Daugiau citatų apie bibliotekas

 Jau senokai besirodžiau tinklaraštyje. Nors skaitmeninėj užrašų knygutėj turiu įsimetusi ne vieną užkabinusį tekstą ar idėją su mintimi pasidalinti, žinoma apipynus savo interpretacija. Bet vis dėmesį atitraukia kiti dalykai, pavyzdžiui, kad ir vasara... 

Išeitį pasiūlė liepos mėnesio žurnale "Nemumas" aptiktas pokalbis Agnė Biliūnaitė. Kūryba už meno ribų (Kalbino Aušra Kaminskaitė). Kas gi gali būti lengviau nei pacituoti ką nors kitą ir užsidėti sau "pliusą"? 

Apibūdindama kultūrinius patyrimus vaikystėje ir paauglystėje Agnė Biliūnaitė išskiria skaitymą ir namų biblioteką:

Mūsų namuose visada buvo labai daug knygų - kiek tik save atsimenu, nuolat brūžindavausi palei jų nugarėles ir bandydavau įsivaizduoti, kokie pasauliai jose slepiasi. Dar ir dabar atėjusi pas žmogų į svečius pirmiausia susipažįstu su knygų lentynomis ir tik tada pereinu prie gilesnio pokalbio su šeimininku. Lygiai kaip rašytojas Jorge'ė Luisas Borgesas, aš taip pat įsivaizduoju, kad rojus bus tam tikra bibliotekos atmaina. 

Agnės mintys surezonavo ne tik dėl paminėtos "bibliotekos" ir referesijos į J.L. Borgeso žodžius, kuriais bibliotekininkai mėgsta prisidengti lyg skydu diskusijose apie bibliotekos prasmę. Labiau dėl prieš kelias dienas išgyvento atradimo. Taigi, tikrinant vaizdo nustatymus zoom pokalbių programoje prieš eilinį nuotolinį susitikimą, akis užkliuvo už knygų lentynų už nugaros. Tai mane nukėlė į kituose pokalbiuose matytus dirbtinį knygų foną, kuriuos užsideda pašnekovai, pavyzdžiui, nenorėdami pasirodyti buities aplinkoje ar dėl kitų priežasčių. Prisipažinsiu, tada neatsilaikiau momentinei puikybei, kad pas mane tai tų tikrų knygų yra visur ir nereikia ieškoti jokių fonų. Bet į realybę žaibiškai grąžino suvokimas, kad jau keletą metų perku daugiausia elektronines knygas, o tos matomos už nugaros - iš ankstesnio gyvenimo... Supratau, kad turiu sustabarėjusią nuostatą, kuri nebeatitinka šių dienų realybės. Perfrazuojant žinomą posakį "nevertink knygos pagal viršelį", šiandien nugarėlių (ne)matomumas namuose dar nieko nesako apie pašnekovą. 

Antroji citata apie ankstyvas kultūrines patirtis man persiskaitė emociškai. Gimtieji Anykščiai, tiesa, iš kito laikotarpio. Jokių gimnazijų mūsų laikais nebuvo, tik vidurinės... 

Vėliau mūsų - Jono Biliūno - gimnazijos bibliotekoje pradėjo dirbti buvusi Kauno šokio  teatro "Aura" šokėja Renata Miškinienė. Tuo metu ji buvo vos dešimčia metų vyresnė už mane. Ir staiga iki tol ignoruota, tiksliau, mus visus ignoravusi biblioteka tapo visos mokyklos širdimi. Kiek žinau, tai nepasikeitė: šiandien Renata su moksleiviais kasmet kuria tikrą kiną, bendradarbiaudama su "Meno aviliu" ir Skalvijos kino akademija. Anksčiau apie tokius dalykus net nesvajodavome. Renatai atėjus į mūsų gimnaziją, staiga radau žmogų, su kuriuo iš tikrųjų galėjau pradėti kalbėtis apie viską, kas man buvo įdomu [...].

Interpretacijas profesiniu požiūriu, kad šįkart neįkyrėčiau, palieku jums - rašykite komentaruose.      

-----

Citatos iš straipsnio: Kaminskaitė, Aušra. Agnė Biliūnaitė. Kūryba už meno ribų. Nemunas (2020). Nr. 7 (1024). p. 20-23. Prieinama internetu: http://www.nemunas.press/straipsniai/agne-biliunaite-kuryba-uz-meno-ribu/ (Žiūrėta 2020 m. rugpjūčio 16 d.)