Superbibliotekininkė Loreta iš Labardžių: „Man patinka mano darbas“

Nuotraukoje vaikai apsupę Labardžių bibliotekininkę mokosi kepti duoną. užsiėmimas
 Lietuvoje yra beveik 1300 viešųjų bibliotekų, dauguma jų randasi nedideliuose miesteliuose ir kaimuose. Tarp jų ir Rietavo savivaldybės I. Oginskio viešosios bibliotekos Labardžių filialas. Arba tiesiog, Labardžių biblioteka, kuri Savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos (SVBA) konkurse buvo pripažinta 2020 metų Bendruomeniškiausia biblioteka. Superbibliotekininkų rubrikai kalbinu šios bibliotekos bibliotekininkę Loretą Jurkienę apie jos profesinį kelią, karantino sunkumus ir super galias, be kurių niekaip neišsiverstų dirbdama mažoje bibliotekoje. Nuo šių metų Loreta jau dirba Rietave, savivaldybės viešosios bibliotekos vaikų skyriuje. Tačiau jos namai – Labardžiuose, apie 8 kilometrus nuo Rietavo nutolusiame kaime su beveik 300 gyventojų.

„Aš tikrai nesu, kažkuo ypatinga. Tik man patinka mano darbas. Patinka sugalvoti idėją ir ją įgyvendinti“, – trumpai atrašo Loreta į mano pirmąjį e. laišką,. Tačiau po kelių apsikeitimų Loreta sutiko papasakoti apie savo kartais ir kurioziškas patirtis iš Labardžių bibliotekos. Jei užsikabinote, skaitykite visą interviu.

Kokie keliai atvedė į biblioteką? Bendrai, papasakokite apie savo profesinį kelią?

Mano pirmasis susitikimas su biblioteka įvyko Šilalės raj. Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijoje. Mokiausi pirmoje ar antroje klasėje. Per pertrauką draugė nusivedė mane į kambarį pilną knygų, kurias galėjome laisvai liesti ir vartyti. Nežinojau bibliotekos tvarkos. Todėl susiskaičiavusi kišenėje turėtus pinigėlius su patikusia knyga patraukiau prie bibliotekoje sėdėjusios moters. Ji man paaiškino, kad nereikia pinigėlių už knygą. Tik paklausė, koks mano vardas, pavardė ir kokioje klasėje esu. Tądien skubėjau namo papasakoti apie savo atradimą. Parodžiau mamai knygą ir pažadėjau, kad į biblioteką eisiu ir rytoj. Pasiimti daugiau knygų, už kurias nereikia mokėti. Man tai buvo nuostabiausias dalykas. Nežinau, kiek ši patirtis turėjo įtakos mano profesiniam pasirinkimui, bet viskas gyvenime kažkaip savaime „sukrito“.

2013 metais studijavau Klaipėdos universitete viešąjį administravimą, kartu ir dirbau. Tuo darbu nebuvau patenkinta, todėl dairiausi kitų galimybių. Kaip tik tuo metu Rietavo savivaldybės Irenėjaus Oginskio viešoji biblioteka ieškojo naujo darbuotojo Labardžių kaimo filialui. Aš gyvenu tame pačiame kaime, todėl nepamėginau laimę. Ir darbą gavau.

 Neturėjau jokios patirties. Labai gerai prisimenu pirmąją bibliotekos metinę ataskaitą. Formoje radau rodiklį „knygų metrai“. Ankstesnėje ataskaitoje prieš mane dirbusi Janina Ciparienė buvo nurodžiusi 85 metrus. Teko pasukti galvą, kaip ji tuos metrus gavo – skaičiavau lentynas, skyrius, lentynėles... Bet net nei tokio, nei artimo skaičiaus nepavykus išgauti, paskambinau į centrinę biblioteką ir išsiaiškinau, kaip apskaičiuojami tie knygų metrai. Dabar pačiai juokinga, bet tada buvo nerimo, kaip galiu dirbti neturėdama specialių žinių.  

 Dabar jau bus aštuoneri metai, kai esu tas žmogus, kuris už vardą ir pavardę į namus duoda knygų. Ir ne tik...

Kuo ypatingas yra bibliotekininkės darbas mažoje bibliotekoje? Kaip atrodo jūsų įprasta darbo diena?

Darbas mažoje bibliotekoje yra labai įvairus. Viską darau pati – parsivežu knygas iš centrinės bibliotekos, inventorinu, tvarkau fondą, nurašau knygas ir sunaudotas priemones. Organizuoju ir supaprastintus viešuosius pirkimus, ir įvairiausius renginius bendruomenei. Net ir valau biblioteką pati, nes valytojo nėra.

Nutraukoje, aplink stalą susėdę vaikai dalyvauja garsiniuose skaitymuose Labardžių bibliotekoje

 Žmonės daug ko tikisi iš bibliotekininko. Pavyzdžiui, ateina pas mane, kad padėčiau „iš telefono kažką ištraukti“ ar nukopijuoti. Aš visus kviečiu į nemokamus kompiuterinio raštingumo kursus bibliotekoje, kad galėtų susitvarkyti patys. Bet kai kurie atsisako, aiškindami, kad viską moka, tik šiuo metu kažkas nepavyksta, kiti tiesiai šviesiai sako: „Kam man mokytis. Juk tu galėsi man pagelbėt“ J.  Pasitaiko, kad atostogų metu paskambina kaimynas, pakalbina, paskui pasisako, kad perskaitė visas knygas ir nori jas pakeisti. Man nesunku padėti, juk kaime viskas čia pat.

Jeigu grįžtumėme į praėjusių metų kovą, kai dėl pandemijos buvo uždarytos bibliotekos... Kokia buvo jūsų pirmoji reakcija? Ką nauja pasiūlėte bendruomenei karantino laikotarpiu? Kaip reagavo bendruomenė?

Buvo nerimo ir man, ir bendruomenei. Labardžių kaime naujasis virusas pasirodė labai anksti. Atrodo, turėjome pirmąjį susirgimo atvejį savivaldybėje ir vieną iš pirmųjų šalyje. Visi buvome šokiruoti ir išgąsdinti. Nebuvo aiškios informacijos, kaip virusas plinta, nei apsaugos priemonių.  Aš pati dvi savaites praleidau saviizoliacijoje dėl antrinio kontakto su susirgusiu žmogumi, bet viskas baigėsi gerai.

 Kai dėl karantino buvo uždaryta biblioteka, nerimavau: Kaip gi žmonės be knygų? Kaip jie išsivers, jei reikės atspausdinti ar kažką persiųsti?  Juk gyvenimas nesustojo. Labardžiuose biblioteka nedirbo apie pusantro mėnesio. Tą laiką išnaudojau tvarkydama fondą, perstatydama lentynas, buvo darbo ir centrinėje bibliotekoje. Paskui pasiūliau bendruomenei knygų pristatymą į namus. Viskas atrodė taip: skambinu kokiai močiutei, pakalbinu, paskui klausiu, ar jau perskaitė pasiimtas knygas ir gal jau norėtų naujų. Tada sudedu knygų, žurnalų lauknešėlį į maišiuką, nunešu ir palieku kur nors ant laiptų ar prieangyje, su griežtu priesaku, kad neliestų porą dienų. Turėjome griežtus nurodymus. Vėliau bendruomenei dar pasiūliau virtualias viktorinas.

Kuria bibliotekos programa labiausiai didžiuojatės?

Nuotraukoje žmonės Labardžių bibliotekos protmūšyje "Placebas smegenims"
Aš visada baltai pavydėjau bibliotekoms, kurios veda „Auksinio proto“ vakarus. Grįžusi į biblioteką po vaiko priežiūros atostogų pati pradėjau rengti Protų mūšius. 2019-ieji buvo paskelbti Žemaitijos metais. Su kultūros namų vedėja ieškojome naujų idėjų, norėjome padaryti kažką išskirtinio ir sudominti žmones, ginčijomės. Buvo nelengva prisijaukinti naują formatą ir sugalvoti klausimus, dar daugiau abejonių kėlė, ar pavyks pritraukti bendruomenę. Pirmiausia protmūšio formatą išbandžiau su paaugliais, kurie lanko Atvirą Rietavo jaunimo centrą mūsų bendruomenės namuose... Paskui visus pakviečiau į protų mūšį „Žemaitija“. Žmonės susidomėjo, įsitraukė ir kitų kaimų bendruomenės. Po sėkmingos pirmosios patirties, buvo protmūšis apie Lietuvą, skirtas vasario 16-ąjai.  O atlaisvinus karantiną, 2020 metų vasarą jau organizavau protmūšių ciklą „Placebas smegenims“.

