2012-02-24

Apie kūrybinį mąstymą ir bibliotekas...

Penktadienis visada džiugina – rytais sutinki daugiau kolegų su šypsenomis ir, atrodo, savaime išsisprendžia klausimai, kuriuos laikei beviltiškai įstrigusiais, darbo diena baigiasi anksčiau, be to – stiprėja pavasario pojūtis. Bet šiandien man pasisekė dar labiau, anot VU Filosofijos fakulteto docentės dr. L. Jakavonytės, gavau premiją, nes buvau išsiųsta mokytis. Taigi, šį penktadienį turėjau galimybę dalyvauti kvalifikacijos tobulinimo seminare „Analitinis ir kūrybinis mąstymas“, kurį vedė organizacinės psichologijos specialistė Daivutė Bernotienė.

Nebūčiau aš, jei vietoje nepabandyčiau taikyti žinių sau ir savo patirčiai, bent jau mintyse. O dabar ir pasidalinti tinklaraštyje tuo, kas labiausiai įstrigo. Kad būčiau korektiška iš anksto pažymiu, kad remiuosi minėtuose kursuose įgytomis žiniomis ir užrašais. Pirmoji žinia – elementari. Mūsų nuostatos daro įtaką galimybėms rasti išeitį iš sudėtingos situacijos, ypač, kai reikia naujo sprendimo.

Mažiau šansų sprendimui turime, jei susitelkiame į problemą. Tai išduoda tokie klausimai „kas yra blogai?“ „ką reikia taisyti?“, susitelkimas į kontrolę, priežasčių knaisiojimas, nors tai situacijos jau nebepakeis. Taip pat paieškos, kas kaltas, trūkumų ir silpnybių bei komplikacijų akcentavimas, bandymas aiškintis apibrėžimus, apeliavimas į tai, kad geriausiai problemą žino tik ekspertai – „Be jų mes nieko nesuprasime ir nieko neišspręsime“. Pavyzdžiui, mes galime atsitraukti nuo kokios nors bibliotekų problemos sprendimo, nes "be tikrų mokslininkų čia neišsiversi."

Visai priešinga nuostata yra susitelkimas į sprendimus. Nors kartais problemos analizė ir leidžia geriau suprasti situaciją, bet ji savaime problemos nepanaikina. Na pavyzdžiui, atlikus apklausą sužinome, kad dažnai bibliotekose besilankantys paaugliai pažymi, kad bibliotekos darbuotojai su jais nemandagiai elgiasi arba per griežtai (gal labiau tikėtina). Taigi susitelkus į sprendimo paiešką, o ne į knaisiojimąsi problemose ar jaunuolių kaltinimo, pirmiausia turime sau užduoti klausimą – „Ko mes norime?“. Kitas klausimas, o kaip atrodytų tinkama situacija? Reikia nusistatyti tikslus ir pažangos rodiklius, kurie rodytų, jog mūsų veiksmai situaciją keičia norima linkme. Jei sprendimą gali priimti aukštesnes pareigas turintis kolega arba kitas, pavyzdžiui, dirbantis kitoje įstaigoje, galima jam ar jai užsiminti apie galimą (reikiamą) išeitį, nesukeliant didelio pasipriešinimo ar įtarumo.

Dažnai sprendimui prireikia bendradarbiavimo, papildomų išteklių (pavyzdžiui, laiko ar lėšų kursams) ir stipraus nusistatymo laikytis sprendimo, iškilus sunkumams ar prieštaravimams. Pavyzdžiui, kad ir bibliotekų kompiuterizavimo pastangos arba finansavimas bibliotekų pastatų atnaujinimas nėra visiems priimtini – anot rašytojų, dalies visuomenės atstovų, net kai kurių bibliotekininkų, tos lėšos būtų geriau panaudotos skaitymo populiarinimui ir rašytojų vakarams. Natūraliai kyla abejonės - sustoti ar tęsti...

Iš kitos pusės, jei sprendimas nėra aiškus žmonėms, kuriuos jis tiesiogiai liečia arba kurių interesų srityje jis įgyvendinamas, reikia skirti dėmesio ir laiko išaiškinimui. Geriausia paprasta ir nespecialistams suprantama kalba reikia paaiškinti, kodėl ėmėtės (ar imsitės) tokių veiksmų, kokie jūsų argumentai ir prielaidos.

Įstrigus sudėtingoje užduotyje, iš kurios, atrodo, nėra išeities, lektorė rekomendavo pasitelkti savo vaizduotę ir kūrybiškumą , įsiklausyti į sprendimų užuominas, kurias, neretai, mes patys sau ir pasiūlom. Tik ne visada sugebam išgirsti. Užuominas „išsikasti“ padeda užvedantieji klausimai. Tokie, kaip „įsivaizduokite, kad per naktį problema išnyko – iš kokių požymių tai suprasite ryte atėjęs (atėjusi) į darbą?“ O dabar mano mėgstamiausi, manau, kad nereikia aiškinti, kodėl – „dirbkite su tuo, kas yra“, o ne gilinkitės, ko ir kiek mums dar trūksta. Trečias – pamatykite „tobulos ateities“ požymius. Čia labai tinka pernai Lietuvos bibliotekininkų draugijos ir projekto „Bibliotekos pažangai“ inicijuotos diskusijos apie naujoviškas bibliotekas pavyzdys. Žinojimas, ko nori ir ko sieki, veda prie konstruktyvių veiksmų, išryškinant savo stiprybes bendruomenėje, gebėjimus, atitinkamai ir sutelkiant būtinus išteklius. Bendruomenė gali stebuklingai padėti, jei, žino apie mūsų ateities vizijas ir jas laiko naudingomis sau.

Ir pagaliau paskutinis pamokymas, kuris man pasirodė labai naudingas: jei susiduriate su pasipriešinimu, užuot puolę kaltinti kitus, paklauskite savęs, ką galima padaryti kitaip. Ir ar galima? Tuomet vėl iš pradžių – ko aš ar mes norime? Kas galėtų suveikti?.. Pavyzdžiui, jau kelis kartus iš eilės nepavyksta prisikviesti į atvirų durų dienas norinčiųjų studijuoti bibliotekininkystę, tradicinis skelbimas apie vietą ir laiką neveikia. Taigi reikia kūrybiško sprendimo - kas veikia ir ko mes iš tikrųjų norime?

Kaip visada, pabaigoje kviečiu diskusijai.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą