2015-04-30

Tėvams, kurie nori, kad jų vaikai skaitytų

Šaltinis: nprEd
JAV Virdžinijos universiteto psichologijos profesorius Danielius Vilinghamas (Daniel Willingham) parašė knygą, kuri tikrai bus įdomi tėvams ir bibliotekininkams - "Kaip auginti skaitančius vaikus". Knygoje autorius pateikia nemažai patarimų, kurie padėtų vaikams skaityti su malonumu. Anot profesoriaus, kuris pats išaugo mėgstančioje skaityti šeimoje, jam skaitymas yra vertybė, kuria norėtų pasidalyti su kitais.

Anot autoriams, jaunesnio amžiaus dar neskaitantiems vaikams svarbu girdėti kalbą, kartu su jais žaisti įvairių garsų dėliojimo žaidimus.

Autoriaus nuomone, vaikai turėtų tapti skaitytojais jau tuomet, kai jie patys dar neskaito. Tai reiškia, kad šeimos nariai turėtų skaityti vaikams garsiai, be to, aiškiai perteikti, kad šeimoje skaitymas laikomas vertybe. Skaitymas turėtų tapti pramoga  - pvz., galima padėti vaikui knygų automobilyje, kad kelionė neprailgtų. Kai kurie tėvai padeda spalvingų vaikiškų knygelių net vonios kambaryje. Taip vaikas pratinamas, kad knyga gali būti smagiu laisvalaikiu.

Tačiau, anot Danieliaus Vilinghamo, apdovanoti vaiką už skaitymą nederėtų. Panašiai, kaip ir suaugę, kurie už mokestį daro įvairius darbus, kurių nesiimtų laisvalaikiu, vaikai ims tikėti, kad skaitymas - tai darbas.

Daugiau įdomių minčių galima rasti pačioje knygoje, kuri tikrai pravers tėvams, mokytojams ir bibliotekininkams.

Parengta pagal:

TURNER, Cory. Raising kids who want to read. nprED [interaktyvus]. March 15, 2015 [žiūrėta 2015 balandžio 30 d.]. Prieiga per internetą: http://www.npr.org/blogs/ed/2015/03/17/387774026/q-a-raising-kids-who-want-to-read

2015-04-18

Įgalinanti biblioteka: gyventojų IT gebėjimų ugdymas vietos darbo rinkai

Ką galima veikti bibliotekoje? Savo atsakymą į šį klausimą pateikė JAV Luisvilio viešoji biblioteka. Ogi, mokytis. Atrodo, šis atsakymas yra gana trivialus. Bet to tikrai negalima pasakyti apie bibliotekos projektą "Kodas Luisvilis". Nuo 2013 metų bendradarbiaudama su vietos pelno nesiekiančia organizacija bei valstybės žinybomis ši biblioteka įgyvendina gyventojų IT gebėjimų ugdymo programą. Ši programa yra netradicinė tuo, kad ugdomi būtent tie gyventojų IT gebėjimai, kurių trūksta vietos darbo rinkoje. O pabaigę mokymo programą gyventojai įdarbinami vietos įmonėse. 

Mokymo programa sukurta bendradarbiaujant su vietos įmonėmis. Pastarosios suteikė informacijos apie darbuotojų poreikį, taip pat įmonių darbuotojai tampa mokymo programos mentoriais.

Luisvilis turi išplėtotą IT sektorių, tačiau jame trūksta programinės įrangos kūrėjų. Į šį poreikį ir atsiliepė biblioteka. Patiems gyventojams dalyvavimas mokymo programoje - nemokamas. Kad taptum dalyviu tereikia turėti bibliotekos skaitytojo kortelę. Gyventojai mokosi bibliotekoje ir nuotoliniu būdu. Biblioteka stengiasi pritraukti dalyvių, kurie nepakankamai atstovaujami IT sektoriuje. Taip, net 40 proc. besimokančiųjų sudaro moterys, kurių IT sektoriuje tikrai mažiau, negu vyrų. Nuo programos pradžios 2013 metais joje jau spėjo sudalyvauti net 160 Luisvilio gyventojų.

