 5. Studentai manė, kad didžiausi tokių technologijų taikymo privalumai yra: galimybė dėstytojams taikyti netradicinius mokymo metodus, aktyvios dėstytojo ir studento sąveikos skatinimas, galimybė kurti naują turinį tiek studentams, tiek besimokantiems, informacijos paieškos ir radimo sąlygų pagerinimas. Paklausti apie problemas, neleidžiančias naudotis antros kartos saityno technologijomis studijuojant, respondentai dažniausiai nurodė, kad: nebuvo apmokyti naudotis socialinio saityno įrankiais, dėstytojai neskatino naudotis jais studijų metu, nenorėtų dalytis informacija internete, neturi laiko naudotis tokiais įrankiais (Al-Daihani, 2010).

Noa Aharony, ištyrusi 160 bibliotekininkystės ir informacijos studentus Izraelyje, nustatė, kad studentai mokydamiesi daugiausiai naudojosi viki svetainėmis, tinklaraščiais ir socialiniais tinklais. Tyrinėtoja taip pat nustatė sąsajas tarp studento mokymosi strategijos ir naudojimosi antros kartos saityno technologijomis. Studentai, kuriems būdinga gilioji mokymosi strategija (t.y. gebėjimas susieti turimas ir naujai įgytas žinias, studijuojamo reiškinio visuminis matymas net ir nagrinėjant jo atskiras savybes ir kt.), buvo labiau linkę naudotis antros kartos saityno technologijomis. Atlikus tyrimą taip pat paaiškėjo, kad kuo labiau studentas priešinasi pokyčiams, tuo mažiau jis naudojasi saityno 2.0 įrankiais. Tokie studentai antros kartos saityną suvokė kaip grėsmę, jiems buvo sunku įsisavinti naujoves ir pritaikyti jas studijų procese (Aharony, 2009).

Apie saityno 2.0 taikymą bibliotekininkystės ir informacijos studijų procese reikėtų kalbėti dviem aspektais. Pirmiausiai, dėl to, kad antros kartos technologijos turi didžiulį poveikį bibliotekų darbui ir paslaugų organizavimui, kalbama apie bibliotekininkystės ir informacijos specialistų saityno 2.0 įrankių naudojimo kompetencijų ugdymą. Antra, saityno 2.0 technologijos gali būti taikomos tiesiog efektyviau organizuojant patį mokymosi procesą nepaisant to, kokios kompetencijos ugdomos. Aišku, kad dažniausiai abu šie aspektai mokymo procese derinami, t.y. saitynas 2.0 tampa ir mokymo dalyku, ir mokymo priemone. Reikėtų pažymėti, kad įvairių šalių aukštosios mokyklos, rengiančios bibliotekininkystės ir informacijos specialistus, susirūpino saityno 2.0 integravimu į studijų programų turinį. Mokslinėje ir profesinėje spaudoje jau pasirodė atskirų atvejų ir patirties pristatymai. Pavyzdžiui, straipsnyje Studijų programa 2.0? Informacijos studijų pokyčiai saityno 2.0 pasaulyje (angl. Curriculum 2.0? Changes in Information Science Education for a Web 2.0 World), parengtame didelio autorių kolektyvo, pristatoma net penkių šalių, tarp kurių yra ir Lietuva (VU Komunikacijos fakultetas), patirtis. Atvejai leidžia manyti, kad dažniausiai tokie įrankiai kaip socialiniai tinklai, viki svetainės, tinklaraščiai, dalijimosi nuorodomis svetainės (pvz., Del.icio.us), YouTube, Flickr, RSS ir kt. taikomi kaip mokymosi įrankiai. Kurso metu studentai neretai pildo savo tinklaraštį, susijusį su dalyko tema, kartu kuria (atlieka užduotis) ir administruoja arba diskutuoja bendrame dalyko tinklaraštyje. Pažymėtina, kad dėstant saityno 2.0 dalykus vadovaujamasi ir bendrais šio saityno plėtros principais – kolektyviniu darbu ir turinio kūrimu, aktyviu dalyvavimu ir kiekvieno studento indėliu ir kt. Saityno 2.0 technologijos taikomos mokymo procese ir Lietuvoje, ir kaimyninėse Baltijos šalyse (pvz., Talino universitete, žr. Virkus, 2008). VU Komunikacijos fakulteto bibliotekininkystės ir informacijos bakalauro studijų programos studentai gali susipažinti su antros kartos technologijomis antrame kurse pasirinkę dalyką Komunikacija internete. Studentai supažindinami su bendrais antros kartos technologijų principais ir tokiais įrankiais kaip tinklaraščiai, viki svetainės, Flickr, YouTube ir kt.

Taigi, matome, antros kartos saityno taikymas studijų procese aktualus visame pasaulyje. Bibliotekininkystės ir informacijos studentų pageidavimai ir reali šių įrankių taikymo situacija gana panaš8s – naudojamos populiariausios ir labiausiai paplitusios antros kartos saityno technologijos. Tačiau vertėtų pažymėti ir tai, kad šių įrankių taikymo sėkmė, kaip ir rodo tyrimai, priklauso nuo studento motyvacijos ir pasiryžimo gilintis į studijuojamą dalyką.

