Apie bibliotekų grėsmę: Trijų dalių atsakymas p. V. P-ui

Šiuo metu bibliotekų matomumas Lietuvoje yra aukštumose. Dėl nuoseklių ir ilgamečių pastangų plėtoti bibliotekų paslaugų pasiūlą visuomenei, gerinti jų prieinamumą sudėtingomis pandemijos aplinkybėmis. Taip pat dėl patogesnių renovuotų pastatų ir prasmingų edukacinių programų įvairovės. Gal net artėjame prie ribos, kurią 2001-aisiais JAV valstybės departamento tartpautinių vizitų programos dalyviams (tarp jų ir man) apibūdino tuometinė San Fransisko viešosios bibliotekos direktorė, kurios pavardės, deja, neatsimenu. Ji teigė, kad aktyvaus viešinimo ir reklamos SF bibliotekoms nereikia. Jomis miestiečiai aktyviai naudojasi ir akylai stebi pokyčius, nes jas laiko bendruomeninėmis vertybėmis. Todėl kai kurie net pažangūs sprendimai, pavyzdžiui, kataloginių kortelių su spintelėmis pakeitimas puikiai veikiančiu elektroniniu katalogu, iššaukia neigiamą reakciją ir besitęsiančius aštrius debatus. Tam valdyti reikia visiško skaidrumo ir ne reklaminės komunikacijos.

Prisiminiau šiuos mane nustebinusius svarstymus po dvidešimt metų dėl socialiniuose tinkluose pasklidusio tūlo Vinco Pilkausko (pavadinime ir toliau jį vadinu p. V. P-u) straipsnio „Humanitarikos žudymas Lietuvoje“ žurnalo „Literatūra ir menas“ (2022 m. vasario 4 d. Nr. 3, p. 20-21) rubrikoje „Publicistika: S-keltininkai“. Kai esi matomas, tai ir užkliūni, pelnytai ar ne. Iš kitos pusės, be bibliotekų matomumo, neabejoju, p. V. P-as neturėtų pakylos nuoširdžiam susirūpinimui bibliotekininkių knygų rekomendacijų keliama grėsme Lietuvos humanitarikai. 

Perskaičius straipsnį, pirmiausia, man iš nuostabos atvipo žandikaulis. Po to pradėjau beveik isteriškai kikenti. Kas tai - provokacija ar juokas. Kurį laiką mintijau, o ką gi galima būtų atsakyti į nuoširdų autoriaus susirūpinimą.

Pirmas atsakymas (trumpai):

Ugdyti raštingumą ir skaitymo kultūrą yra tradicinis viešųjų bibliotekų veiklos laukas. Šiandien bibliotekos pasitelkia įvairių formatų knygas ir informacijos šaltinius bei technologijas kad sukurtų palankias sąlygas lankytojų humanitarinei (ir ne tik) savišvietai bei profesiniam tobulėjimui. Galima toliau eiliuoti faktus apie bibliotekas "nenutrūkstamai tiekiančias humanitarinį deguonį bendruomenėms".

Tačiau misija, kuriai kviečia „Humanitarikos žudymas Lietuvoje“ autorius primena sovietinės bibliotekininkystės kanoną, kuriam ant Vladimiro Iljyčiaus ir Nadeždos Konstantinovnos suręstų pamatų tvirtas sienas pastatė Glavlitas – aktyviai vadovauti skaitymui, “visų pirma atsižvelgiant į politines, ekonomines ir kultūrines užduotis, esančias valstybės žinioje“. 

Nežinau, ar p. V. P-as yra valstybininkas, ar tiesiog mėlynojo kraujo kultūrininkas, bet jam užkliuvo bibliotekininkių rekomendacijos ir skaitomos knygos. Ir teisingai, masinėje bibliotekininkystėje bibliotekininkė (as) negali atsižvelgti į individualius skaitytojos poreikius, pomėgius, norus ir, pagaliau, aplinkybes, pavyzdžiui, sustiprėjusią socialinę izoliaciją ir beveik visuotinį psichologinės sveikatos nuosmukį pandemijos metu. Negalima ir pasitikėti žmonių laisva valia, nes masės teisingai nepasirinks. Ir jokiu būdu nesugebės atsispirti jų interesų neatitinkantiems bibliotekininkių patarimams.