Artimiausiu metu biblioteka planuoja pradėti partnerystę su vietos kolegija, kuri galės teikti mokymo programos baigimo sertifikatus. Dar vienas partneris - vietos IT kompanija, kuri padės įgyvendinti kūrybiškus gyventojų mokymo metodus.

Puiki bibliotekos šviečiamojo vaidmens interpretacija!

Parengta pagal:

CHANT, Ian. Louisville libraries help train local talents for tech jobs. Library Journal [interaktyvus]. 17 April, 2015 [žiūrėta 2015 m. balandžio 18 d.]. Prieiga per internetą: http://lj.libraryjournal.com/2015/04/technology/louisville-libraries-help-train-local-talent-for-tech-jobs/

2015-04-11

Dialogai apie viešųjų bibliotekų ateitį: Aspen instituto (JAV) įžvalgos

Praėjusių metų spalį socialiniais tinklais mane pasiekė naujiena apie Aspen instituto (JAV) organizuotų dialogų apie viešųjų bibliotekų ateitį ataskaitą “Pasitinkant iššūkį pergalvoti viešąsias bibliotekas” (anglų k. “Rising to the Challenge: Re-Envisioning Public Libraries”). Pavadinimo vertime pasirinkau žodį “pergalvoti”, kaip tinkamiausią įvardinti daugelyje šalių ir regionų jau bene dešimtmetį vykstantį bibliotekų ateities vizijų ir re-vizijų procesą. Pergalvoti visiems iki “kaulų smegenų" pažįstamą viešąją biblioteką ir yra bene didžiausias iššūkis ne tik profesinei bendruomenei, bet ir plačiajai visuomenei.

Seniai domiuosi viešųjų bibliotekų plėtra ir perspektyvomis, tai šis leidinys iš karto užkabino. Dar ir dėl to, kad esu sutikusi leidinio sudarytoją ir redaktorę Amy Gramer - įdomią, įžvalgią ir atidžią pašnekovę. Neabejotinai šios savybės jai padėjo užfiksuoti, apibendrinti ir struktūruoti gyvus dialogus į palyginti kompaktišką leidinį.

Aspen instituto ataskaitoje atsispindi Amerikos profesinės bendruomenės ir visuomenės atstovų dialogų įžvalgos. O gal greičiau – tai yra tarpinis rezultatas, kurio tikslas paskatinti tolesnes diskusijas ir pokyčius bibliotekų praktikoje. Nes šiandien galbūt iš viso nėra įmanoma pasiekti tokį bibliotekos vizijos (ar etalono) apibrėžtumą, kokiu rėmėsi ir kuriam atstovavo profesija nuo modernios viešosios bibliotekos modelio radimosi 19-ojo-20-ojo šimtmečių sandūroje. Šiandien nepaisant įsišaknijusio modelio, o gal jį paneigiant, vėl keliamas klausimas “Kas yra viešoji biblioteka?” Į kurį, man atrodo, kad vis dažniau randami skirtingi atsakymai.

Universalumas, visuomeninės , prieinamumas, neutralumas ir viešasis finansavimas yra bene svarbiausios vertybės, kurios apibūdina tradicinės viešosios bibliotekos “brendą” (teatleidžia man kalbininkai), ir kurias be problemų išpyškintų vidurį nakties pakeltas bet kuris profesionalus bibliotekininkas. Praktikoje tai reiškia įstaigą, kuri teikia lokalizuota knygų ir kitų švietimo bei kultūros informacijos šaltinių skolinimo, raštingumo ugdymo ir skaitymo skatinimo paslaugas, kuriomis plačioji visuomenė naudojasi nemokamai ir laisvai. Šių vertybių supratimas ir raiška praktikoje neabejotinai evoliucionavo, veikiami istorinių aplinkybių ir įvykių. Tačiau galima teigti, kad tik dvidešimt pirmajame amžiuje tradiciškai “visuomenės gerybėms” priskirtųjų bibliotekų paslaugų naudingumas ir ateitis pradėtos kvestionuoti. Manau, kad tai lėmė visas kompleksas veiksnių, tačiau svarbiausią vaidmenį suvaidino informacijos ir komunikacijos technologijų progresas ir postmodernistinės pasaulėžiūros ir naujojo viešojo administravimo plėtra.