Parengta pagal:

AHARONY N. The influence of LIS students‘ personality characteristics on their perceptions towards web 2.0 use. Journal of librarianship and information science, 2009, vol. 41, no. 4, p. 227-242.

AL-DAIHANI S. Exploring the use of social software by master of library and information science students. Library review, 2010, vol. 59, no. 2, p. 117-131.

BAWDEN D. et al. Curriculum 2.0? Changes in Information Science Education for a Web 2.0 World. David Bawden, Lyn Robinson, Theresa Anderson, Jessica Bates, Ugne Rutkauskienė, Polona Vilar. INFuture 2007: digital information and heritage [interaktyvus]. 2007 [žiūrėta 2010 birželio 17 d.]. Prieiga per internetą: http://infoz.ffzg.hr/INFuture/2007/pdf/1-03%20Bawden%20et%20al,%20Curriculum%202.0.pdf

Power to the people: social media tracker [interaktyvus] July 2009 [žiūrėta 2010 birželio 17 d.]. Prieiga per internetą: http://www.slideshare.net/Olivier.mermet/universal-mc-cann-wave4

VIRKUS S. LIS education: experiences at Tallinn University, Estonia. Program: electronic library and information systems, 2008, vol. 42, no. 3, p. 262-274.

2010-06-15

Bibliotekų propagavimas: priemonės ir rezultatai

Plačiai žinomas mokslinių žurnalų ir duomenų bazių leidėjas Elsevier naujausiame naujienlaiškyje Library Connect daug dėmesio skyrė bibliotekų propagavimo (angl. advocacy) veiklai. Pirmiausiai, bibliotekininkai gali susipažinti ir naudotis nauja svetaine Bibliotekų propagavimo priemonių rinkinukas (angl. Library Advocacy Toolkit), kurioje pateikiami patarimai, kaip organizuoti bibliotekų propagavimo kampanijas, iliustruojant dėstomą medžiagą pavyzdžiais ir realiais atvejais. Atsižvelgiant į Elsevier profilį, be abejo, šis rinkinukas bus labiausiai įdomus akademinėms, mokslinėms ir specialiosioms bibliotekoms.

Naujausiame naujienlaiškio Library Connect numeryje pasakojama ir apie Kinijos patirtį skatinant bibliotekas propaguojančios medžiagos kūrimą. Kinijos bibliotekų asociacija paskelbė konkursą geriausiam filmukui, propaguojančiam biblioteką, sukurti. Pirmosios vietos laimėtoja – Taiwanio Chaoyang technologijos universiteto studentė Erin Liu, vadovavusi filmuko „Aš myliu biblioteką“ kūrimui. Pirmojo prizo laimėtojų filmuotame siužete biblioteka propaguojama pasitelkiant meilės siužetą, dainas ir šokius. Įdomu, kad filmavime dalyvavo ne tik studentai, bet ir keli profesionalūs aktoriai bei choreografijos mokytojas.

Interviu naujienlaiškiui Library Connect Erin Liu teigia, kad „biblioteka yra didžiulis lobis. Ji įkvepia ir suteikia intelektinio malonumo. Filme norėjau sukurti šventinę atmosferą. Pasitelkiant šokius ir dainas filme pasakojama apie tai, kad biblioteka nėra nuobodi, bet gyvybės kupina ir atpalaiduojanti vieta“.

Pirmųjų penkių vietų laimėtojų filmukus galima peržiūrėti YouTube (visi jie kinų kalba, bet kai kur yra subtitrai, arba siužetą galima suprasti iš neverbalikos):

I vieta: Aš myliu biblioteką, http://www.youtube.com/watch?v=O0pz21umrTU

II vieta: Quiming, http://www.youtube.com/watch?v=8p4FLsoOQZY

III vieta: Tai yra biblioteka! http://www.youtube.com/watch?v=zdmOvjLQOrE

IV vieta: Pajusk biblioteką dar kartą, http://www.youtube.com/watch?v=BRLkzHPbpf8

V vieta: Bibliotekos rapsodija, http://www.youtube.com/watch?v=xGiLPxB3lRg

Parengta pagal:

Library Connect: partnering with library community [interaktyvus]. May 2010, vol. 8, no. 2 [žiūrėta 2010 birželio 15 d.]. Prieiga per internetą: http://libraryconnect.elsevier.com/lcn/0802/lcn0802.pdf

2010-06-14

Bibliotekų vaidmuo skatinant regiono verslo plėtrą

Ekonominio nuosmūkio laikais ypač aktualios diskusijos apie tai, kaip rasti efektyviausius būdus skatinti ekonomikos augimą. Vienas iš tokių būdų yra regiono/vietovės ekonomikos augimo skatinimas (angl. economic gardening – pažodžiui – „ekonominė sodininkystė“). Šios koncepcijos esmė – parama vietos verslui užuot pritraukius investicijas ir verslo įmones iš kitų regionų. Vienas pirmųjų vietos ekonomikos augimo skatinimo ekspertimentų įvyko 1989 m. JAV, Littletono mieste (Kolorado valstijoje). Pažymėtina, kad šios ilgalaikės programos rezultatai buvo įspūdingi. 2005 m. ženkliai padidėjo darbo vietų (nuo 15000 iki 35000), trys kartus padidėjo surenkamų mokesčių skaičiai (Economic gardening..., 2010).