Kas jūs - planuotoja ar improvizuotoja?

Man patinka, kai viskas yra suplanuota, nuo a iki z. Stengiuosi apgalvoti viską, kad nenutiktų kokių nors „kliurkų“.

Iš kur semiatės naujų idėjų? Koks jūsų receptas atgauti motyvaciją, kai užspaudžia sunkumai ir problemos

Nuotraukoje trys mergaitės Labardžių bibliotekoje gamina aitvarą.
Idėjų gaunu iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, kažkas sudomina, klausant radiją, skaitant žurnalą ar peržiūrint įrašus socialiniame tinkle. Tada pagalvoju, gal tai būtų įdomu ir mano bibliotekos lankytojams: suaugusiems kaimo gyventojams ir vaikams. Nepamenu iš kur gavau idėją, bet jau pirmaisiais darbo metais Labardžių bibliotekoje kaimo vaikus sukviečiau į garsinius knygų skaitymo užsiėmimus „Pasakų skrynelės lobiai“. Juos organizavau visą vasarą kas savaitę. Knygas skaitė ne tik vaikai, bet ir pasakų personažai – Raudonkepuraitė, Senelė, Pepė Ilgakojinė, Raganaitė Lili. Po skaitymų vykdavo kūrybinės dirbtuvės ir kiti užsiėmimai – ant akmens piešėme saulės laikrodį, gaminome ir skraidinome aitvarus, piešėme ir kirpome gyvates, vijome juostas, darėme pasakų personažus iš daržovių. Kartais tik šnekučiavomės prie arbatos ar žiūrėjome animacinius filmukus. Per keletą metų vasaros skaitymai tapo tradiciniais. Į juos atvykdavo vaikai iš Rietavo socialinių paslaugų centro. Dar Labardžių bibliotekoje įrengiau minkštą kampelį vaikams, kad būtų jiems jauku ir patogu. Vaikams užsiėmimai ir naujovės labai patiko. O mane jų susidomėjimas ir aktyvus dalyvavimas įkvėpė. Paskatino, ieškoti naujų idėjų programoms.

 Labiausiai motyvuoja, kai matai patenkintą žmogų. Dėl to, kad tavo dėka jis prisijungė prie nuotolinių mokymų ar parašė raštą į seniūniją, savivaldybę, ar išsiuntė prašymą darbdaviui. Arba, kai parvežu ilgai lauktą knygą iš centrinės bibliotekos. Po edukacinių užsiėmimų matau vaikus degančiomis akimis. Tai motyvuoja ir sugrąžina energiją. Bibliotekos renginyje kartais gali dalyvauti ir nedaug žmonių. Bet jei jie panoro laiką praleisti kitaip, stengiuosi jiems suteikti geriausių emocijų.

Ką pasakytumėte jauniems žmonėms, kurie galbūt yra profesinio pasirinkimo kryžkelėj, ar verta ieškoti  darbo bibliotekoje. Ko jiems palinkėtumėte?

 Darbo ieškoti bibliotekoje tikrai verta. Mano patirtis – įrodymas. Darbas bibliotekoje yra dinamiškas, įdomus, reikalauja  specialių žinių, kūrybiškumo, darbštumo, lankstumo ir atsakingumo. Bibliotekoje vis dar galima pasiskolinti knygų, bet ji labai pasikeitė. Biblioteka yra ta vieta, kur tarpusavyje persipina ir tradiciniai dalykai, ir naujovės. Man labai patiko kažkieno pasakyti žodžiai, kad mes neturime pataikauti nusistovėjusiems visuomenėje požiūriams, bet turime ieškoti naujų ir netradicinių kelių ugdyti naujovišką kultūringą žmogų. Ji yra ir bendruomenės susitikimų, susibūrimų vieta, atverianti galimybes atrasti naujoviškus ir modernius dalykus. Bibliotekoje gali sau vietos rasti ir tylieji skaitytojai, ir nenurimstantys, savęs ieškantys asmenys. Viešoji biblioteka ir darbuotojams suteikia daug erdvės išreikšti save ir tobulėti. 

 

Tekste panaudotos Labardžių bibliotekos nuotraukos. 

Komentarai

Populiarūs įrašai