2009-08-24

Second Life – bibliotekos virtualiuose pasauliuose


Regis, šiuolaikiniai žmonės vis daugiau „migruoja” į virtualųjį pasaulį. Apie tai byloja trimačio virtualaus pasaulio Second Life populiarumas. Jame savo „lygiagretų” gyvenimą leidžia daugiau negu penkiolika milijonų registruotų vartotojų iš įvairių pasaulio šalių. Registruotis nemokamai gali bet kuris interneto vartotojas, kuris bendrauja su kitais Second Life „gyventojais“ susikūręs savo pseudoportretą (avatar). Second Life turi savo valiutą – Linden dolerius (Second Life sukūrė kompanija Linden Labs), už kurios galima nusipirkti žemę virtualiam būstui. Plačiai žinomos verslo kompanijos, pvz., IBM, Sun Microsystems, universitetai, bankai, įvairiausios draugijos irgi „migravo“ į Second Life. Čia, kaip ir realiame pasaulyje, vyksta įvairūs renginiai, teikiamos paslaugos, kurios kainuoja „realius“ pinigus. Second Life vartotojai ne tik leidžia čia savo virtualųjį laisvalaikį, bet dirba, mokosi, derasi dėl verslo sandorių.

Bibliotekos irgi sparčiai skverbiasi į Second Life. Šiuo metu Second Life įsikūrė nemažai bibliotekų ir profesinių bibliotekininkų asociacijų. Second Life bibliotekininkai teikia įprastas paslaugas virtualiems vartotojams – konsultuoja, padeda rasti informaciją, organizuoja įvairius renginius.

Šiuo metu Second Life yra idėja, kuri turi daug šalininkų ir priešininkų bibliotekininkų tarpe. Ar Second Life yra bibliotekų ateitis, ar tik dar vienas technologinis „žaisliukas“? Tikriausia vis tiek geriau pamatyti ir apsispręsti patiems:

Bibliotekininkai Second Life – skraidantis bibliotekininkas, arba skaitytojų aptarnavimas virtualiame pasaulyje
Kelionė po Informacijos salos bibliotekas

Tiems, kas nori sužinoti daugiau, vertėtų pradžiai paskaityti pirmą (vienintelį nemokamą) Amerikos bibliotekininkų asociacijos leidinio ALA Technology Reports skyrių Facing Realities

2009-08-18

Apie teatrą ir Afrikos vaikus, arba susipažinkite: dar vienas super bibliotekininkas!

Jis: Jacekas Włodarski, 23 m.
Tautybė: lenkas
Hobis: teatras! Jis yra Varsuvos teatro direktorius ir aktorius.
Taip pat mėgsta žiūrėti futbolą ir dziudo.
Studijuoja: bibliotekininkystę ir informacijos mokslus Varšuvos universitete
Mama ir brolis: taip pat studijavo šiuos mokslus, todėl Jacekas yra užtikrintas jos plačiomis perspektyvomis!
Super bibliotekininkas? o taip!


Kodėl pasirinkai studijuoti bibliotekininkystę ir informacijos mokslus?
- Bibliotekininkystę studijuoju dėl to, kad šis mokslas apima daugybę dalykų. Be to, kad išmoksti, kaip kurti ir dirbti bibliotekoje, dar sužinai daug apie komunikaciją ir informaciją. Na, ir dėl atsiveriančių galimybių. Šiuo metu aš ruošiuosi į Pietų Afrikos Respubliką, kur vykstu įkurti biblioteką regos sutrikimų turintiems vaikams!

Vėliau planuoju tęsti doktorantūros studijas Varšuvoje. O jei dar detaliau, tai norėčiau tapti skaitmeninių bibliotekų ir elektroninių knygų specialistu.

Kaip įsivaizduoji, koks yra super bibliotekininkas?
- Manau, kad super bibliotekininkas turi vienodai galvoti apie knygas ir apie skaitytojus. Jis ar ji turi nepamiršti, kad jo darbas yra padėti žmonėms gauti žinių. Tai specialistas, kuris yra labai aktyvus ir skatinantis kitus naudotis biblioteka. Na, ir labai svarbu paminėti, kad super bibliotekininkas neprivalo žinoti visų atsakymų į visus klausimus, bet turi žinoti, kur juos susirasti. Tokiu būdu jis gali padėti kitiems.