Kuriant ilgalaikę paramos verslui programą Littletone buvo patirta nemažai nesėkmių ir daug mokytasi iš klaidų bei pastangų giliau suprasti verslumo esmę ir jo skatinimo galimybes. Pastebėta, kad vietos ekonomikos augimo garantais gali tapti jaunosios bei greitai augančios įmonės, kurių vadovai turi nemažai ambicijų ir kuriose augimas siejamas su inovacijomis – naujų produktų, idėjų įgyvendinimu. Atsižvelgiant į įgytą patirtį Littletone vietos verslo „auginimas“ buvo grindžiamas trim esminiais principais – informacija, infrastruktūra ir bendradarbiavimu tarp įvairių organizacijų ir verslo. Taigi plačiau apie šiuos programos aspektus:

1. Pirmasis principas – informacija – svarbus todėl, kad bet kokiai įmonei norint išlikti rinkoje ir pranokti konkurentus nuolat reikia naujausios informacijos apie rinkos ir atskirų produktų bei paslaugų tendencijas, teisės aktus, galinčius turėti įtakos verslui, konkurentų veiksmus ir kt.
2. Antrasis principas – infrastruktūra, suprantamas kaip pagrindas verslo veiklai, siejasi su keliais aspektais – materialiniu, gyvenimo kokybės ir intelektiniu. Be abejo, kad verslas galėtų normaliai funkcionuoti, būtina materialinė infrastruktūra. Tačiau tai dar ne viskas. Gyvenimo kokybė regione, pavyzdžiui, netgi patraukli aplinka (parkai, laisvalaikio ir poilsio vietos ir kt.) gali paveikti verslo plėtrą. Ir pagaliau, tam kad verslas sėkmingai plėtotųsi, būtina intelektinė infrastruktūra, arba kūrybiški žmonės, kurie užtikrintų inovatyvių idėjų kūrimą ir įgyvendinimą. Šis infrastruktūros aspektas siejasi su rinkoje paklausių specialistų rengimu aukštosiose mokyklose, profesinio mokymo programomis.
3. Galiausiai, trečiasis principas – bendradarbiavimas – siejasi su įvairių bendruomenių, kurios vienaip ar kitaip dalyvauja inovatyvių idėjų kūrimo ir įgyvendinimo procese, glaudesnės sąveikos ir partnerystės skatinimas. Pavyzdžiui, universitetų ir mokslinių institutų tyrinėtojų bei verslo bendradarbiavimas gali būti labai produktyvus ir užtikrintų naujovių diegimą įmonių veikloje (Gibbons, 2010).

Taigi tokiais trim principais remiasi Littletono programa. Susipažinę su ja nesunkiai pamatysime ir bibliotekų vaidmenį skatinant regionų ir vietovių ekonomikos augimą. Juk informacija yra kertinis verslo konkurentiškumo ir plėtros komponentas.

Bibliotekų vaidmuo šalių ir regionų ekonominės plėtros kontekste nėra nauja tema. Tačiau naują postūmį diskusijoms apie galimą bibliotekų indėlį suteikė tiek bibliotekų siekis apibūdinti ir pagrįsti savo poveikį (netgi išreiškiant jį kiekybiniais rodikliais) aptarnaujamoms tikslinėms grupėms bei ekonominis nuosmūkis, kuris išryškino bibliotekų paslaugų teigiamą poveikį vartotojams. Pastarųjų metų bibliotekininkystės tyrimuose neretai matome tokias formuluotes kaip „investicijų grąža“, „piniginė vertė“, „ekonominis poveikis“ (Libraries: growing local economies, 2008). Pavyzdžiui, naujausi viešųjų bibliotekų tyrimai rodo, kad padidėjo bibliotekų lankomumas, nemažai skaitytojų turi galimybę prieiti prie kompiuterio ir naudotis reikalinga informacija tik bibliotekoje, skaitytojai bibliotekoje sprendžia svarbias su asmeniniu gerbūviu susijusias problemas – pvz., įsidarbinimo (apie tokius tyrimus jau buvome šiek tiek užsiminę straipsnyje „Kaip skaitytojai naudojasi bibliotekomis 2010 m. JAV ir Lietuvoje“). Be to, keičiasi požiūris į bibliotekos vaidmenį. Ji suprantama ne tik kaip laisvalaikio, mokslo ir studijų vieta, bet kaip institucija, kuri padeda spręsti iškylančias problemas (tiek atskirų gyventojų, tiek ir verslo įmonių), susijusias su informacija. Taip daugelyje viešųjų bibliotekų gyventojai išmoksta naudotis kompiuteriu, parašyti gyvenimo aprašymą ar surasti darbą. Panašiai bibliotekos gali teikti ir teikia informaciją verslininkams. Taigi bibliotekos (tiek viešosios, tiek ir kitų tipų) yra kertinė informacinės paramos vietos verslui infrastruktūros dalis (Libraries: growing local economies, 2008).

Bibliotekų parama vietos verslo augimui nėra tik teoriniai samprotavimai, jau gausu tokios veiklos pavyzdžių. Labai naudingas šaltinis minėta tema yra Christine Hamilton-Pennel tinklaraštis „Parama verslumui“ (angl. supporting entrepreneurship). Dienoraščio autorė turi nemažai patirties bibliotekiniuose vietos ekonomikos puoselėjimo projektuose ir pateikia tinklaraštyje vertingą informaciją apie tai, kaip bibliotekos galėtų remti verslininkus. Nagrinėdama JAV bibliotekų dalyvavimą vietos ekonomikos auginimo projektuose autorė pastebi, kad bibliotekininkai (dažnai tai už bibliografinį aptarnavimą atsakingi darbuotojai), net ir neturėdami verslo informacijos paieškos patirties po nedidelio apmokymo, kuris dažnai vykdavo neformaliai, galėjo efektyviai teikti informaciją verslininkams. Verslo informacijos teikimo paslaugos apimdavo įvairių verslui būtinų duomenų ir informacijos rinkimą bei apdorojimą ir labai priminė veiklą, tradiciškai vykdomą komercinių informacijos tarnybų ar nepriklausomų informacijos specialistų (apie ją jau rašėme straipsnyje „Informacijos verslas, arba dar viena karjeros galimybė išradingiems bibliotekininkams“).

Manau, kad parama verslui yra svarbi bibliotekų veiklos kryptis ir puikus būdas pradėti glaudų bendradarbiavimą su vietos valdžios institucijomis ir verslininkais, pasiūlyti pritaikyti jau kitose šalyse patikrintus ekonomikos augimo skatinimo sprendimus. Informacijos šaltinių, pagrindžiančių bibliotekų reikšmę vietos ekonomikos puoselėjimo projektuose, tikrai netrūksta.

Lauksime diskusijų (galbūt, ir pasidalijimo savo patirtimi bei pavyzdžiais) ir jūsų nuomonės apie bibliotekų vaidmenį skatinant ekonomikos augimą ir remiant regiono verslą.

Literatūra:

Economic gardening: cultivating Canadian entrepreneurs [interaktyvus]. 2010 [2010 m. birželio 14 d.]. Prieiga per internetą: http://www.economicgardening.ca/index.htm

GIBBONS, Christian. Economic gardening: an entrepreneurial approach to economic development. In City of Littleton [interaktyvus]. 2010 [2010 m. birželio 14 d.]. Prieiga per internetą: http://www.littletongov.org/bia/economicgardening/

HAMILTON-PENNEL, Christine. Economic gardening with public librarians. In Supporting entrepreneurship [interaktyvus]. 2009 [2010 m. birželio 14 d.]. Prieiga per internetą: http://supportinglocalentrepreneurship.wordpress.com/2009/04/07/economic-gardening-with-public-librarians/

Libraries: growing local economies [interaktyvus]. 2008 [ 2010 m. birželio 14 d.]. Prieiga per internetą: http://growinglocaleconomies.com/libraries

2010-06-11

Kitoks vaizdo įrašas apie plagijavimą

Šis vaizdo įrašas vertas mūsų dėmesio!


© Bergeno universitetas (Norvegija)

Projektas „Asmeninės rašomosios lietuvių kalbos duomenų bazės kūrimas“ – kiekvienas parašytas žodis svarbus

Nauji iššūkiai, nauja veikla

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius jau du metai bendradarbiauja su JAV Ilinojaus universiteto Lituanistikos katedra realizuodamas projektą „Asmeninės rašomosios lietuvių kalbos duomenų bazės kūrimas“. Pagrindinis šio projekto tikslas – rinkti asmeninės rašomosios kalbos pavyzdžius: laiškus, atvirlaiškius, atvirukus, nuotraukų užrašus, dienoraščius – kurti duomenų bazę asmeninės kalbos tyrimams. Gauta medžiaga skaitmeninama, sukūrus duomenų bazę, ji bus prieinama ir per internetą. Šio projekto atsiradimą paskatino sena Retų knygų ir rankraščių skyriaus draugystė ir bendradarbiavimas su Ilinojaus universiteto prof. Giedrium Subačium, buvusiu šio skyriaus skaitytoju, bei paroda „Pirmoji banga“, kurioje buvo eksponuojami XX a. pradžios lietuvių išeivių Amerikoje laiškai ir nuotraukos.

Iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rinkinių

Asmeninės rašomosios lietuvių kalbos duomenų bazę sudaro kelių laikotarpių dokumentai:

1. Nuo seniausių laikų iki 1918 metų (kai bendrinė kalba buvo tik pradinėje raidos pakopoje).
2. Nuo 1919 iki 1944 metų (intensyvaus bendrinės kalbos formavimosi laikotarpis Lietuvos Republikos ir II pasaulinio karo metu okupuotoje Lietuvoje).
3. Nuo 1945 iki 1990 (Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos bendrinės kalbos laikotarpis).
4. Nuo 1990 metų iki dabar (vėliausia ir labiausiai susiformavusi bendrinė kalba).

Privačių dokumentų kalba skiriasi nuo oficialiai spausdintų tekstų. Pavyzdžiui, laikraščių kalba yra gana oficiali, taisyta redaktorių, kalbos specialistų, todėl negali atspindėti to, kaip žmonės iš tikrųjų kalbėjo ir rašė. Tikroji, kasdienė kalba geriausiai matoma laiškuose, dienoraščiuose ar kituose tekstuose, kurie nebuvo redaguoti kito asmens ar specialisto. Vienas iš duomenų bazės kūrimo tikslų išsaugoti kuo daugiau tokių lietuviškų tekstų nuo išnykimo.

Visi projekto dalyviai (Ilinojaus universiteto Lituanistikos katedra (JAV), Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvių kalbos bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutai) kaupia, saugo ir ketina padaryti mokslo tyrimams prieinamus kuo daugiau tokios paprastos, privačios, asmeninės lietuvių bendrinės kalbos pavyzdžių.

Tokio pobūdžio lietuvių kalbos tekstai tikslingai dar nerinkti, nors atminties institucijų saugyklose asmenų fonduose ir kituose rinkiniuose tokių laiškų, atsiminimų, kitų asmeninės rašomosios kalbos pavyzdžių sukaupta tikrai daug. Tikslinės, tyrimams skirtos asmeninės rašomosios kalbos tekstų duomenų bazės jau yra sukurtos anglų, vokiečių, norvegų kalbomis.


Iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rinkinių

Privatūs laiškai bei kiti tokio pobūdžio dokumentai šalia kitų rašytinių šaltinių suteikia daugiau duomenų apie tarmes, jų kaitą, kalbos istoriją, bendrinę kalbą. Bazėje sukaupus pakankamai didelį kiekį duomenų, ji darysis svarbi ne tik kalbos studijoms, bet ir kitiems dalykams tirti – istorikai galės studijuoti kasdienybės istorijos aspektus, sociologai ir antropologai turės galimybę aprašyti lietuvių visuomenės raidą iš asmeniškos žmonių perspektyvos. Žmonių privatūs dokumentai padės atgaminti pamirštus ar net nežinomus faktus, atskleis daugelio požiūrį į savo gyvenimą, į vieno ar kito laikotarpio aktualijas.

Suprantama, kad būtų galima daryti apibendrinimus, reikia nemažo tokių tekstų kiekio. Šiuo metu Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje sukaupta virš 500 suskaitmenintų ir aprašytų laiškų, kuriuos bibliotekai saugoti perdavė arba leido pasigaminti kopijas kraštiečiai, kai apie šį projektą buvo paskelbta Lietuvos radijo laidoje „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“.

Naujajai bazei stengiamasi rinkti paprastų, visuomenėje nebūtinai žinomų ar išsilavinusių, netgi mažaraščių žmonių rašomosios kalbos pavyzdžius. Todėl labai prašytume pasidalinti savo namuose laikoma privačios lietuvių kalbos medžiaga: laiškais, dienoraščiais, atvirlaiškiais, užrašais. Svarbūs yra visokie, bet kur rašyti lietuvių kalba laiškai ir kiti dokumentai: Lietuvoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje ar kur kitur. Kadangi projekto esmė – kalbos tyrimas, kaupiama dokumentų kopijos, tačiau jeigu dokumentų savininkai pageidautų dokumentų saugojimą patikėti Nacionalinei bibliotekai ar kitai projekte dalyvaujančiai institucijai – priimami ir originalai. Dokumentų savininkas taip pat turėtų nuspręsti ar kopijos gali būti talpinamos internete, ar apriboti jų vartojimą (leisti naudoti medžiagą tik mokslininkams, ar nustatyti datą iki kurios norėtų, kad dokumentų niekas nenaudotų, tai aktualu naujų dokumentų atveju, kai dar gyvenantys juos rašę ar aprašyti žmonės patys nepageidauja viešumo). Kiekvienas privačių dokumentų savininkas perduodamas dokumentus užpildo nedidelę anketą apie perduodamų dokumentų autorius, jų išsimokslinimą, užsiėmimus. Šioje anketoje nurodoma, kas turi teisę naudotis dokumentų skaitmeninėmis kopijomis, kur bus saugojami originalai, ar galima talpinti skaitmenines kopijas į internetinę duomenų bazę ir kt.

