Neformaliai apie bibliotekininkų žygį per tris Baltijos valstybes

Ar kas galėjo pagalvoti, jog tai yra įmanoma? Net 107 bibliotekininkai ir bibliotekų mylėtojai per 11 dienų numynė 630 km, kad aplankytų tris Baltijos valstybes – Lietuvą, Latviją ir Estiją, susipažintų su šių šalių kultūra, tradicijomis ir bibliotekomis. Renginio pavadinimas „Cycling for libraries“ ne iš piršto laužtas – kiekvienas žygio dalyvis mindamas žvyrkeliais, klampiais miško takeliais į statų kalną, per sraunų upelį prieš stiprų vėją, saulei plieskiant ar lietui lyjant kartais galėjo ir pamiršti esąs bibliotekininkas ir pasijusti kaip tikras dviratininkas ar rimtas žygeivis. Kiekvienas pagal savo jėgas kovojo su kelio nelygumais.

Taip visi drauge judėjome į priekį. Iš skirtingų pasaulio kampelių susirinkusius žmones vienijo viena mintis, bendra idėja, pirmyn ginė smalsus pažinimo jausmas. Mintis surengti tokio pobūdžio bibliotekininkų (ne)konferenciją gimė Jukos Penaneno galvoje (Jukka Pennanen - vienas iš organizatorių ir žygio sumanytojų). Kartą jis nusprendė dviračiu minti į bibliotekininkų konferenciją. Pakalbino vieną draugą prisidėti, šis pasiūlė jungtis kitam draugui, o tas kitas pasiūlė idėja pasidalinti platesniame rate. Taip ir gimė „Cycling for libraries“, kuris jau antrus metus iš eilės suburia gausų būrį bendraminčių iš skirtingų pasaulio kampelių.

Šių metų „Cycling for libraries“ kiekviena diena buvo kitokia. Nė viena iš jų nebuvo nuobodi ar neįdomi. Nuo pat ankstaus ryto prie pusryčių stalo, kad ir kur jis bebūtų – ant žolės ar ant laiptų, nuo dar nepabudusio, bet draugiško ir šilto žvilgsnio prasidėdavo lengvos šnekos, kurios įsiliedavo į bendrą šurmulį ir energingą klegesį. Iš to galėjai suprasti, kiek ilgai ir kaip sunkiai vakar teko minti arba kiek ilgai ir kaip aktyviai užsitęsė vakaronė. Po pusryčių visi skubėdavo krautis daiktus, išsivaryti dviračius. Jei reikėdavo pristatydavo juos techninei pagalbai, kad suteptų grandinę arba pripūstų oro, aišku, kreipdavosi ir dėl rimtesnių problemų, o jei jų nepavykdavo išspręsti, organizatoriai turėjo parengę atsarginius dviračius. Vienas iš jų, toks ryškiai rožinis, pasitarnavo ne vienai damai, kol jų dviračiai vėl galėjo riedėti.

Turėjome net du trenerius, kurie rytais pravesdavo rytinę mankštelę. Tai Pattrickas iš Bostono ir Michelis iš Prancūzijos. Pastarasis sugalvojo linksmą treniruotę su savotiška žygio dainele, kuri visad puikiai nuteikdavo ir įpūsdavo energijos. Kartais visa tai išsiliedavo į nekantrius raginimus skambučiais Masei Ojalai (Mace Ojala) iš Suomijos – vienam iš pagrindinių organizatorių – ilgiau užtrukusiam rytiniame pasitarime.

Kartais mindavome filmuojant operatoriams iš vietinių televizijų, dažnai miestuose būdavome lydimi policijos palydos. Įdomus jausmas, kai nesuki sau galvos dėl šviesoforo spalvos, sankryžos dydžio ir automobilių skaičiaus. Paprasčiausiai išplėtus akis grožiesi architektūra, gamta, pastebi smalsius praeivių žvilgsnius, pamojuoji ir šauki „labadien“ arba „tere“.

Atskiros pastraipos vertas jausmas, kai visą dieną dardėjus žvyrkeliu arba miško takeliu, vėliau įvažiuoji į asfaltuotą kelią - civilizaciją ir greitai pasirodysiančio miestelio ženklą. Kur susijaudinę dviratininkus pasitinka bibliotekininkai, kurie koloną palydi į vietinę biblioteką. Nesunku suprasti jaudulį, išvydus 100 atminančių dviratininkų.