Ką galėtum pasakyti būsimiems bibliotekininkystės ir informacijos mokslų studentams?


- Besirengiantiems studijuoti bibliotekininkystę ar dirbti bibliotekoje noriu pasakyti: „darykite tai!“. Tai yra puikios studijos. Ir prisiminkit: bibliotekos nėra nuobodžios! Jos pilnos įdomių dalykų. Be to, po bibliotekininkystės studijų jūs galite daug ką įdomaus veikti. Viskas priklauso nuo jūsų. Pasirinkimas tikrai didelis. Sėkmės visiems!

2009-08-17

Skaitmeninės paveldo bibliotekos – arčiau „plačiosios auditorijos“

Šiuolaikinės bibliotekos ir kitos institucijos, saugančios vertingus rinkinius, turi puikią galimybę suskaitmeninti paveldo dokumentus bei objektus ir padaryti juos prieinamais visai interneto auditorijai. Šiandien skaitmeninimo mastai vis didėja – siekiama pateikti milijonus objektų virtualioje aplinkoje, kuriami tarptautiniai bibliotekų, archyvų ir muziejų tinklai. Didžiulių tarptautinių skaitmeninių paveldo bibliotekų pavyzdžiai yra Europeana, Pasaulio virtuali biblioteka, Lietuvoje – E-paveldo virtuali sistema.

Į skaitmeninimo projektus investuojami milijonai eurų, dolerių, litų ir kitų piniginių vienetų visame pasaulyje. Kiekviena šalis turi savo skaitmenines paveldo bibliotekas, net mažesnės vietinės reikšmės bibliotekos, archyvai ir muziejai skaitmenina savo kolekcijas. Reikėtų pastebėti, kad paveldo lobius dažnai siekiama atverti „plačiajai auditorijai“, kitais žodžiais – visiems besidomintiems. Bet ar tikrai vadinamosios „plačios“ auditorijos atstovui lengva, aktualu ar apskritai įdomu naršyti neretai jam sunkiai suprantamus lotyniškus, graiškiškus ar kt. kalbomis parašytus rankraščiuos? Kokia turėtų būti skaitmeninė paveldo biblioteka, kad taptų artima, suprantama ir patraukli vartotojui, neturinčiam specialaus pasirengimo ir labai konkrečių tikslų (pvz., atlikti mokslinius tyrimus)? Apie tai šis rašinėlis, kuriame norėčiau pasidalinti keliais pamąstymais, patarimais ir, aišku, įdomiais pavyzdžiais. Galbūt, praverstų esamiems ar būsimiems skaitmenintojams, kurie kaip tik šiuo metu ieško idėjų savo skaitmeninės paveldo bibliotekos projektui.

Kas yra paveldas ir kam jo reikia? :)

Pirmiausia, kodėl mums apskritai reikalingas paveldas? Psichologai, kultūrologai, istorikai, sociologai ir kiti mokslininkai, tyrinėjantys šią sritį atsako – tam kad prisimintumėm. Tai savotiška praeities koordinačių sistema – juk pasižiūrėkime, kiekvienas turi mokyklos laikais sukauptą datų ir reikšmingų įvykių kraitelę, o tie įvykiai dažnai materializuojasi šventėse ir monumentuose. Pagaliau bet kuriuose namuose rasite nuotraukų albumus, įvairiausius daiktus, paveldėtus iš mylimos močiutės ir t.t. Taigi paveldas – savotiškas „įrankis“, leidžiantis mums lengviau „nukeliauti į praeitį“ ir prisiminti.

Kam ir kodėl atsimename? Mokslininkai, tyrinėję atmintį, nustatė, kad žmogus atsimena todėl, kad jam to reikia dabartyje. Galima išskirti bendriausius poreikius atsiminti – pažinti pasaulį ir atsakyti į esminius būties klausimus (kas aš esu? kokioms bendruomenėms priklausau ir kodėl?). Pirmuoju atveju, paveldas leidžia mums pasinaudoti praeities žiniomis ir pasiekimais. Daugelis skaitė Šekspyrą, kai kas domisi Einšteino darbais... Antruoju atveju bandome apibūdinti, kas esame. O tai dažniausia priklauso nuo to, kokioms bendruomenėms save priskiriame. Pvz., tautinėms, religinėms, profesinėms ir t.t. Labiausia tokios „žinios“ išryškėja, kai susiduriame su žmonėmis iš kitų bendruomenių. Kiekvienas gali prisiminti draugų iš užsienio vizitą – tam visada turime paruoštų pasakojimų apie Žalgirio mūšį, cepelinus, Gedimino bokštą (vilniečiams) ir kt. Be abejonės, čia kalbu šiek tiek juokais, bet iš tikrųjų, bendra atmintis ir paveldas vienija tautas.