Jei perduodami laiškai, tuomet reikalingi ir vokai – ant voko užrašyti adresai nurodo tiek autoriaus, tiek laiško gavėjo gyventas vietas, iš anspaudo galima sužinoti laiško parašymo laiką, jei jis neparašytas pačiame laiške.

Nuoširdžiai prašome Jūsų pagalbos – pasidalyti savo namų archyvuose laikoma privačios lietuvių kalbos medžiaga: lietuviškais laiškais, atvirukais, atvirlaiškiais, nuotraukų užrašais, atsiminimais, dienoraščiais. Juk prapuldytas laiškas – tai dar viena nutrūkusi gija į praeitį, dar vienas visam laikui ištrintas gimtosios kalbos ar istorijos vingis.

Prašome mums rašyti:

Projekto koordinatorei
Almai Masevičienei
Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka
Retų knygų ir rankraščių sk.
Gedimino pr. 51
LT-01504 Vilnius
tel. 8-5-2398585, el.paštas a.maseviciene@lnb.lt
arba skyriaus vedėjai Jolitai Steponaitienei (el.paštas j.steponaitiene@lnb.lt)

Projekto koordinatorė:
Alma Masevičienė
Retų knygų ir rankraščių skyriaus
vyresn. redaktorė

****************
Parengė Jolita Steponaitienė

2010-06-09

Saityno 2.0 technologijos studijoms - nauja apklausa

Saitynas 2.0 dėl atvirumo vartotojams, interaktyvumo, dalyvavimo ir bendradarbiavimo skatinimo neretai vadinamas ne tik nauja technologine, bet ir socialine saityno raidos kryptimi. Dėl šių saityno įrankių tinkamumo aktyviai komunikacijai jie plačiai naudojami mokymo procese. Kalbama apie mokymosi 2.0 koncepciją, kuri keičia dėstytojo/mokytojo ir besimokančiojo santykius, bendradarbiavimo būdus.

Nemažai aukštųjų mokyklų pradėjo taikyti įvairias saityno 2.0 technologijas studijoms. Studentai rašo bendrus ir asmeninius dienoraščius, dalijasi nuotraukomis ir nuorodomis, dirba prie bendrų projektų socialiniuose tinkluose ir kt.

Norėtumėme paklausti bibliotekininkystės ir informacijos studentų, ką jie mano apie saityno 2.0 technologijų taikymą studijose. Kokios iš technologijų atrodo patraukliausios? O gal jų apskritai neverta taikyti studijoms?

Kviečiame dalyvauti ir pareikšti savo nuomonę. Atsakant į klausimą galima rinktis kelis variantus.

Pasibaigus apklausai pažadame plačiau aptarti dabartinę saityno 2.0 įrankių taikymo situaciją bibliotekininkystės studijų kontekste ir pateikti pavyzdžių.

2010-06-08

Papildytas bibliotekų paskyrų socialiniuose tinkluose sąrašas viki svetainėje

Lietuvos bibliotekų saityno 2.0 projektų viki svetainėje – papildymai. Dėkojame mūsų absolventui, Edvaldui Baltrūnui, už pateiktas naujas bibliotekų socialinių tinklų paskyrų nuorodas. Dabar sąraše pateikiamos 25 nuorodos į bibliotekų paskyras socialiniuose tinkluose. Dažniausiai paskyros kuriamos Facebook socialiniame tinkle, tačiau vienas tinklas – Kūrybinė Aukštaitija – sukurtas specialiai bibliotekos projektui. Ryškėja tendencija kurti paskyras Twitter mikrotinklaraščių ir socialinių tinklų paslaugų svetainėje.

Pažvelgus į sukauptą nuorodų sąrašą galime teigti, kad kuriant paskyras socialiniuose tinkluose aktyvios visų tipų bibliotekos – nacionalinė, valstybinės reikšmės, viešosios, akademinės, mokslinės.

Kai kurios - pvz., Nacionalinė M. Mažvydo ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos - netgi kuria kelias atskirų skyrių ar projektų Facebook paskyras.

Sąrašą peržiūrėti galima čia.

Savo pasiūlymus ir sąrašo papildymus siųskite man el. paštu: zinaida.manzuch@gmail.com arba rašykite šio pranešimo komentaruose.

2010-06-07

Paskelbtas geriausias 2009 m. bibliotekinis tinklaraštis

Kasmet Edublogs, švietimo reikmėms skirtų tinklaraščių įrankių kūrėjas, skelbia geriausius tinklaraščius. Nominacijų eilučių labai daug, tarp jų ir geriausio bibliotekinio tinklaraščio apdovanojimas. 2009 m. geriausio bibliotekinio tinklaraščio titulo laimėtojas - žurnalo Library Journal tinklaraštis Never Ending Search. Iš viso šiam apdovanojimui buvo nominuoti 19 tinklaraščių. Siūlome juos peržiūrėti Edublogs apdovanojimų svetainėje.


