Iš toli ir iš arti: superbibliotekininkai iš Afrikos šalių

Isa Maganda, Nuotr. - EIFL

Šiais metais man teko unikali galimybė dirbti pelno nesiekiančios organizacijos EIFL (Elektroninė informacija bibliotekoms) programoje IYALI (Jaunieji Afrikos bibliotekų novatoriai). Ši programa suteikė galimybę 13 jaunųjų bibliotekininkų iš 7 Afrikos šalių (Alžyro, Namibijos, Zambijos, Tanzanijos, Ganos, Ugandos, Pietų Afrikos Respublikos) dalyvauti interaktyviuose diskusijuose ir mobilioje nekonferencijoje Lietuvoje ir Lenkijoje, o taip pat megzti profesinius ryšius tarptautiniame kongrese IFLA WLIC 2017, Vroclave, Lenkijoje. Programa siekiama, kad jaunieji Afrikos šalių bibliotekininkai kurtų inovatyvias paslaugos savo bendruomenėms, įkvėpti inovatyvių idėjų iš Lietuvos ir Lenkijos bei viso pasaulio, gerokai praplėtę savo profesinius tinklus.

Ši programa gerokai skiriasi nuo tų bibliotekininkų kvalifikacijos kėlimo programų, kurias teko matyti. Laimėję dalyvavimą IYALI daugiau kaip 70 paraiškų konkurse, būsimieji programos dalyviai beveik pusmetį turėjo dirbti ir gerokai pakovoti, kad sutvarkytų dokumentus ir gautų vizą. Dirbau su jais visą pusmetį ir pamačiau, kad tai yra labai ryžtingi, smalsūs ir bendraujantys jaunieji specialistai, tikrieji – superbibliotekininkai.

Manau, kad visiems mūsų tinklaraščio skaitytojams būtų smagu susipažinti su IYALI superbibliotekininkais. Todėl kelis iš jų pakalbinau ir pradedu naują pranešimų apie superbibliotekininkus seriją – “Iš toli ir iš arti”. Tikiuosi, kad šiuose pasakojimuose atpažinsite ir kažką sau artimą, o kai kurie dalykai nustebins ir įkvėps.

Pirmame interviu pristatau bibliotekininką iš Ugandos – Isą Magandą. Isa jau 7 metus dirba Nambi Sseppuuya bendruomenės išteklių centre, įsikūrusiame tolimame Ugandos kaimelyje. Šis centras nuo įprastos bibliotekos skiriasi tuo, kad darbuotojai patys turi surasti finansavimą, kad išlaikytų centrą. Jis sukurtas vietos bendruomenės ir vietos bendruomenės poreikiams patenkinti.

Isa – labai šiltas ir komunikabilus žmogus. Tačiau kartu ir labai ryžtingas bei nenuleidžiantis rankų. Kad atvažiuotų į Lietuvą, Isa įveikė rimtą iššūkį: remiantis tuo, kad emigracijos lygis iš Ugandos į Europą labai aukštas, jam buvo atsisakyta suteikti vizą. Gerokai nusivylęs ambasados sprendimu, Isa nė kiek nenuleido rankų ir kartu su EIFL komanda dirbo prie apeliacijos, kuri įrodė jo ketinimus mokytis ir grįžti į savo gimtąją šalį. Ir štai - įtikinęs ambasados pareigūnus, Isa pirmą kartą savo gyvenime leidosi į tolimą kelionę į Lietuvą bei Lenkiją.

Isa bendrauja su Lietuvos bibliotekininkėmis. Nuotr. - EIFL

Isa‘os komunikabilumas tapo legenda IYALI dalyvių ir EIFL darbuotojų komandoje. Tik išgirdę „Aš esu Isa Maganda iš Ugandos“ visi pratrūkdavome juoku; jau žinojome, kad štai ir vėl Isa entuziastingai plečia savo profesinį tinklą. Sužinojęs apie tai, kad Lietuvoje rašome profesinį tinklaraštį Isa nedvejodamas sutiko atsakyti į visus mano klausimus. Mūsų pokalbį ir pateikiu šioje žinutėje.




Zinaida: Kokie keliai atvedė į bibliotekininkystę? Kaip pradėjai dirbti bendruomenės centre?

Isa: Aš esu kilęs iš labai vargingai gyvenančio regiono ir šeimos. Man pavyko pabaigti vidurinį ir vėliau aukštąjį mokslą.

Įdomu yra tai, kad pasukti į bibliotekininkystę man patarė vienas mano draugas, daktaras. Jis pasakė, kad nepaisant to, jog esu kilęs iš labai vargingos šeimos, vienintelė profesija, kurią turėčiau rinktis ir dėl ko tikrai nepasigailėsiu – tai bibliotekininkystė. Anot jo, dirbdamas bibliotekoje aš taip pat susipažinsiu su daugeliu kitų sričių, nes visiems žmonėms reikalinga informacija. Taigi netgi jei pradėsiu nuo mažų dalykų, man atsivers didžiulės galimybės, nes tapsiu pagrindiniu informacijos šaltiniu daugeliui kitų žmonių. Todėl aš ir pasirinkau bibliotekininkystę Kyambogo universitete, kuris yra antras pagal dydį Ugandoje.