Kokią svarbią išvadą turėtumėm padaryti iš šių samprotavimų? Skaitmeninėje bibliotekoje pristatomas paveldas turi būti aktualus ir svarbus žmogui čia ir dabar. Jis nėra įdomus tik todėl, kad tai yra praeitis.

Šiame rašinėlyje bandysiu pateikti pavyzdžius, kaip patenkinti žmonių poreikius, susijusius su esminiais būties klausimais ir gyvenimo pokyčiais, nes atsakymas į šį klausimą atrodo ypač sudėtingas ir miglotas, skirtingai nuo daug konkretesnių pažinimo poreikių atvejų.

Kaip sukurti „plačiajai auditorijai“ artimą ir patrauklią skaitmeninę paveldo biblioteką?

Pirmiausia paklauskite savęs: „O kas gi svarbu tai auditorijai, kokia ji?“ Labai dažnai bibliotekos ir kitos atminties institucijos (archyvai ir muziejai) suformuoja „geografinį tinklą“, t.y. aptarnauja tam tikras gyvenvietes, kaupia apie jas ir jų gyventojus informaciją.
Čia puikiausias sprendimas – atskleisti vietiniams gyventojams tai, kaip kinta jų bendruomenės gyvenimas, aplinka.


Pavyzdžiui, JAV viešoji Worthingtono biblioteka kartu su partneriais iš vietos istorinių draugijų sukūrė nedidelę skaitmeninę biblioteką Worthingtono atmintis . Šioje svetainėje man labiausia patinka paslauga Laiko mašina, ją nuolat visiems reklamuoju visuose renginiuose ir paskaitose, kuriuose dalyvauju. Laiko mašina – tai skaitmenintų nuotraukų vaizdai, kuriuose dabartinis objekto vaizdas „uždėtas“ ant senesnio. Atlikus elementarias manipuliacijas pele galima iš įvairių pusių atidengti senesnį Worthingtono miestelio gatvės ar pastato vaizdą ir palyginti, kaip jis atrodo dabar ir koks jis buvo anksčiau. Tai techniniu požiūriu labai paprasta paslauga, tačiau ji labai reikšminga vietiniam gyventojui. Ar norėtumėt sužinoti, kaip pakito gatvė, kurioje gimėte ir augote? Ar dar stovi tas namas, kuriame praleidote savo vaikystę?

Kita JAV iniciatyva, priartinusi skaitmeninę biblioteką prie vietos gyventojų realijų, yra Darbas Bridgeporte: 20th amžiaus balsai. Šį projektą įgyvendino Bridgeporto viešoji biblioteka kartu su partneriais. Šiuo atveju, projekto kūrėjai atkreipė dėmesį į kitą labai svarbią žmogaus gyvenimo dalį – darbą. Ir, tiesiogine to žodžio prasme, privertė istorinę medžiagą apie vietos pramonę „prabilti“. Jie surinko ir įrašė vietos gyventojų pasakojimus apie jų darbą ir paskelbė svetainėje. Taip kiekviena bibliotekoje saugoma nuotrauka ar dokumentas atgijo ir tapo realūs, papildyti žmonių gyvenimo istorijomis. Šioje skaitmeninėje bibliotekoje galima peržiūrėti ne tik skaitmenintą paveldą, bet pasiklausyti (ar perskaityti) žmonių pasakojimus apie savo darbą.