Į atmintį įstrigo Alaži miestelis Siguldos rajone. Aplink biblioteką lakstė vaikučiai, ant kurių nugarų pritvirtinti užrašai „follow me“ bylojo, jog su jais tikrai niekur nepasiklysi. Dviračiams statyti skirtas vietas žymėjo vaikų piešiniai. Jėgas atgauti padėjo vietinių miestelio gyventojų virta sriuba, kurią pylė kaip iš bedugnio katilo – visiems užteko ne po vieną, bet ir po antrą lėkštę. Miestelio biblioteka paliko gerą įspūdį – įrengta bent 10 kompiuterizuotų darbo vietų, tvarkingos ir šviesios patalpos, parodėlės. Galėjome pasklaidyti fotografijų albumus, kuriuose užfiksuotos svarbiausios miestelio švenčių akimirkos. Vėliau pajudėjome bažnyčios link. Ją rekonstravo vietiniai gyventojai, patys kalė lentas, iš senų archyvinių nuotraukų sukonstravo šviestuvus. Bažnyčioje mūsų kantriai laukė choras. Reikėjo pamatyti visų dalyvių veidus, kartu pabūti su mumis, kad patirtumėte tai, ką patyrėme mes. Susiliejome su bažnyčios pastato erdve, choro giesmėmis ir tyliai klausėmės. Staiga pagalvojau, kad man tai pakankamai pažįstama, kai kur galima išgirsti žodį, panašų į lietuvišką, tačiau žmonėms, kurie atvyko iš Taivano, Mičigano, Serbijos ir kitur. Jiems tai turėjo būti visiškai nauja, kitaip nei pas juos. Tačiau visiems patiko, visi plojo atsistoję ir prašė daugiau giesmių. Pasisėmę fizinių ir dvasinių jėgų toliau mynėme į priekį link Lygatnės (Līgatne) miestelio. Tai puikus ir dėmesį prikaustantis miestelis, tikrai vertas išrankiausio turisto laiko. Ši gyvenvietė siejama su vienintele Latvijos popieriaus gamybos bendrove.

Upės slėnyje žvilgsnį patraukia šimtmetį menantys mediniai pastatai, uolų atodangos ir dirbtinės olos jose. Įvažiavus į šį miestelį mus pasitiko ant aukštos uolos grojantis orkestras, nors spidometras rodė 101 nuvažiuotą kilometrą, bet kojos tarsi pačios trepsėjo pučiamųjų instrumentų diktuojamu ritmu. Laiko turėjome nedaug, nes reikėjo judėti į nakvynės vietą. Tik dar vienas rimtas kalniukas, smagi ir greita nuokalnė, o tada - dušai, soti vakarienė ir lovos. Skamba kaip įdomios ir smagios dienos pabaiga? Ne, toli gražu, tai dar ne viskas. Kaip dažnai nutinka su dviračiu leidžiantis nuo kalno – kai įsibėgėji, sunku sustoti. Taip nutiko man, Palashui (studentui iš Indijos) ir Andrėjui (IT specialistui iš Čeliabinsko). Nusprendėme, kad mums Lygatnės ir 105 km negana – sugrįžome. Užlipę laipteliais ant kalno, išvydom senuosius medinius namus, kuriuose kadaise gyveno popieriaus fabriko darbininkai. Didžiam nustebimui viename iš šių pastatų vis dar virė gyvenimas. Nedrąsiai užkalbinome namelio sodelyje vakarojančias linksmas merginas ir net nepastebėjome, kaip atsidūrėme prie bendro stalo, žaidėm Uno, valgėm lauže pakeptus zefyrus ir Andrėjaus dar iš Čeliabinsko atsivežtus saldumynus. Atsisveikinę su merginomis apžiūrėjome olas ir tik tada parmynėme namo. Naktinėti iki ryto nesinorėjo, nes nežinojome, kiek jėgų pareikalaus rytojus.