Dialogų ataskaita teisingai pažymi, kad viešosios bibliotekos idėja, užgimusi informacinio trūkumo amžiuje, šiandien susiduria su rimtais įtinklintos visuomenės išbandymais. Šiandieninė visuomenė atvirkščiai kasdien susiduria su informacijos pertekliumi ir mobilumu, kuriuos įgalina informacinės ir komunikacinės technologijos. Joje prieiga prie technologijų (arba jos neturėjimas), taip pat asmens technologinis ir informacinis raštingumas gali nulemti socialinį ir ekonominį gerbūvį. Be abejo, bibliotekos bene vienos pirmųjų prisiėmė vaidmenį spręsti skaitmeninės atskirties problemą, siekdamos suteikti fizinę prieigą prie tinklo informacijos ir padėdamos visuomenės masėms įgyti kompiuterių “vairavimo” įgūdžius. Bibliotekos šiandien kaip ir anksčiau plačiai atvertomis durimis kviečia norinčius mokytis savarankiškai. Viešosios bibliotekos padeda atrasti atvirus ir prenumeruojamus specialios informacijos šaltinius, inicijuoja susitikimus ne tik su rašytojais ir įvairiausio plauko kultūrininkais, bet ir su kitų sričių ekspertais, pavyzdžiui, įdarbinimo, sveikatos, žemės ūkio, viešojo administravimo ir kitais. Lietuvoje geriausias naujų viešųjų bibliotekų galimybių ir vaidmenų pavyzdys yra finansų ekspertų paskaitų transliacijos apie euro įvedimą ciklo transliacijos. Tokia paslauga nebūtų įmanoma be technologijų. Stebinti tokius pokyčius, iš tiesų galima džiaugtis ir girtis, kad bibliotekos sėkmingai prisitaiko prie aplinkos pokyčių ir taikydamos technologijas tęsia tai, ką visuomet laikė savo misija – prieigos ir reikiamų jungčių prie žinių šaltinių asmens ir bendruomenės poreikiams sukūrimą.

Pripažindama viešųjų bibliotekų laimėjimus Lietuvoje, vis dėlto neatsispirsiu provokacijos pagundai - žvilgterkime į viename praktikos lauke atsiradusius viešosios bibliotekos tradicinius ir naujus vaidmenis, bei jų svarbos (prasmės) suvokimą profesinėje bendruomenėje. Faktas, kad Lietuvoje kompiuteriai ir internetas pasiekė praktiškai kiekvieną viešąją biblioteką. Tačiau kasdienių ir proginių profesinių pokalbių ir diskusijų sprendžiu, kad technologijų įgalintos paslaugos, kaip gyventojų kompiuterinių įgūdžių mokymas, ar atrankinis informavimas apie laisvai prieinamus internetu ar prenumeruojamus skaitmeninių šaltinius, kai kur vis dar laikomas papildomai finansuotinu “projektu”, nors ir reikiami įrankiai, ir kompetencijos yra “in the house” (iš angl. k. namuose).