Pagyvenusi moteris, juolab bibliotekininkė, tikrai negali kaip koks Kornelijus Platelis tame pačiame žurnalo numeryje (p. 62) savo poetiniam herojui Ferdinandui pasakyti: „Skaičiau tokią knygą kadaise, ji man nepatiko. Ir ką – dėl to turim leistis menkinami?“

Bet esu tikra, kad skeltininkas V. P-as visai nesiekia polemikos nei su Kornelijumi, nei su Ferdinandu, nei su manimi. Kitaip nebūtų ėmesis šūdmalos žanro.

Antras atsakymas (rimtai)

Prieš daugiau nei trisdešimt metų amerikiečių filosofas Haris Frankfurtas parašė esė apie šūdmalos reiškinį komunikacijoje. Vėliau esė pagrindu išleido knygą, kuri beje 2020-aisiais pasirodė ir lietuviškai. H. Frankfurtas šūdmala vadina pavojingesne už melagienas ir dezinformaciją, kurios bent jau turi kažkokį santykį su tiesa. Pavyzdžiui, ją bandoma iškreipti ar nuslėpti, padaryti palankesne transliuotojui. O šūdmaliams, anot Frankfurto, svarbiausia nuoširdžiai pasisakyti, net nesiekiant gilintis. Nesvarbu, kad nedaug žino kalbama tema. Užtenka savo nuomonės su trupiniu pykčio ir fantazijos. Jų tikslas nuoširdžiai ir paveikiai pasišnekėti - sukelti stiprias emocijas, abejones, supriešinti, iškelti šokiruojančią teoriją. O svarbiausia - tai atkreipti dėmesį į save. Globalios skaitmeninės platformos ir socialiniai tinklai suteikia derlingą terpę šūdmalai, o kartais net galimybę užsidirbti. Pavyzdžiui, iš reklamos davėjų, kurie taikosi į melagienų skleidėjų sutelktas nuoširdžiai besidominčiųjų mases. Ar išlošti per fiktyvias paramos rinkimo kampanijas, pavyzdžiui, Kanados vilkikų protestui prieš privalomą vakcinaciją palaikyti.

„Humanitarikos žudymas Lietuvoje“ turi visus šūdmalai būdingus elementus – dirbtinai sukurtą įtampą ir intrigą, meistriškai įpintas gerbiamų autorių pavardes ir net nuorodą į tikrą su biblioteka susijusį skandalą, anoniminius ekspertus, pagiežą ir kitų profesionalumo menkinimą, išaiškintus bendrininkus, nuorodą į šventą paprastų mokesčių mokėtojų interesą. Na ir aišku lyg Amūro tigras tyliai sėlinančią grėsmę Lietuvai - "netinkamas" (anot autoriaus) knygų rekomendacijas bibliotekų lankytojams. Jei trumpai, tai štai visa istorija, sudėliota iš atrinktų citatų (o iliustracijai nufotografavau itin tinkantį šio straipsnio antrojo puslapio fragmentą - žr. viršuje):

„Ir nepatikėsite, kad tai daro ne kokie nors išsišokėliai intelektualai provokatyviomis deklaracijomis“

„žudymas vykdomas tylomis“

„šis knygų išmetimas – tik ledkalnio viršūnė“

„viena pažįstama, įsidarbinusi buvusios laikinosios sostinės viešojoje bibliotekoje, pasakojo“

„Klasikos nė nereikia mesti į šiukšlyną, pakanka ignoruoti“

„Tačiau iš tiesų poreikiai formuojami manipuliuojant“

„Taip skaitytojas įsukamas į uždarą ratą“

„Tos moteriškės uoliai tarnauja kapitalizmui visai savanoriškai, niekieno neverčiamos“

„Visa tai vyksta ne privačiose, ne komercinėse, o valstybinėse įstaigose už mūsų, paprastų mokesčių mokėtojų pinigus“

„Viešoji biblioteka – ne vienintelė humanitarikos kartuvių vieta“

„Kraštutinė šio vis labiau plintančio reiškinio forma, apie kurią pasakojo viena filologė“

„Ar atsiras kas nors, kas jiems papasakos, kad Lietuvai trūksta gerų redaktorių“.

Liūdniausia, kad šūdmala yra skvarbesnė už faktais ir sąžininga analize paremtą publicistiką. Todėl, kaip ir šiuo atveju, gana lengvai randa sau platformą geros reputacijos žiniasklaidoje ar socialiniuose kanaluose.