Ir dar vienas pavyzdys – susijęs su svarbiu (ir šiuo metu itin aktualiu Lietuvos gyventojams) pokyčiu – emigracija. Šį kartą pasirinktas kitas būdas sukurti artimą vartotojui skaitmeninę biblioteką. Tai problema, su kuria susiduria daugybė žmonių dabartyje, bet kuri taip pat turi ilgą istoriją. Jungtinės Karalystės archyvai, muziejai ir bibliotekos, kartu įgyvendinantys projektą (o jų apie 30) Keliantis čia: 200 metų imigracijos į Angliją istoriją, atkreipė dėmesį į šią problemą. Visi puikiai žinome, kad Jungtinė Karalystė yra šalis, į kurią emigruoja daugybė žmonių iš viso pasaulio, tame tarpe ir iš Lietuvos. Joje gyvena ištisos emigrantų kartos. Kaip jaučiasi tie žmonės, kas jiems svarbu? Projektas iš dalies padėjo atsakyti į tą klausimą. Ši skaitmeninė biblioteka įdomi tuo, kad praeities patirtis vėl tampa svarbi, nes emigracija neišnyko. Šiuolaikiniams emigrantams tokia biblioteka svarbi, nes ji leidžia suvokti, kad labai daug kitų žmonių išgyveno panašius jausmus, o, galbūt, ir problemas.
Vėlgi, norėčiau išskirti vieną man itin simpatišką paslaugą – kiekvienas šios skaitmeninės bibliotekos lankytojas, išgyvenęs emigracijos patirtį, gali papasakoti savo istoriją. Smalsus svetainės tyrinėtojas aptiks nemažai Lietuvos emigrantų pasakojimų. Manau, labai smagu, kad žmonės gali pasidalinti savo pasakojimais ir pajusti, kad yra ir buvo kitų žmonių, išgyvenančių tą patį šiandien ir praeityje.

Projekto svetainėje yra ir daugiau įdomių ir naudingų paslaugų, pvz., patarimai, kaip ieškoti savo giminaičių pasitelkiant archyvų dokumentus ir duomenų bazes; galimybė išsiųsti elektroninį atviruką, pamokų planai ir žaidimai moksleiviams, studijuojantiems Jungtinės Karalystės istoriją.
Antra, pagalvokite: „Kokias interneto priemones dažniausia naudoja žmones?“ Pasinaudokite populiariausiomis priemonėmis.

Tokia mintis atėjo JAV Kongreso bibliotekos darbuotojams, kurie 2008 m. sausį inicijavo bandomąjį projektą ir patalpino bibliotekos istorines nuotraukas į populiarią dalijimosi nuotraukomis sistemą Flickr. Projekto rezultatai pranoko lūkesčius: projekto ataskaitoje minima, kad maždaug per dešimt mėnesių bibliotekos nuotraukos buvo peržiūrėtos 10,4 mln. kartų, 79% paskelbtų nuotraukų buvo įtrauktos į asmenines vartotojų mėgstamiausių nuotraukų kolekcijas. O svarbiausia, kad Flickr svetainėje vartotojai galėjo komentuoti nuotraukas ir priskirti joms reikšminius žodžius. Vartotojų komentarai leido patikslinti ir papildyti net 500 nuotraukų aprašų. Vartotojai komentaruose pateikė nemažai istorinės informacijos, patikslino vardus, pateikė nuorodų į susijusius šaltinius. Be to, galimybė komentuoti ir priskirti reikšminius žodžius leido žmonėms pasijusti projekto dalimi, o, galbūt, net istorijos tyrinėtojais.

Šiuo metu projekto tinklas išaugo – jame dalyvauja 27 archyvai, muziejai, bibliotekos ir mokslinio tyrimo institutai iš JAV, Australijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Švedijos ir Naujosios Zelandijos. Daugiau apie projektą galima sužinoti svetainėje Flickr: the Commons. Flickr sistemoje skelbiamos tik tos nuotraukos, kurios nebesaugomos autorių teisių įstatymų.

2009-08-11

Noriu būti bibliotekininku, arba bibliotekininko karjeros vadovai

Ieškodama medžiagos apie šiuolaikinio bibliotekininko kompetencijas neseniai aptikau Amerikos bibliotekų asociacijos (ALA) svetainę su intriguojančiu šūkiu Make a living making a difference ir užrašu – LibraryCareers.org. Čia pat apsižvalgyti kvietė ryškiai geltona rodyklė, todėl nusprendžiau apsižiūrėti.