Man peršasi mintis, kad technologijomis pagrįstos paslaugos mūsų profesinėje (pa)sąmonėje vis dar yra mažiau mielos, todėl nevertos lygiaverčių pastangų ir išteklių, kurias skiriame tradiciniams žinių prieigos, organizavimo ir perteikimo būdams – knygų ir periodikos skolinimui, spausdintoms (rašytinėms ar iškarpytinėms) kraštotyros kartotekoms, paskaitoms bibliotekose, literatūrinėms parodoms ir panašiems renginiams. Nesutinkate? Bet, ar nepastebite tendencijos supriešinti technologijas ir skaitymo kultūrą viešuose ir profesiniuose renginiuose? Kodėl vis dar kai kur leidžiame bibliotekų darbuotojams rinktis išmokti ar ne naudoti kompiuterius ir internetą praktikoje? Kodėl norim kovoti su vaikų ir jaunimo susidomėjimu internetu ir technologijomis, siūlydami jiems alternatyvą – prisėsti prie knygų? Kodėl neišnaudojame naujų įrankių ir išteklių suteikiamų galimybių pagerinti skaitymo įgūdžius bei kitas anksčiau išvardintas tradicines paslaugas? Tiesiog čia ir dabar, naudodami turimus kompiuterius, internetą, savo kompetenciją bei darbo laiką. Pavyzdžiui, kad ir surasti ir rekomenduoti žmonėms kokybiškus nemokamus ir interaktyvius užsienio kalbos kursus, arba lyderystės programas jaunimui. Jei patiems trūksta žinių, galime panaudoti tuos pačius atvirai ar prenumeruojamose duomenų bazėse prieinamus mokymosi išteklius ir kitų kolegų patirtį, plačiai pristatomą institucinėse talpyklose, profesiniuose tinklaraščiuose, socialiniuose tinkluose. Pakeiskime savo darbotvarkes ir planus, jei tam dabar nerandame laiko. Nes tai kasdienybė, kuri šiandien lemia mūsų profesijos ir praktikos ateitį. Svarstymai, ko negalime padaryti dėl stokos ar deficito neduoda jokios kūrybinės energijos. Naujos galimybės atsiveria tik su požiūriu, ką galima padaryti naudojant tai, ką turime. Prasmingos veiklos rezultate deficitas savaime užsipildo.

Ataskaitoje sakoma, kad naujieji vaidmenys bus įgalinti tik, jei bendruomenės, mūsų partneriai ir bibliotekos turės bendrą viziją, kas yra viešoji biblioteka ir kuo ji gali būti. Išlikti ir būti reikalingomis bei nepakeičiamomis vietos institucijomis neužteks inovacijų paremtų senuoju bibliotekos modeliu, kurio pagrindinė misija įgalinti mokymąsi išduodant ledinius į namus ar leidžiant jais naudotis skaityklose. Bendruomenės ir bibliotekos turi sukurti kokybiškai naujus ryšius ir tarpusavio priklausomybę tam, kad abi pusės įveiktų iššūkius ir suklestėtų realioje bei skaitmeninėje aplinkoje.

Bibliotekininkai ir bendruomenės, per jas ir plačioji visuomenė, turėtų užtikrintai skelbti, kad viešoji bibliotekos įtaka sėkmei ir progresui skaitmeniniame amžiuje yra neabejotina. Ir konkrečiais įrodymais “atversti” į tikėjimą paviliotus "Google" klystkelių ir suabejojusiais bibliotekos galiomis užtikrinti bendruomenės mokymąsi, ekonominį ir pilietinį gyvybiškumą. Ataskaitoje cituojamas David Lankes – bene vieno iš žymiausių šiandien Amerikoje viešųjų bibliotekų vizionieriaus – provokuojantis siūlymas bibliotekoms nustoti tarnauti “socialinio deficito” modeliui: žūtbūtinai siekiant užtikrinti socialinį saugumą ir savo veikla kompensuoti įvairias socialines spragas – švietimo, demokratijos, raštingumo, prieigos prie informacijos ir technologijų. Tai yra paprasčiausiai neįmanoma dėl ribotų išteklių, todėl ilgainiui gali atvesti į nusivylimą. Vietoj to D. Lankes bibliotekoms siūlo imtis socialinių pokyčių agentų vaidmens – ne kompensuoti, o dalyvauti sprendžiant problemas ir didinant socialinį kapitalą, įdarbinant visą turimą informaciją ir išteklius, prieinamus bendruomenėje. Angliškai tokiu veiklos režimu veikiančią biblioteką jis vadina "sharing library", t.y. dalyvaujanti biblioteka, kuri dalinasi su kitais našta iš esmės išspręsti socialines problemas, pakeisti situaciją taip ir tiek, kad būtų panaikintos jas sukeliančios priežastys.