Edublogs geriausio bibliotekinio tinklaraščio balsavimo rezultatai, iš http://edublogawards.com/2009/best-librarian-library-edublog-2009/

2010-06-04

Mokymasis visą gyvenimą: bibliotekų vaidmuo

Minitex grafike „Mokymasis visą gyvenimą: bibliotekų vaidmuo“ (angl. Role of Libraries Pre-K & Beyond: Lifelong Learning) atsispindi mokyklų, viešųjų, akademinių ir kt. bibliotekų svarbus vaidmuo studentų ir suaugusiųjų mokymosi proceso kelyje: darželyje, mokykloje, universitete ... Pagrindinį dėmesį šiame kelyje bibliotekos turėtų skirti informaciniam raštingumui. Daugiau apie tyrimą skaitykite čia

2010-06-03

Šiuolaikinio bibliotekų ir informacijos centrų vadybininko kompetencijos: Lietuvos darbdavių apklausos rezultatai

Koks, anot Lietuvos darbdavių, vadovaujančių bibliotekoms ir informacijos centrams, turėtų būti šiuolaikinis šių institucijų ar jų struktūrinių padalinių vadovas? Šiame straipsnyje nusprendėme pasidalyti 2009 m. Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto atliktos apklausos rezultatais.

Atliekant apklausą buvo siekiama atsakyti į šiuos klausimus:

  • Kokios dalykinės kompetencijos yra svarbiausios bibliotekos/informacijos centrų vadovams bei vadybininkams?

  • Kokie asmeniniai ir tarpasmeniniai gebėjimai bei savybės yra svarbiausi bibliotekos/informacijos centrų vadovams bei vadybininkams?
Apklausoje dalyvavo viešieji (įsteigti valstybinių arba nepelno organizacijų) informacijos centrai, nacionalinė biblioteka, valstybinės reikšmės bibliotekos, akademinės bibliotekos (tik universitetinės), apskrities ir savivaldybių viešosios bibliotekos.

Anketas užpildė 71 respondentas. Manome, toks skaičius (nors ir nedidelis) leidžia pamatyti, kokių gi kompetencijų labiausiai reikia šiuolaikiniam vadovui ir vadybininkui bibliotekininkystės ir informacijos sektoriuje.

Dalykinės kompetencijos ir asmeniniai bei tarpasmeniniai gebėjimai ir savybės buvo tiriami pateikus respondentams sąrašus, sudarytus pasitelkus naujausius tarptautinius bibliotekininkystės ir informacijos kompetencijų, gebėjimų bei savybių tyrimus, tarptautinių bibliotekininkystės ir informacijos specialistų profesinių asociacijų rekomendacijas:

Išanalizavus kompetencijų bei savybių modelius buvo suformuotas sąrašas, kuris vėliau pateiktas respondentams klausimyne.

Pateiktame klausimyne tyrimo dalyviai turėjo pažymėti dalykines kompetencijas bei asmeninius ir tarpasmeninius gebėjimus ir savybes atskirai bibliotekų/informacijos centrų vadovams ir vadybininkams. Kiekviena sąrašo pozicija buvo vertinama pagal svarbą nuo 5 balų (svarbiausias) iki 1(mažiausiai svarbus). Ne visi anketų atsakymai buvo tinkami analizei. Diagramose pateikiamas analizuotų respondentų anketų skaičius (N).

Dalykinių bibliotekų bei informacijos centrų vadovų kompetencijų vertinimai apibendrinti 1 diagramoje.


1 diagrama. Dalykinės bibliotekų ir informacijos centrų vadovų kompetencijos

1 diagrama rodo, kad paklausiausios kompetencijos yra kelios (daugelis respondentų įvertino jas aukščiausiu balu): strateginis veiklos planavimas (94% respondentų), darbo organizavimas (89% respondentų), įstaigos biudžeto valdymas (86% respondentų), žmogiškųjų išteklių valdymas (83% respondentų) ir vadovavimas komandiniam darbui (80% respondentų). Populiariausių kompetencijų rinkinys atskleidžia pagrindines vadovo funkcijas – suformuoti ilgalaikę institucijos strategiją, sutelkti komandas bei motyvuoti personalą, racionaliai paskirstyti organizacijos išteklius.

Dalykinių bibliotekų ir informacijos vadybininkų kompetencijų vertinimai apibendrinti 2 diagramoje.


2 diagrama. Dalykinės bibliotekų ir informacijos centrų vadybininkų kompetencijos

2 diagrama rodo, kad aukščiausiais balais vertinamos vadybininkų ir vadovų dalykinės kompentencijos skiriasi. Svarbiausiomis vadybininko dalykinėmis kompetencijomis laikomi darbo organizavimas (68% respondentų), informacijos paslaugų reklama (68% respondentų), informacijos paslaugų valdymas (67% respondentų), vadovavimas komandiniam darbui (59% respondentų), projektų valdymas (59% respondentų).

