Lietuvoje
yra beveik 1300 viešųjų bibliotekų, dauguma jų randasi nedideliuose miesteliuose
ir kaimuose. Tarp jų ir Rietavo savivaldybės I. Oginskio viešosios bibliotekos Labardžių
filialas. Arba tiesiog, Labardžių biblioteka, kuri Savivaldybių viešųjų
bibliotekų asociacijos (SVBA) konkurse buvo pripažinta 2020 metų Bendruomeniškiausia biblioteka. Superbibliotekininkų rubrikai kalbinu šios bibliotekos bibliotekininkę
Loretą Jurkienę apie jos profesinį kelią, karantino sunkumus ir super galias,
be kurių niekaip neišsiverstų dirbdama mažoje bibliotekoje. Nuo šių metų Loreta
jau dirba Rietave, savivaldybės viešosios bibliotekos vaikų skyriuje. Tačiau
jos namai – Labardžiuose, apie 8 kilometrus nuo Rietavo nutolusiame kaime su
beveik 300 gyventojų.
„Aš
tikrai nesu, kažkuo ypatinga. Tik man patinka mano darbas. Patinka sugalvoti
idėją ir ją įgyvendinti“, – trumpai atrašo Loreta į mano pirmąjį e. laišką,. Tačiau
po kelių apsikeitimų Loreta sutiko papasakoti apie savo kartais ir kurioziškas
patirtis iš Labardžių bibliotekos. Jei užsikabinote, skaitykite visą interviu.
Kokie keliai atvedė į biblioteką? Bendrai, papasakokite apie savo profesinį
kelią?
Mano
pirmasis susitikimas su biblioteka įvyko Šilalės raj. Laukuvos Norberto Vėliaus
gimnazijoje. Mokiausi pirmoje ar antroje klasėje. Per pertrauką draugė nusivedė
mane į kambarį pilną knygų, kurias galėjome laisvai liesti ir vartyti. Nežinojau
bibliotekos tvarkos. Todėl susiskaičiavusi kišenėje turėtus pinigėlius su
patikusia knyga patraukiau prie bibliotekoje sėdėjusios moters. Ji man
paaiškino, kad nereikia pinigėlių už knygą. Tik paklausė, koks mano vardas,
pavardė ir kokioje klasėje esu. Tądien skubėjau namo papasakoti apie savo atradimą.
Parodžiau mamai knygą ir pažadėjau, kad į biblioteką eisiu ir rytoj. Pasiimti daugiau
knygų, už kurias nereikia mokėti. Man tai buvo nuostabiausias dalykas. Nežinau,
kiek ši patirtis turėjo įtakos mano profesiniam pasirinkimui, bet viskas
gyvenime kažkaip savaime „sukrito“.
2013
metais studijavau Klaipėdos universitete viešąjį administravimą, kartu ir
dirbau. Tuo darbu nebuvau patenkinta, todėl dairiausi kitų galimybių. Kaip tik
tuo metu Rietavo savivaldybės Irenėjaus Oginskio viešoji biblioteka ieškojo
naujo darbuotojo Labardžių kaimo filialui. Aš gyvenu tame pačiame kaime, todėl nepamėginau
laimę. Ir darbą gavau.
Neturėjau
jokios patirties. Labai gerai prisimenu pirmąją bibliotekos metinę ataskaitą. Formoje
radau rodiklį „knygų metrai“. Ankstesnėje ataskaitoje prieš mane dirbusi Janina
Ciparienė buvo nurodžiusi 85 metrus. Teko pasukti galvą, kaip ji tuos metrus
gavo – skaičiavau lentynas, skyrius, lentynėles... Bet net nei tokio, nei
artimo skaičiaus nepavykus išgauti, paskambinau į centrinę biblioteką ir išsiaiškinau,
kaip apskaičiuojami tie knygų metrai. Dabar pačiai juokinga, bet tada buvo
nerimo, kaip galiu dirbti neturėdama specialių žinių.
Dabar
jau bus aštuoneri metai, kai esu tas žmogus, kuris už vardą ir pavardę į namus duoda
knygų. Ir ne tik...
Kuo ypatingas yra bibliotekininkės darbas mažoje bibliotekoje? Kaip atrodo
jūsų įprasta darbo diena?
Darbas
mažoje bibliotekoje yra labai įvairus. Viską darau pati – parsivežu knygas iš
centrinės bibliotekos, inventorinu, tvarkau fondą, nurašau knygas ir sunaudotas
priemones. Organizuoju ir supaprastintus viešuosius pirkimus, ir įvairiausius
renginius bendruomenei. Net ir valau biblioteką pati, nes valytojo nėra.
Žmonės
daug ko tikisi iš bibliotekininko. Pavyzdžiui, ateina pas mane, kad padėčiau „iš
telefono kažką ištraukti“ ar nukopijuoti. Aš visus kviečiu į nemokamus kompiuterinio
raštingumo kursus bibliotekoje, kad galėtų susitvarkyti patys. Bet kai kurie
atsisako, aiškindami, kad viską moka, tik šiuo metu kažkas nepavyksta, kiti
tiesiai šviesiai sako: „Kam man mokytis. Juk tu galėsi man pagelbėt“ J.
Pasitaiko, kad atostogų metu paskambina kaimynas, pakalbina, paskui pasisako, kad perskaitė visas knygas ir nori jas pakeisti.
Man nesunku padėti, juk kaime viskas čia pat.
Jeigu grįžtumėme į praėjusių metų kovą, kai dėl pandemijos buvo uždarytos
bibliotekos... Kokia buvo jūsų pirmoji reakcija? Ką nauja pasiūlėte
bendruomenei karantino laikotarpiu? Kaip reagavo bendruomenė?
Buvo
nerimo ir man, ir bendruomenei. Labardžių kaime naujasis virusas pasirodė labai
anksti. Atrodo, turėjome pirmąjį susirgimo atvejį savivaldybėje ir vieną iš
pirmųjų šalyje. Visi buvome šokiruoti ir išgąsdinti. Nebuvo aiškios
informacijos, kaip virusas plinta, nei apsaugos priemonių. Aš pati dvi savaites praleidau saviizoliacijoje
dėl antrinio kontakto su susirgusiu žmogumi, bet viskas baigėsi gerai.
Kai
dėl karantino buvo uždaryta biblioteka, nerimavau: Kaip gi žmonės be knygų?
Kaip jie išsivers, jei reikės atspausdinti ar kažką persiųsti? Juk gyvenimas nesustojo. Labardžiuose
biblioteka nedirbo apie pusantro mėnesio. Tą laiką išnaudojau tvarkydama fondą,
perstatydama lentynas, buvo darbo ir centrinėje bibliotekoje. Paskui pasiūliau
bendruomenei knygų pristatymą į namus. Viskas atrodė taip: skambinu kokiai močiutei,
pakalbinu, paskui klausiu, ar jau perskaitė pasiimtas knygas ir gal jau norėtų
naujų. Tada sudedu knygų, žurnalų lauknešėlį į maišiuką, nunešu ir palieku kur
nors ant laiptų ar prieangyje, su griežtu priesaku, kad neliestų porą dienų.
Turėjome griežtus nurodymus. Vėliau bendruomenei dar pasiūliau virtualias
viktorinas.
Kuria bibliotekos programa labiausiai didžiuojatės?
Aš
visada baltai pavydėjau bibliotekoms, kurios veda „Auksinio proto“ vakarus.
Grįžusi į biblioteką po vaiko priežiūros atostogų pati pradėjau rengti Protų
mūšius. 2019-ieji buvo paskelbti Žemaitijos metais. Su kultūros namų vedėja
ieškojome naujų idėjų, norėjome padaryti kažką išskirtinio ir sudominti žmones,
ginčijomės. Buvo nelengva prisijaukinti naują formatą ir sugalvoti klausimus, dar
daugiau abejonių kėlė, ar pavyks pritraukti bendruomenę. Pirmiausia protmūšio
formatą išbandžiau su paaugliais, kurie lanko Atvirą Rietavo jaunimo centrą
mūsų bendruomenės namuose... Paskui visus pakviečiau į protų mūšį „Žemaitija“.
Žmonės susidomėjo, įsitraukė ir kitų kaimų bendruomenės. Po sėkmingos pirmosios
patirties, buvo protmūšis apie Lietuvą, skirtas vasario 16-ąjai. O atlaisvinus karantiną, 2020 metų vasarą jau
organizavau protmūšių ciklą „Placebas smegenims“.
Kas jūs - planuotoja ar improvizuotoja?
Man
patinka, kai viskas yra suplanuota, nuo a iki z. Stengiuosi apgalvoti viską,
kad nenutiktų kokių nors „kliurkų“.
Iš kur semiatės naujų idėjų? Koks jūsų receptas atgauti motyvaciją, kai
užspaudžia sunkumai ir problemos
Idėjų
gaunu iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, kažkas sudomina, klausant radiją, skaitant
žurnalą ar peržiūrint įrašus socialiniame tinkle. Tada pagalvoju, gal tai būtų
įdomu ir mano bibliotekos lankytojams: suaugusiems kaimo gyventojams ir
vaikams. Nepamenu iš kur gavau idėją, bet jau pirmaisiais darbo metais
Labardžių bibliotekoje kaimo vaikus sukviečiau į garsinius knygų skaitymo
užsiėmimus „Pasakų skrynelės lobiai“. Juos organizavau visą vasarą kas savaitę.
Knygas skaitė ne tik vaikai, bet ir pasakų personažai – Raudonkepuraitė, Senelė,
Pepė Ilgakojinė, Raganaitė Lili. Po skaitymų vykdavo kūrybinės dirbtuvės ir
kiti užsiėmimai – ant akmens piešėme saulės laikrodį, gaminome ir skraidinome aitvarus,
piešėme ir kirpome gyvates, vijome juostas, darėme pasakų
personažus iš daržovių. Kartais tik šnekučiavomės prie arbatos ar žiūrėjome
animacinius filmukus. Per keletą metų vasaros skaitymai tapo tradiciniais. Į
juos atvykdavo vaikai iš Rietavo socialinių paslaugų centro. Dar Labardžių
bibliotekoje įrengiau minkštą kampelį vaikams, kad būtų jiems jauku ir patogu. Vaikams
užsiėmimai ir naujovės labai patiko. O mane jų susidomėjimas ir aktyvus
dalyvavimas įkvėpė. Paskatino, ieškoti naujų idėjų programoms.
Labiausiai
motyvuoja, kai matai patenkintą žmogų. Dėl to, kad tavo dėka jis prisijungė
prie nuotolinių mokymų ar parašė raštą į seniūniją, savivaldybę, ar išsiuntė
prašymą darbdaviui. Arba, kai parvežu ilgai lauktą knygą iš centrinės
bibliotekos. Po edukacinių užsiėmimų matau vaikus degančiomis akimis. Tai
motyvuoja ir sugrąžina energiją. Bibliotekos renginyje kartais gali dalyvauti
ir nedaug žmonių. Bet jei jie panoro laiką praleisti kitaip, stengiuosi jiems
suteikti geriausių emocijų.
Ką pasakytumėte jauniems
žmonėms, kurie galbūt yra profesinio pasirinkimo kryžkelėj, ar verta ieškoti
darbo bibliotekoje. Ko jiems palinkėtumėte?
Darbo
ieškoti bibliotekoje tikrai verta. Mano patirtis – įrodymas. Darbas
bibliotekoje yra dinamiškas, įdomus, reikalauja
specialių žinių, kūrybiškumo, darbštumo, lankstumo ir atsakingumo.
Bibliotekoje vis dar galima pasiskolinti knygų, bet ji labai pasikeitė. Biblioteka
yra ta vieta, kur tarpusavyje persipina ir tradiciniai dalykai, ir naujovės. Man
labai patiko kažkieno pasakyti žodžiai, kad mes neturime pataikauti
nusistovėjusiems visuomenėje požiūriams, bet turime ieškoti naujų ir
netradicinių kelių ugdyti naujovišką kultūringą žmogų. Ji yra ir bendruomenės
susitikimų, susibūrimų vieta, atverianti galimybes atrasti naujoviškus ir
modernius dalykus. Bibliotekoje gali sau vietos rasti ir tylieji skaitytojai,
ir nenurimstantys, savęs ieškantys asmenys. Viešoji biblioteka ir darbuotojams suteikia daug erdvės išreikšti save ir tobulėti.
Tekste panaudotos Labardžių bibliotekos nuotraukos.
Komentarai
Rašyti komentarą