Aspen instituto ataskaita iškelia idėją sukonstruoti naująją viešosios bibliotekos viziją iš trijų pamatinių vaidmenų – žmonės, vieta (erdvė) ir atvira išteklių ir įrankių žinioms atrasti ir kurti platforma. Po vieną sakinį apie kiekvieną iš šių dalių, kurių proporcijos ir raiškos variacijos turėtų būti apspręstos situacinių veiksnių vietoje:

• Bibliotekos dėmesio centre - žmonės, jos veikla, paslaugos ir programos skatina pilietinį įsitraukimą ir dalyvavimą, nuolatinį vaikų ir suaugusių mokymąsi, siekia kurti naujų ryšių tarp bendruomenės narių galimybes ir stiprinti žmogiškąjį kapitalą.

• Viešoji biblioteka sukuria kviečiančią erdvę įvairioms veikloms ir tikslams, erdvių išplanavimas leidžia vartotojams pritaikyti biblioteką savo reikmėms ir pasirinkti, kam ją naudoti – skaitymui, bendravimui, mokymuisi, žaidimams, debatams, susitikimas ir verslui.

• Žodis "platforma" pasiskolintas iš techninio žodyno, siekiant pabrėžti “programavimo” pagal poreikius ir iš esmės neribotas naudojimosi bibliotekos ištekliais ir įrankiais “personalizavimo” galimybes. Dar neradau atitikmens šiam vaidmeniui lietuvių kalba, tačiau pavadinkim tai "aikštele" ar "terpe" įgalinančia kiekvieną - nuo mažo iki didelio - atrasti reikiamas žinias, sužinoti ir dalintis naujovėmis, asmeniškai ar grupėse įprasminti naujas žinias ir jas panaudoti praktiškai.
Čia tinka taikli jau minėto D. Lankes buitinė alegorija, kad "tikrasis mokymasis atsitinka, kai knygos, draugai, raštai ir nusimanymas maišosi tirštoje dalyvavimo sriuboje." Šiuo atveju, naujoviška biblioteka ir atlieka tos terpės, įgalinančios reikiamas jungtis, vyksmą ir skonių mišinį, vaidmenį.

Toliau palieku jums galimybę patiems atrasti kolegų iš Amerikos dialogų įžvalgas ir suprasti, kiek jos gali padėti sprendžiant viešosioms bibliotekoms, kylančius iššūkius. Norėčiau tik paminėti, kad ataskaita baigiama dėmesio vertu labai konkrečių veiksmų sąrašais: pirmiausia – bibliotekų lyderiams, antra – politikams.

Kai kurių minčių išsakytų šiame tekste ataskaitoje, žinoma, nerasite - tai jau mano interpretacijos, intarpai ir junginiai, kviečiant lietuviškiems dialogams.

Parengta pagal Garmer, Amy (2014) Rising to the Challenge: Re-Envisioning Public Libraries, a report of the Aspen Institute Dialogue on Public Libraries / The Aspen Institute. 80 p. Prieiga per internetą: http://www.aspeninstitute.org/publications/rising-challenge-re-envisioning-public-libraries (žiūrėta 2015 m. balandžio 11 d.)

2015-04-04

Mintys apie kūrybiškumo skatinimą bibliotekose

Šių metų kovo mėnesio pabaigoje žurnale "Library Journal" pasirodė įdomus straipsnis, kuriame pateikiami pasvarstymai apie tai, kaip pasitelkti bibliotekų darbuotojų kūrybiškumą kuriant inovatyvias bibliotekų paslaugas. Iš tiesų, šiandien žodžiai "inovacijos" ir "kūrybiškumas" itin dažnai vartojami bibliotekininkystėje, todėl kartais jie jau pradeda erzinti. Tačiau straipsnis maloniai nustebino, nes į inovacijas ir kūrybiškumą pamėginta pažvelgti giliau ir kritiškai.

