LIBER rankraštininkų grupės IV-oji konferencija Romoje

Gegužės 26-28 dienomis Italijoje, Romos nacionalinėje centrinėje bibliotekoje (kita Italijos nacionalinė biblioteka yra Florencijoje), vyko Europos mokslinių bibliotekų asociacijos LIBER (Ligue des Bibliothèques Européenns de Recherche) rankraštininkų grupės (Manuscript Librarian Group) IV-oji konferencija, kurios tema – Susitikimas su rankraščiais, šiandien ir rytoj. Konferencijoje dalyvavo per 70 atstovų iš įvairių Europos šalių bibliotekų. Nors konferencijoje gausiausiai atstovaujama buvo Vakarų Europa (Jungtinė Karalystė, Olandija, Italija), tačiau po vieną kitą atstovą atvyko iš Rumunijos, Latvijos, Čekijos ir Lietuvos. Straipsnio autorė turėjo galimybę dalyvauti šioje konferencijoje gavusi edukacinę valstybės stipendiją meno ir kultūros kūrėjams, kurią paskyrė LR Kultūros ministerija. Plačiai apie konferenciją bus aprašyta straipsnyje, rengiamame leidiniui Tarp knygų. Todėl šioje informacijoje pateikiamos tik pagrindinės konferencijos pranešimų temos ir idėjos.



Italijos nacionalinė centrinė biblioteka Romoje; J. Steponaitienės nuotr.

Atidarant konferenciją sveikinimo žodį tarė Italijos nacionalinės centrinės bibliotekos Romoje direktorius Osvaldo Avallone. Konferencijos tikslus, uždavinius, programą pristatė grupės pirmininkas André Bouwman (Leideno universiteto biblioteka, Nyderlandai), grupės sekretorė Jutta Weber (Vokietijos valstybinė biblioteka, Berlynas), konferencijos organizacinio komiteto atstovė Francesca Niutta (Italijos nacionalinė centrinė biblioteka Romoje).

Pirmojoje sekcijoje šalys, kurios tik jungiasi į šios grupės darbą arba atsiliepė į organizatorių kvietimą, pristatė rankraštinio paveldo situaciją ir šio veiklos problemas savo šalyse. Tokia galimybė šiemet buvo sudaryta ir Lietuvai. Šioje sekcijoje pranešimus skaitė Ivan Boserup (Danijos Karališkoji biblioteka), Tone Modalsli (Norvegijos nacionalinė biblioteka), Jolita Steponaitienė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), Ann Kelders (Belgijos Karališkoji biblioteka), Ad Leerintveld (Nyderlandų Karališkoji biblioteka), Elisaveta Muaskova (Bulgarijos Šv. Kirilo ir Šv. Metodijaus nacionalinė biblioteka), Ana Cristina Silva (Portugalijos nacionalinė biblioteka), Zdeněk Uhlír (Čekijos nacionalinė biblioteka), Barbara Roth (Ženevos biblioteka, Šveicarija), Ambrogio Piazzoni (Vatikano biblioteka). Pranešimuose buvo paliestos įvairios problemos, kurias lemia šalių kultūros politika, dažnai net istorinės sąlygos. Daugelis bibliotekų vykdo bendrus katalogavimo, skaitmeninimo projektus, todėl susiduria su tarpžinybiniu nesusikalbėjimu, skirtingų standartų taikymu. Geros tendencijos yra tos, kad atsiranda vis daugiau bendradarbiavimo taškų su archyvais, ypač dirbant su XX-XXI a. rankraščiais ir asmenų archyvais.


Vatikano muziejaus bibliotekos knygų spintos; Jolitos Steponaitienės nuotr.