Kita diena buvo sunki, nors nuvažiavome dvigubai mažiau, tačiau siauri ir klampūs miško takeliai ir ilgos įkalnės pareikalavo daug jėgų. Tačiau, kai tik įvažiavome į Cėsis miestelį, nuovargį kaip mat pamiršome. Gėlėtos ir tvarkingos gatvės, praeivių šypsenos ir scena bei aktoriai, apsitaisę viduramžius menančiais apdarais, prikaustė mūsų dėmesį. Deja, mums tik atvažiavus, pradėjo lyti. Visi suskubo traukti lietpalčius ir ieškoti jaukesnio prieglobsčio – kas po medžiu, kas palapinėje, kas po tiltu, o kas ant scenos – lietaus šokiui. Deja, šokiu lietaus išbaidyti nepavyko ir dėl to teko sutrumpinti programą. Nepabūgęs lietaus „Cycling for libraries“ dalyvius pasveikino miestelio meras, Mace Ojala buvo pašventintas į riterius, o bibliotekininkė pakerėjo arija iš „Operos fantomo“. Vėl įsitikinau, kad bibliotekininkai gali daug ir dar daugiau. Tąkart turėjome daug laisvo laiko, pilies kieme kalbėjomės, valgėme ir dar šiek tiek pašokome.

Po smagaus vizito, su platesnėmis šypsenomis ir vėl išlindusia saule pajudėjome tolyn į dar daugiau įspūdžių žadantį vakarą Valmieroje. Tą vakarą ragavome tradicinių latviškų patiekalų, garsųjį „Rigas Balzam“, šokome liaudiškus šokius, susipažinome su papročiais ir kadaise vykusių apeigų ritualais. Vakaras vyko muziejaus aplinkoje, kurį gidės vedini galėjom apžiūrėti. Apie ne vieną kupiną įspūdžių dieną galėčiau papasakoti be galo, ne vieną šiltą sutikimą aprašyti. Tačiau norisi papasakoti ir apie kitą – nemažiau patikusią (ne)konferencijos pusę.

Be galo smagu diskutuoti su kolegomis, bendraminčiais iš skirtingų pasaulio kampelių. Pokalbiai, užsimezgę minant pedalus, šokant, džiaugiant kitos šalies kultūra ir tradicijomis, mus sujungė ne tik kaip kolegas, bet ir kaip draugus. Man, kaip jaunai specialistei, tai buvo unikali galimybė augti ne tik profesinėje srityje, bet ir asmeninėje. Susipažinau ne tik su Latvijos ir Estijos bibliotekomis, bet nemažai sužinojau apie Vokietijos, Rusijos, Amerikos ir kitų šalių bibliotekas, jose iškylančias problemas, darbo pobūdį ir kt. Įstrigo Valmieros integruotos bibliotekos (Valmieras Integrētā Bibliotēka) direktorės frazė: „mes neturime problemų, turime tik iššūkių“. Po kiekvienos kelionės grįžtama su įspūdžiais. Taip ir aš grįžau su idėjomis, žiniomis, svajonėmis, naujų draugų kontaktais. Kadangi dirbu Lietuvos medicinos bibliotekoje, tai svajoju apie erdvę, smagią, jaukią vaikų biblioteką kaip ir Rygos vaikų ligoninėje, kurioje vaikai galėtų ne tik paskaityti knygelę, bet ir rengti vaidinimus bei kitaip reikšti savo talentus ir išlieti begalinę energiją. Taip pat svajoju apie tokias pat modernias bibliotekas kaip Latvijoje ar Estijoje, kurios rūpestingose bendruomenės ar mero rankose tarsi atgyja ir tampa labiau panašios į XXI a. bibliotekas, sugebančias operatyviai patenkinti informacinės visuomenės poreikius.

Pabaigoje, norėčiau išreikšti nuoširdžią padėką vedėjai, kuri paskatino įsitraukti į šį žygį, kurios paramą ir rūpestį visąlaik jaučiau. Taip pat kolegėms Almai Masevičienei ir Raimondai Mockutei už šaunią kompaniją kelionėje, už puikų žygio starto organizavimą Lietuvoje. Dėkoju Lietuvos bibliotekininkų draugijai, entuziastingai palaikius negausią Lietuvos komandą žygio metu Lietuvoje, taip pat ir už finansinę paramą, prie kurios prisidėjo ir Lietuvos medicinos bibliotekos LBD skyrius.

Ingrida Bučionytė,

Lietuvos medicinos biblioteka