Pasirodė, kad tai svetainė, skirta paprastai, aiškiai ir patraukliai papasakoti, kas yra bibliotekininkas ir kodėl verta dirbti šį darbą. Joje galima rasti ir praktinės informacijos, ir specialistų pasakojimų apie savo darbą, ir bibliotekų nuotraukų, yra net skyrelis vaikams su knygomis ir filmukais. Nors profesionali bibliotekininkės akis ir pastebėjo, kad svetainės kūrėjams reikėtų padirbėti su nuorodų atnaujinimu :), žvalgiausi toliau. Galiausia pagauta „bibliotekinio“ azarto pradėjau ieškoti daugiau svetainių apie bibliotekininkų karjerą. Dar du radinius, pasirodžiusius man įdomiais (atmetus nuobodžius ir pasenusius egzempliorius), pateikiu jūsų dėmesiui:


Kanados bibliotekininkų asociacijos tinklalapis - ryškus, glaustas ir pakankamai šiuolaikiškas. Čia galima paskaityti apie bibliotekininko vertybes, darbo privalumus, įgūdžius. Man ypač patiko skyrelis Tour the Library Community, kuriame bibliotekininkai pasakoja, kodėl pasirinko šį darbą. Tereikia tik spragtelėti nuotrauką.


Library Careers NY


New Yorko viešosios bibliotekos projekto, skirto ugdyti naują profesionalių bibliotekininkų karjeros kartą, projekto dalis – karjeros išteklių svetainė. Čia irgi gausu įvairiausios praktinės informacijos – kur mokytis pasirinkus bibliotekininko karjerą, kokiose srityse gali dirbti bibliotekininkas, kaip surasti darbą, kilti karjeros laiptais. O svarbiausia, kad skamba labai patraukliai:


Kokia ideali jūsų darbo vieta? Ar norėtumėt dirbti besikeičiančioje ir dinamiškoje aplinkoje? Su pažangiausiomis technologijomis? Globaliame informacijos valdymo pasaulyje?

Atspėkite, apie ką kalbama – apie bibliotekininkus...

2009-08-08

Apie svajonių išsipildymą amerikietiškose bibliotekose

Ar įsivaizduojate, jei Lietuvos sinonimas būtų "svajonių šalis"? Ištikimiems piliečiams, žinoma, tai nepriklauso nuo šalies pavadinimo. Bet plačiausiai šis sinonimas siejasi su Jungtinėmis Valstijomis. Pop kultūros išpopuliarinta svajonių šalis iš tiesų daugeliui tokia ir yra. Paklausus eilinio piliečio, net ir mažo vaiko, išgirsime atsakymą, kas yra amerikietiška svajonė: turėti gerą darbą, namą užmiestyje su balta tvora ir pievele, šeimą, na, ir šunį ir t.t.
Neįtikėtina, o tuo pačiu ir nuostabu, kad tiek daug žmonių nori to paties. Labai žemiškos ir žmogiškos svajonės... Kodėl aš čia užsisvajojau apie tai? Ogi labai žemiškai ir žmogiškai supavydėjusi amerikietiškų bibliotekų! JAV tikra svajonių šalis bibliotekininkui. Nenorėčiau agituoti ten išvykti, juo labiau, kad ir europinės bei azijinės bibliotekos turi fantastiškų pavyzdžių, bet tikrai amerikietiškomis yra kuo pasidžiaugti.

Pirmiausia, tai bendruomeniška finansavimo sistema. Pora metų besiskundžiantys finansiniu sunkmečiu, amerikiečiai dar toli priekyje savo galimybėmis nei lietuviai. Jų bibliotekos finansuojamos iš mokėtojų mokesčių ir kiekviena valstija, netgi kiekvienas kvartalas atskirai skiria bibliotekoms finansavimą. Iš pačių amerikiečių girdėjau pasidižiavimu nuskambėjusį pasakymą, "jog kaip šaunu, aš gyvenu turtingam rajone ir mano biblioteka yra žymiai geriau finansuojama". Pavydu net klausytis! Iš čia atsiranda konkurencija ir geresnių specialistų viliojimas į tuos "geresnius" rajonus.
Antra, bibliotekos žavi savo turtais. Pavydu ir vėl, nes tokių galimybių pavyzdžiui lietuviškų priemesčių bibliotekėlės neturėjo ir kažin ar turės. Knygų gausa, periodikos ir duomenų bazių pasirinkimas įspūdingas! Aplankyti bibliotekų užkulisai paliudijo milžiniškus srautus nuperkamų, o ir nurašomų leidinių. O nurašomi visai ne seni, bet treti, ketvirti egzemplioriai pačių naujausių romanų. Gali ten pvyzdžiui už dolerį nupirkti naujausią Hario Poterio knygą.
- Amerika vartoja, o pirkimas yra viena iš didžiausių pramogų, - taip man sakė linksmuolė Denise iš College of DuPage bibliotekos. Turėti daug ten reiškia beveik viską. Daug patalpų, daug darbuotojų (beja, privalomai visų rasių ir tikėjimų, bei sveikų ir neįgalių, kad tik nebūtų pažeistos nei vieno teisės), daug pasirinkimo: turinyje, formoje, laike. Ką jau bekalbėti apie personalo politiką. Visų darbo grafikai lankstūs. Esi viturys - dirbk iš ryto, turi vaikų moksleivių - po pietų būk namie, esi vienišius - ateik per piką, kad sutiktum sau porą! Be abejo, nepersidirbantys darbuotojai! (Na, čia mano subjektyvi nuomone, palyginus su mano lietuvišku darbu bibliotekoje.)

Na, ir trečia, žinoma, visuomeninis prestižas. Negaliu nepaminėti džiugias koleges iš svajonių šalies, kurios dirbdamos puse etatu, turi įspūdingus namus, kuriuose dega židinys, kvepia keptas kalakutas, rytais ant pievelės pravažiuojantis dviratininkas numeta naujausius laikraščius, visi važinėja dideliais džipais, o pasakyti, kad dirbi bibliotekoje, reiškia beveik tą patį, kaip sakyti prezidento priesaiką.

Juokais ir su draugišku pavydu prisimenu tą išsipildžiusių svajonių šalį,.... bet tik ne man. Smagu buvo aplankyti. Galbūt dar aplankysiu ir ne kartą, bet aš už savo svajonių kūrimą ten, kur tau yra namai.

2009-08-03

Studijuok ir atostogauk!

Vasara! Atostogos! Deja, ne VU Komunikacijos fakulteto studentams.... Kodėl DEJA? Netinkamas tas žodis „deja“, geriau skamba „Valio!“.

Taip, kiekvieną vasarą VU Komunikacijos fakulteto studentai turi puikią galimybę studijuoti ir atostogauti vienoje iš 5 ES šalių: Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Bulgarijoje, Lietuvoje.

Šiais metais liepos 12-26 d. Tarptautinis studentų vasaros seminaras (ISSS – International Student Summer Seminar) vyko Lenkijoje, Jarocin miestelyje. Seminare dalyvavo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto bei akademinių partnerių iš Vokietijos (Fachhochschule Hannover), Olandijos (Saxion Hogescholen), Lenkijos (Uniwersytet Warszawski) bei Bulgarijos (Sofia University) įvairių pakopų studentai ir dėstytojai. Pagrindinė seminaro tema – „E-valdžia bei informacinė visuomenė Europos Sąjungos valstybėse“.

Intensyvi dviejų savaičių programa buvo sudaryta iš paskaitų ciklo apie e-valdžią Europos Sąjungos valstybėse, neverbalinę ir verbalinę komunikaciją, viešo kalbėjimo įgūdžius. Taip pat daug dėmesio skirta grupiniam studentų darbui, idėjų generavimui, komunikacijos įgūdžių ugdymui. Na, o svarbiausiu Tarptautinio studentų vasaros seminaro akcentu tapo pačių studentų parengtų pranešimų skaitymas, išsikeltų probleminių klausimų sprendimas bei atlikti praktiniai tyrimai.

Visi studentai apdovanoti diplomais, įrodančiais dalyvavimą Tarptautinėje studentų vasaros stovykloje, kurie atitinka 4 ECTS (tarptautiniai kreditai).

Kitų metų ISSS tema: E-leidyba. Šį kartą akademiniai partneriai rinksis Olandijoje.

Manau mes puikiai atstovavome Lietuvą ir Vilniaus universitetą :)

© Nuotraukos Jurgitos Kunigiškytės