Antroji konferencijos sekcija buvo skirta skaitmeniniams dokumentams (digital-born). Šios sekcijos pagrindinė tema – naujasis „rankraščių“ ir asmeninių archyvų tipas – dokumentai, kurie jau kuriami elektroniniu būdu, personaliniuose kompiuteriuose. Tai ne tik tekstai (straipsniai, pranešimai), bet ir elektroninis susirašinėjimas, webtekstai, skaitmeniniai vaizdai, keitimasis informacija socialiniuose tinklalapiuose, bloguose. Technologijų amžiuje labai aktualus tokių dokumentų komplektavimas, atranka, saugojimas ir katalogavimas. Visos šios problemos turi būti sprendžiamos:

• užtikrinant bendradarbiavimą tarp kūrėjo, kuratoriaus (bibliotekininko, rankraštinių dokumentų rinkinių saugotojo), o ateityje ir tokių dokumentų tyrinėtojų;
• užtikrinant programinės ir techninės įrangos, formatų palaikymą;
• atsižvelgiant į dokumentų statusą (originalas vs kopija) ir skaitmeninio dokumento svarbą (forma vs tyrinys);
• sprendžiant kaip kataloguoti didelę įvairovę skaitmeninių dokumentų, padaryti juos prieinamais vartotojams kartu su popieriniais dokumentais toje pačioje kolekcijoje;
• užtikrinant autorių teisių apsaugą, atsižvelgiant ne tik į dokumento kūrėją/sudarytoją, bet ir skaitmeninio turinio saugotojus;
• bendradarbiaujant tarp institucijų vykdant ekspertizę, rengiant standartus, dalinantis patirtimi;
• apibrėžiant rankraštininkų, skaitmenintojų ir IT ekspertų vaidmenį ir atsakomybę šiuose procesuose.

Sekcijos pranešimuose savo patirtį pristatė Bodleian biblioteka (Oksfordas, Susan E. Thomas). Dar 2007 m. ši biblioteka parengė ir išleido hibridinių archyvų tvarkymo, aprašymo vadovą (Paradigma: Workbook on Personal Digital Archives. 2007. ISBN 1851243070). Apie Italijos skaitmeninių rankraščių saugojimo patirtį ir perspektyvas, realizuojamas per jau kuriamą „skaitmeninę saugyklą“ (Magazzini Digitali) kalbėjo Giovanni Bergamin (Italijos nacionalinė centrinė biblioteka Florencijoje. Jamie Andrews iš Britų bibliotekos pristatė jų bibliotekos kartu su Londono universiteto kolegija ir Bristolio universitetu į gyvendintą projektą kurio, pavadinimą tikriausiai reikėtų versti „Skaitmeniniai gyvenimai“ (Digital lives). Jo tikslas yra sukurti priemones personalinių archyvų elektroninių dokumentų archyvavimui bibliotekoje rankraščių kūrėjui tame tiesiogiai dalyvaujant. Pranešėjas daug dėmesio skyrė ryšiams tarp kūrėjų (archyvų sudarytojų), saugotojų ir vartotojų organizuojant susitikimus, vienos dienos seminarus, tarptautines konferencijas bei panaudojant Facebook‘ą tam, kad skaitmeninių dokumentų skaitmeninimas turėtų prasmę ir antrą gyvenimą. Apie pragmatinius sprendimus komplektuojant ir archyvuojant skaitmeninius dokumentus kalbėjo Claus Jensen iš Danijos karališkosios bibliotekos, kurioje pritaikytas savaiminis elektroninių laiškų archyvavimas.


Biblioteca Casanatense, XVII a. kadinolo Girolamo Casanate domininkonų vienuolyne įkurta biblioteka; Jolitos Steponaitienės nuotr.


Trečioji konferencijos sekcija, pavadinta Viduramžių ir naujųjų rankraščių turinio perteikimo tinklas: naujas bendradarbiavimo tarp bibliotekininkų, archyvistų ir mokslininkų modelis. Sekcijos pagrindinė tema – skaitmeniniame pasaulyje visų žmonių, visų laikų, visų šalių, visokių temų dokumentai gali būti sujungti ir rodomi naujomis aplinkybėmis. Pristatytos kelios idėjos kaip parodyti žymius žmones, jų pasaulį ir idėjas to laikmečio kontekste. Didelės ir mažos kolekcijos, įdėjusios savo indėlį, gali būti pristatytos, naujuose jungtiniuose projektuose. Todėl svarbu:

• Kaip LIBER gali propaguoti projektų idėjas;
• Kur yra Europai aktualūs dokumentai, kuriuos reikia išaiškinti ir viešinti;
• Kas yra tie žmonės, kurie kurs tokio paveldo sklaidos tinklus;
• Kokie turėtų būti prioritetai;
• Kas bus už tai atsakingas po dešimties, dvidešimties ar trisdešimties metų.

Therierry Delcourt (Prancūzijos nacionalinė biblioteka) pristatė jų bibliotekos vykdomus tarptautinius projektus. Diskusijas sukėlė Toni Bernhart (Vokietijos valstybinė biblioteka Berlyne) pristatytas projektas Aleksandras von Humboltas: korespondencija. Juo siekiama ne tik atskleisti mokslininko tiriamuosius darbus, bet ir parodyti XIX a. I –osios pusės Europos visuomeninį, kultūrinį ir socialinį gyvenimą.

Ketvirtosios sekcijos moto būtų galima įvardinti kaip Senas ir naujas požiūris į rankraštinius dokumentus. Šalia tradicinio tyrinėtojų domėjimosi senaisiais dokumentai visame pasaulyje tampa vis populiaresnis visuomenės domėjimasis rankraštiniu palikimu švietėjiškais ir kultūriniais tikslais. Tradicines dokumentų parodas keičia skaitmeninių kopijų virtualios. Sekcijos pranešimuose atkreipta dėmesys į
• Į kokias visuomenės grupes turėtų būti nukreiptas saugotojų dėmesys. Kaip išlaikyti „senosios publikos“ domėjimąsi istoriniu palikimu taikant naujas priemones;
• Ar svarbu skatinti visuomenės domėjimąsi? Ar šioje srityje turėtų būti išlaikyti skirtumai tarp universitetinių ir kitų tipų bibliotekų;
• Kaip išlaikyti lankytojų domėjimąsi?
• Daugelis universitetų bibliotekų daro prieinamas studentams specialiąsias kolekcijas. Tačiau kyla klausimas ar tai netrukto mokymo programoms, nes darbas su pirminiais šaltiniais užima daug laiko. Kaip tai atitinka fakultetų poreikius;
• Kokių partnerių reikia ieškoti – mokytojų, leidėjų, spaudos, radijo, televizijos, komercinių struktūrų atstovų.

Marco Palma (Cassino universitetas, Italija) atkreipė dėmesį į tai, kad rankraščių saugotojai dar nėra įpratę bendradarbiauti su „plačiąja visuomene“, nes dar visai neseniai buvo laikomasi nuostatos, kad tai yra skirta tik mokslininkams. Šiandien gi manuskriptą ar jo iliuminaciją galima susirasti internete. Todėl svarbus bibliotekininkų apsisprendimas iškilus naujiems uždaviniams kaip pateikti tuos vaizdus, kokia turi būti pateikta papildoma informacija kataloguojant, kad ji būtų suprantama ne tik mokslininkams, bet ir mokiniams ar šiaip tokiais dokumentais besidominčiam asmeniui. Pranešėjo nuomone, būtent prieinama forma pateikti senieji dokumentai skatina mokymąsi, tyrimus, tai tiesiog išugdys išsilavinusius piliečius. Tačiau kyla klausimas – ar bibliotekos tam pasiruošusios? Didelio susidomėjimo sulaukė Roger Walshe (Britų biblioteka) pranešimas Mokymas ir mokymasis su rankraščiais – realybė. Jame prelegentas pristatė Britų bibliotekos patirtį senųjų dokumentų skaitmeninius vaizdus naudojant edukacinėse programose – mokant vaikus, jaunuomenę pažinti dokumentinį paveldą, krašto kultūrą, istoriją, išvedant praeities ir dabarties paraleles, žinias pritaikyti kitose disciplinose bei tokiam mokymui ruošiami būsimi mokytojai, dėstytojai. Tai yra mokymasis ateičiai. Pranešėjas, dalindamasis patirtimi, pabrėžė, kad labai svarbu, naudojant senuosius dokumentus mokymui ir mokymuisi, daugiau kalbėti ne apie turinį, o apie žmones. Nepiršti savo nuomonės, nebūti dalyko ekspertais, svarbu „nutiesti tiltus į žmonių širdis“.

Paskutinioji, penktoji sesija Rankraštininkų mokymas, kėlė specialistų rengimo problemas. Net ir labai senas ir geras senųjų manuskriptų tyrinėjimo tradicijas ir mokyklas turinčios šalys susiduria su problema, kad nėra ruošiami paleografijos, kodikologijos specialistai, nes keičiantis ir sklaidos standartams, ir susietoms veikloms, bibliotekininkams atsiranda kitokių įgūdžių poreikis. Sekcijoje diskusijos turėjo vykti, atsižvelgiant į Amerikos bibliotekininkų asociacijos Retų knygų ir rankraščių sekcijos parengtas Specialiųjų kolekcijų specialistų kompetencijos gaires (2008) (http://www.rbms.info/committees/task_force/core_competencies/ ir turėjo būti kalbama apie galimybes jas pritaikyti ir Europos bibliotekose, atsakant į tokius klausimus kaip:

• Kaip greitai mes galime mokytis iš Amerikos kolegų?
• Kurios iniciatyvos garantuoja, kad išsaugojimas ir technologiniai sprendimai bus vienodai svarbūs?;
• Kuriose srityse mokymas yra svarbiausias?
• Kaip greitai toks mokymo modelis gali būti įgyvendintas Europos lygmenyje?
• Kokius naujus mokymo metodus galėtų pasiūlyti LIBER rankraštininkų grupė?

Peter Kambre (Liucernos centrinė universiteto biblioteka) pranešime kėlė klausimą ar tikrai viduramžių manuskriptai yra tokie išskirtiniai, ar tai tik mūsų sąmonėje įsigalėję stereotipai, susiję su muziejų, senųjų bibliotekų ekspozicijomis. Ar juos skaitmeninimo „revoliucija“ paveiks labiau negu kitus rankraštinius dokumentus, kokią tai turi įtaką kasdieninėms bibliotekos darbuotojų veikloms? Vis tik svarbiausia pranešimo mintis buvo ta, kad svarbiausia – mokėti aprašyti rankraštinį dokumentą.

Visus konferencijos pranešimus savotiškai apibendrino Isabella Ceccopieri (Casanatense biblioteka, Roma), kurios pranešimo pagrindinė mintis buvo tokia – šių dienų rankraštininkas tai vadybininkas, filosofas, sociologas, mokytojas ir technologas. Visų šioms profesijoms būdingų įgūdžių ir gebėjimų reikia, kad galėtum prisitaikyti prie naujų iššūkių ir aplinkybių.
Kadangi 2010 m. baigėsi LIBER Rankraštininkų grupės tarybos kadencija, buvo išrinkta naujoji bei šiek tiek pakoreguota pati grupės struktūra. Naująja tarybos pirmininke išrinkta Jutta Weber, sekretoriumi Ivan Boserup.

Dalyvavimo konferencijoje nauda

Dalyvavimas tokiose konferencijose tai:
• galimybė pristatyti savo šalies padėtį ir laimėjimus konkrečioje srityje;
• gauti naujos patirties ir idėjų;
• pamatyti kolegų darbus ir problemas;
• pasitikrinti kaip mūsų vykdomos veiklos atrodo bendrame europiniame kontekste;
• užmegzti naujus kontaktus.

Parengė Jolita Steponaitienė

Komentarai

  1. Nei kiek neabejotina tokiu konferenciju nauda. Gaila, kad ne visi, kas dirba Lietuvoje su rankrastiniu paveldu turi galimybe i jas nuvykti...

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs įrašai