Trečias atsakymas (ateičiai):

Žurnalistas Metju d‘Ancona kalba apie šiandien vykstantį karą prieš tiesą, kurio dalyviais esame visi. Jei tikėsimės, kad valstybinės tarnybos, nepriekaštingos reputacijos žiniasklaida, ar mokslas, mus apgins ir suteiks saugų prieglobstį, anksčiau ar vėliau tapsime dezinformacijos ar propagandos aukomis. Turėtume skirti laiko savistabai ir refleksijai, ką skaitome ir kuo dalinamės internete bei atsargiai vertinti savo gebėjimą išlikti tiesos pusėje. Tyrimas JAV parodė, kad yra didesnė tikimybė įkristi į melagienų duobę,  žmonėms, kurie įsitikinę savo iškirtiniais sugebėjimais atskirti tiesą nuo dezinformacijos. Jie labiau linkę lankytis interneto svetainėse ir kitose kanaluose, kurie skleidžia netiesą. Tokiose platformuose rašydami komentarus net ir tiesos ieškojimo tikslu mes iš tikro toliau skleidžiame neteisingą informaciją.    

Melagienų ir dezinformacijos bei, anot Donato Puslio, „dezinformaciją įgalinančios šūdmalos“ atpažinimas bei atsispyrimas jų platinimui šiandien yra kritinė kompetencija. Ją privalo išsiugdyti kiekvienas, o ypač tie gerieji redaktoriai, dėl kurių trūkumo apgailestauja p. V. P-as savo tekste. Čia yra ir darbo bibliotekoms - kurti kritinio mąstymo ir skaitmeninio raštingumo programas, kad sistemingai ugdytių Lietuvos gyventojų ir organizacijų atsparumą melagienoms, propagandai ir dezinformacijai. 

Ir visai pabaigai, man atrodo, tinka pacituoti Kristinos Sabaliauskaitės palinkėjimą šių metų vasario 16-osios proga:

„Nesipykime, būkime pakantūs vieni kitiems. Svarbiausia – mylėkime savo Lietuvą ir savo kasdieniais darbais darykime, kad joje būtų gera ir gražu gyventi. Labai paprasta. Viskas priklauso nuo mūsų kasdienių mažų apsisprendimų, kurie paskui išauga į didelius darbus ir į didelę atmosferą“.

[Tekstas paskelbtas 2022-02-22, redaguotas ir papildytas 2022-02-24.] 

Naudoti šaltiniai:

Pilkauskas, Vincas. Humanitarikos žudymas Lietuvoje. Literatūra ir menas. 2022-02-04. Nr. 3. p. 20-21. Prieiga per internetą: https://literaturairmenas.lt/s-keltininkai/vincas-pilkauskas-humanitarikos-zudymas-lietuvoje. [Žiūrėta 2022-02-22]

Platelis, Kornelijus. Su Ferdinandu (antras sezonas) Literatūra ir menas.  2022-02-04. Nr. 3. p.  60-62. Prieiga per internetą: https://literaturairmenas.lt/poezija/kornelijus-platelis-su-ferdinandu-antras-sezonas [Žiūrėta 2022-02-24]

Ratkevičiūtė, Inga. Biblioteka masėms: sovietinės bibliotekininkystės koncepcijų apžvalga ir analizė. Magistro darbas. Vilniaus universitetas, 2010. Prieiga per internetą: https://epublications.vu.lt/object/elaba:2034085/ [Žiūrėta 2022-02-22]

Puslys, Donatas. Dezinformaciją įgalinanti šūdmala. 2021-12-03. Bernardinai.lt. Prieiga per internetą: https://www.bernardinai.lt/dezinformacija-igalinanti-sudmala/ [Žiūrėta 2022-02-22]

Grover, Natalie. Overconfident of spotting fake news? If so, you may be more likely to fall victim. The Guardian. 2021-05-31. Prieiga per internetą: https://www.theguardian.com/media/2021/may/31/confident-spotting-fake-news-if-so-more-likely-fall-victim  [Žiūrėta 2022-02-24]

Sabaliauskaitė: matau labai neskanų, tiesiog prostitutišką pataikavimą reitingams, bijant nepopuliarių žodžių. Madona Lučkaitė, LRT RADIJO laida „Lietuvos diena“ / Parengė Vismantas Žuklevičius.  LRT.lt 2022.02.19. Prieiga per interneto: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1616436/sabaliauskaite-matau-labai-neskanu-tiesiog-prostitutiska-pataikavima-reitingams-bijant-nepopuliariu-zodziu [Žiūrėta 2022-02-22]