Penktadienis visada džiugina – rytais sutinki daugiau kolegų su
šypsenomis ir, atrodo, savaime išsisprendžia klausimai, kuriuos laikei
beviltiškai įstrigusiais, darbo diena baigiasi anksčiau, be to –
stiprėja pavasario pojūtis. Bet šiandien man pasisekė dar labiau, anot
VU Filosofijos fakulteto docentės dr. L. Jakavonytės, gavau premiją, nes
buvau išsiųsta mokytis. Taigi, šį penktadienį turėjau galimybę
dalyvauti kvalifikacijos tobulinimo seminare „Analitinis ir kūrybinis mąstymas“, kurį vedė organizacinės psichologijos specialistė Daivutė Bernotienė.
Nebūčiau aš, jei vietoje nepabandyčiau taikyti žinių sau ir savo
patirčiai, bent jau mintyse. O dabar ir pasidalinti tinklaraštyje tuo,
kas labiausiai įstrigo. Kad būčiau korektiška iš anksto pažymiu, kad
remiuosi minėtuose kursuose įgytomis žiniomis ir užrašais. Pirmoji žinia
– elementari. Mūsų nuostatos daro įtaką galimybėms rasti išeitį iš sudėtingos
situacijos, ypač, kai reikia naujo sprendimo.
Mažiau šansų sprendimui turime, jei susitelkiame į problemą. Tai
išduoda tokie klausimai „kas yra blogai?“ „ką reikia taisyti?“,
susitelkimas į kontrolę, priežasčių knaisiojimas, nors tai situacijos
jau nebepakeis. Taip pat paieškos, kas kaltas, trūkumų ir silpnybių bei
komplikacijų akcentavimas, bandymas aiškintis apibrėžimus, apeliavimas į
tai, kad geriausiai problemą žino tik ekspertai – „Be jų mes nieko
nesuprasime ir nieko neišspręsime“. Pavyzdžiui, mes galime atsitraukti
nuo kokios nors bibliotekų problemos sprendimo, nes "be tikrų
mokslininkų čia neišsiversi."
Visai priešinga nuostata yra susitelkimas į sprendimus. Nors
kartais problemos analizė ir leidžia geriau suprasti situaciją, bet ji
savaime problemos nepanaikina. Na pavyzdžiui, atlikus apklausą sužinome,
kad dažnai bibliotekose besilankantys paaugliai pažymi, kad bibliotekos
darbuotojai su jais nemandagiai elgiasi arba per griežtai (gal labiau
tikėtina). Taigi susitelkus į sprendimo paiešką, o ne į knaisiojimąsi
problemose ar jaunuolių kaltinimo, pirmiausia turime sau užduoti
klausimą – „Ko mes norime?“. Kitas klausimas, o kaip atrodytų tinkama
situacija? Reikia nusistatyti tikslus ir pažangos rodiklius, kurie
rodytų, jog mūsų veiksmai situaciją keičia norima linkme. Jei sprendimą
gali priimti aukštesnes pareigas turintis kolega arba kitas, pavyzdžiui,
dirbantis kitoje įstaigoje, galima jam ar jai užsiminti apie galimą
(reikiamą) išeitį, nesukeliant didelio pasipriešinimo ar įtarumo.
Dažnai sprendimui prireikia bendradarbiavimo, papildomų išteklių
(pavyzdžiui, laiko ar lėšų kursams) ir stipraus nusistatymo laikytis
sprendimo, iškilus sunkumams ar prieštaravimams. Pavyzdžiui, kad ir
bibliotekų kompiuterizavimo pastangos arba finansavimas bibliotekų
pastatų atnaujinimas nėra visiems priimtini – anot rašytojų, dalies
visuomenės atstovų, net kai kurių bibliotekininkų, tos lėšos būtų geriau
panaudotos skaitymo populiarinimui ir rašytojų vakarams. Natūraliai
kyla abejonės - sustoti ar tęsti...
Iš kitos pusės, jei sprendimas nėra aiškus žmonėms, kuriuos jis
tiesiogiai liečia arba kurių interesų srityje jis įgyvendinamas, reikia
skirti dėmesio ir laiko išaiškinimui. Geriausia paprasta ir
nespecialistams suprantama kalba reikia paaiškinti, kodėl ėmėtės (ar
imsitės) tokių veiksmų, kokie jūsų argumentai ir prielaidos.
Įstrigus sudėtingoje užduotyje, iš kurios, atrodo, nėra išeities,
lektorė rekomendavo pasitelkti savo vaizduotę ir kūrybiškumą ,
įsiklausyti į sprendimų užuominas, kurias, neretai, mes patys sau ir
pasiūlom. Tik ne visada sugebam išgirsti. Užuominas „išsikasti“ padeda
užvedantieji klausimai. Tokie, kaip „įsivaizduokite, kad per naktį
problema išnyko – iš kokių požymių tai suprasite ryte atėjęs (atėjusi) į
darbą?“ O dabar mano mėgstamiausi, manau, kad nereikia aiškinti, kodėl
– „dirbkite su tuo, kas yra“, o ne gilinkitės, ko ir kiek mums dar
trūksta. Trečias – pamatykite „tobulos ateities“ požymius. Čia labai
tinka pernai Lietuvos bibliotekininkų draugijos ir projekto „Bibliotekos
pažangai“ inicijuotos diskusijos apie naujoviškas bibliotekas pavyzdys.
Žinojimas, ko nori ir ko sieki, veda prie konstruktyvių veiksmų,
išryškinant savo stiprybes bendruomenėje, gebėjimus, atitinkamai ir
sutelkiant būtinus išteklius. Bendruomenė gali stebuklingai padėti, jei,
žino apie mūsų ateities vizijas ir jas laiko naudingomis sau.
Ir pagaliau paskutinis pamokymas, kuris man pasirodė labai
naudingas: jei susiduriate su pasipriešinimu, užuot puolę kaltinti
kitus, paklauskite savęs, ką galima padaryti kitaip. Ir ar galima?
Tuomet vėl iš pradžių – ko aš ar mes norime? Kas galėtų suveikti?..
Pavyzdžiui, jau kelis kartus iš eilės nepavyksta prisikviesti į atvirų
durų dienas norinčiųjų studijuoti bibliotekininkystę, tradicinis
skelbimas apie vietą ir laiką neveikia. Taigi reikia kūrybiško sprendimo
- kas veikia ir ko mes iš tikrųjų norime?
Kaip visada, pabaigoje kviečiu diskusijai.