Norėčiau pateikti keletą minčių, kurios buvo akcentuojamos straipsnyje:

Bibliotekų darbuotojai turi įvairiausių idėjų, kurios naudingos bibliotekoms. Šiandien siūloma nemažai personalo kūrybiškumo skatinimo būdų ir priemonių. Viena iš pateiktų straipsnyje - vadinamoji idėjų knygutė, ar idėjų projektas. Jis ir buvo išbandytas paties autoriaus. Bibliotekų darbuotojai gavo užrašų knygutę, kurioje pusmetį kviečiami užrašyti įdomias mintis, pastebėjimus apie vartotojų elgesį, kuris patraukė dėmesį, klausimus ir kt. Toliau buvo dalinamasi idėjomis ir kartu išrinktos perspektyviausios. Taigi svarbu parinkti tinkamą būdą, įtraukti darbuotojus į idėjų generavimo veiklą.

Biblioteka turi būti pasiruošusi kūrybiškoms darbuotojų idėjoms. Šią pamoką straipsnio autorius išmoko, kai susidūrė su kūrybiškų idėjų gausa. Ji gerokai viršijo bibliotekos galimybes šias idėjas įgyvendinti. Kaip žinia, su kiekviena idėja reikėtų nemažai padirbėti, kad ji taptų realybe. Jei idėjų kiekis viršija darbuotojų pajėgumą jas įgyvendinti, tai kelia organizacijai problemų. Be to, tokioje situacijoje, kai darbuotojai įsitraukia į idėjų generavimą, gali kilti ir nusivylimas, jei tokio darbo rezultatai toliau neplėtojami.

Kūrybiškumas turėtų būti siejamas su organizacijos veiklos lauku, perspektyvomis ir problemomis. Idėjų perteklių paskatino ir tai, kad projekte darbuotojai neprašyti savo idėjas susieti su organizacijai reikšmingomis veiklos sritimis, problemomis. Ši autoriaus mintis labai gerai iliustruoja ir vadybos klasikų svarstymus apie naujų idėjų apie organizacijos veiklą ir perspektyvas generavimą. Pavyzdžiui, besimokančios organizacijos tyrėjas Peteris Senge'as teigė, kad naujų idėjų šaltinis - vadinamoji kūrybinė įtampa. Ji atsiranda, kai, viena vertus, matome, kaip galima pakeisti situaciją / veiklą, t. y. turime viziją. Ji dažnai intuityvi. Kita vertus, antroji kūrybinės įtampos prielaida - dabartinės situacijos, problemų suvokimas. Be jo bet kuri vizija - tiesiog neįgyvendinama svajonė.

Kad bibliotekų darbuotojai generuotų organizacijai svarbias idėjas ir veiklos kryptis, reikia sukurti erdvę kūrybiškumui ir mokymuisi. Kalbant apie bibliotekos darbuotojų kūrybiškumo sąsajas su organizacijos veiklos lauku, kyla klausimas, kas turėtų tą lauką arba pokyčių kryptį apibrėžti. Įprasta manyti, kad tai - lyderio darbas. Lyderis populiariai suprantamas, kaip organizacijos vizijos kūrėjas, kuris nustato jos ateities raidos kryptis. Tačiau lyderio darbas gali būti ir kitoks - sukurti erdvę, kurioje patys darbuotojai prisiimtų atsakomybę už organizacijos ateitį ir ją kurtų. Tai nelengvas uždavinys, kuris reikalauja lyderio atsparumo neapibrėžtumui ir įtampai. Neapibrėžtumas ir įtampa - įprastos naujų veiklos krypčių ir idėjų generavimo procesos dedamosios. Tačiau tverti neapibrėžtas ir įtemptas situacijas itin sunku. Kyla pagunda arba sukurti sprendimą pačiam, arba panika, kai tokio sprendimo nėra.

Manau, pasiskaityti šį straipsnį ir pasvarstyti apie kūrybiškumą bibliotekose, būtų naudinga visiems bibliotekų vadovams.

Parengta pagal:

BELL, S. Influencing staff creativity: how good leaders get it right. Iš Library Journal [interaktyvus]. 25 March, 2015 [žiūrėta 2015 m. balandžio 4 d.]. Prieiga per internetą: http://lj.libraryjournal.com/2015/03/opinion/leading-from-the-library/influencing-staff-creativity-how-good-leaders-get-it-right-leading-from-the-library/