Susumavus visus atsakymus apie dalykines kompetencijas nepriklausomai nuo pareigų aktualiausi dalykiniai bruožai bibliotekų ir informacijos centrų vadovams bei vadybininkams yra šie: darbo organizavimas (79% respondentų), vadovavimas komandiniam darbui (70% respondentų), strateginis veiklos planavimas (64% respondentų), žmogiškųjų išteklių valdymas (59% respondentų) ir įstaigos biudžeto valdymas (46% respondentų).

Bibliotekų ir informacijos centrų vadovų asmeninių ir tarpasmeniniai gebėjimų ir savybių vertinimai apibendrinti 3 diagramoje.


3 diagrama. Bibliotekų ir informacijos centrų vadovų asmeniniai ir tarpasmeniniai gebėjimai bei savybės

3 diagrama rodo, kad nėra didelio skirtumo tarp atskirų bibliotekų ir informacijos centrų vadovų asmeninių bei tarpasmeninių gebėjimų ir savybių pagal svarbą. Daugelis išvardytų sričių atrodo potencialiems darbdaviams praktiškai vienodai svarbios. Tačiau labiausiai vertinami yra šie gebėjimai bei savybės: gebėjimas įžvelgti naujas galimybes besikeičiančioje aplinkoje (91% respondentų), atsakomybės jausmas už bendrus komandos darbo rezultatus (90% respondentų), gebėjimas aiškiai perteikti savo idėjas kitiems (asmenims ir grupėms) (86 % respondentų) ir kūrybinis mąstymas (86% respondentų).

Bibliotekų ir informacijos centrų vadybininkų asmeninių ir tarpasmeniniai gebėjimų bei savybių vertinimai apibendrinti 4 diagramoje.


4 diagrama. Bibliotekų ir informacijos centrų vadybininkų asmeniniai ir tarpasmeniniai gebėjimai bei savybės

4 diagrama rodo, kad bibliotekų ir informacijos centrų vadybininkams keliami asmeninių ir tarpasmeninių gebėjimų bei savybių reikalavimai yra pakankamai aukšti. Tačiau populiariausi yra šie (jie skiriasi nuo reikalavimų vadovams): gebėjimas įsitraukti į komandos darbą (86% respondentų), atsakomybės jausmas už bendrus komandos darbo rezultatus (83% respondentų), taisyklių, susitarimų ir etikos normų laikymasis (80% respondentų) ir gebėjimas bendradarbiauti (80% respondentų).

Susumavus bibliotekų ir informacijos centrų vadovų bei vadybininkų asmeninius ir tarpasmeninius gebėjimus ir savybes aktualiausi yra šie: atsakomybės jausmas už bendrus komandinio darbo rezultatus (86% respondentų), taisyklių, susitarimų ir etikos normų laikymasis (82% respondentų), kūrybinis ir kritinis mąstymas (81% respondentų), gebėjimas įsitraukti į komandos darbą (81% respondentų).

****************************************************************************

Tyrimo rezultatai parodė aiškią takoskyrą tarp bibliotekų ir informacijos centrų vadovų ir vadybininkų kompetencijų. Šią takoskyrą galima apibrėžti tiek dalykinių kompetencijų, tiek asmeninių/tarpasmeninių gebėjimų ir savybių lygmenyje.

Vadovo vaidmuo labiau siejamas su strategijų kūrimu bei naujovių diegimu. Toks kompetencijų vertinimas matomas ne tik dalykinėje srityje, bet papildomas atitinkamų asmeninių savybių – pvz., gebėjimu įžvelgti naujas galimybes besikeičiančioje aplinkoje, gebėjimu aiškiai perteikti savo idėjas kitiems, kūrybinio ir kritinio mąstymo bruožų.

Vadybininkams labiau aktualus informacijos paslaugų valdymo lygmuo bei kasdienio darbo organizavimas. Šią tendenciją atspindi dominuojančios dalykinės kompetencijos – darbo organizavimas, informacijos paslaugų reklama bei informacijos paslaugų valdymas.

Asmeninių bei tarpasmeninių gebėjimų ir savybių lygmenyje matomas ryškus skirtumas tarp reikalavimų vadovams ir vadybininkams. Vadovui dažniausiai priskiriamos asmeninės kompetencijos, o vadybininkams – tarpasmeninės (pvz., gebėjimas įsitraukti į komandos darbą, atsakomybės jausmas už bendrus komandos darbo rezultatus ir kt.).

Parengta pagal:

MANŽUCH, Zinaida; PETUCHOVAITĖ, Ramunė. Bibliotekų ir informacijos centrų vadovų bei vadybininkų kompetencijų vertinimas: potencialių darbdavių apklausos rezultatai. Iš Bibliotekų ir informacijos centrų vadybos atnaujintos magistrantūros studijų programos aprašas. Vilnius, 2010.