Studijuodamas universitete sužinojau, kad bibliotekininkystės studentams suteikiama galimybė padirbėti bibliotekoje ir padėti atlikti įvairius pagalbinius darbus. Mane pasirinko tokiam darbui, taigi per paskutinius du studijų metus iš ryto dirbdavau bibliotekoje, o antroje dienos pusėje – studijuodavau. Būsimasis Nambi Sseppuuya bendruomenės centro direktorius tuo metu vadovavo vienam iš bibliotekos padalinių, kuriame atsidūriau ir aš. Visą tą laiką jis stebėjo, kaip aš dirbau. 2010 metais jis išėjo iš bibliotekos ir pasiūlė man dirbti kartu su juo centre, kuris padėtų spręsti įvairias kaimo bendruomenės problemas. Jis pasakė, kad pastebėjo, jog esu labai atsidavęs ir darbštus jaunuolis – kaip tik tas žmogus, kurio jam ir reikia. Tačiau perspėjo, kad teks dirbti  kaime, toli nuo Kampalos [Ugandos sostinės]. Tačiau manęs tai neišgąsdino, nes pats esu kilęs iš kaimo ir jaučiau, kad privalau padėti savo žmonėms. Taigi 2010 metais aš pradėjau dirbti Nambi Sseppuuya bendruomenės centre.

Zinaida: Mūsų tinklaraščio skaitytojų gyvenimas ir darbas gerokai skiriasi nuo tavojo, ar galėtum apibūdinti savo įprastą darbo dieną Nambi Sseppuuya bendruomenės išteklių centre?

Isa: Aš dirbu Nambi Sseppuuya bendruomenės išteklių centre septynias dienas per savaitę. Ne, aš neprivalau to daryti, tačiau jaučiuosi, kad noriu ten būti  kasdien. Mūsų centro misija yra kovoti su neraštingumu, todėl aš užsiimu įvairiausia su šia misija susijusia veikla.  Aš vedu garsinius skaitymus vaikams, taip pat organizuoju raštingumo mokymus suaugusiems. Turiu ypatingą suaugusiųjų grupę – jaunąsias mamas, kurios niekada nelankė mokyklos. Pats jas moku skaityti, kalbėti ir rašyti anglų kalba. Dabar jau penkios iš jų gali parašyti savo vardą ir perskaityti kelis paprastus sakinius. Ir aš jaučiuosi prie to prisidėjęs. Kitas darbas, kurį atlieku – ateinu pas bendruomenės narius; tam surinkau mobilią bibliotekėlę iš knygų, kurių, mano manymu, jie negalėtų pasiekti. Norėčiau, kad kiek galima daugiau žmonių naudotųsi biblioteka. Vieni skaitytojai jau pagyvenę ir negali ateitį, kiti sako, kad yra labai užsiėmę, todėl aš pagalvojau, kad pats galiu ateiti pas juos. Mūsų profesija yra labai kūrybiška ir bibliotekininkas visada turėtų sugalvoti ką nors naujo. Todėl praeitais metais aš išbandžiau tokią idėją. Eidamas į kaimą ieškodavau mokančių skaityti žmonių ir burdavau pakeliui sutiktus vaikus ir suaugusius aplink tokius žmones. Jie paskaitydavo mano atneštas knygas arba patys papasakodavo istorijas gimtąja kalba. Tai labai sudomindavo vaikus.

Zinaida: Ką tau labiausiai patinka daryti? 

Isa: Labiausiai man patinka skaityti su vaikais ir padėti jaunosioms motinoms.

Zinaida: Ar tavo darbe yra iššūkių, kažko, ką tu labai norėtum pakeisti? 

Isa: Mūsų bendruomenėje biblioteka yra laikoma skaitymui skirta vieta. O pati bendruomenė nelabai vertina skaitymą. Aš norėčiau pakeisti šitą požiūrį. Norėčiau, kad biblioteka būtų vieta, kur galima ne tik ateiti paskaityti, o ir užsiimti įvairia veikla. Taip pat yra labai daug draudimų – laikykis tylos bibliotekoje, tinkamai apsirengti. Norėčiau, kad žmonės jaustųsi bibliotekoje laisvai ir būtų motyvuoti ateiti. Antrasis dalykas, kurį norėčiau pakeisti, tai – požiūris į lyderystę. Dabar vyrauja komandomis grįstas vadovavimo stilius – „padaryk tą“, „padaryk aną“. Mes visi galime susėdę kartu spręsti problemas ir keistis vaidmenimis. Nėra vieno žmogaus, kuris turėtų visada būti atsakingas už viską, visi turi būti atsakingi. Būdamas čia [dalyvaudamas IYALI programoje] suvokiau, kad santykiuose tarp bibliotekų vadovų ir paprastų darbuotojų trūksta skaidrumo. Norėčiau, kad tai pasikeistų.

Zinaida: Būdamas Lietuvoje turėjai galimybę susipažinti su Lietuvos bibliotekininkais. Kuo jie skiriasi ir kas yra bendra su Ugandos bibliotekininkais? 

Isa prisistato kolegoms iš Marijampolės P. Kriaučiūno bibliotekos.
Nuotr. - iš bibliotekos archyvo

Isa: Susipažinęs su Lietuvos bibliotekininkais pastebėjau, kad yra nemažai panašumų tarp to, ką jūs darote Lietuvoje, ir ką daro Ugandos bibliotekininkai. Lietuvos bibliotekininkai labai susitelkė į tai, kaip pritraukti skaitytojus į bibliotekas, kaip paversti biblioteką patrauklia erdve žmonėms. Tačiau mačiau, kad daugiausiai dirbama su suaugusiais, neteko matyti daug veiklos, skirtos vaikų pritraukimui į biblioteką. Dirbama su studentais, jaunimu, bet nepamačiau mažiems vaikams skirtų iniciatyvų.

Zinaida: Mano paskutinis klausimas: ką palinkėtum Lietuvos studentams, kurie dar sprendžia dėl ateities karjeros ir dvejoja, ar pasirinkti darbą bibliotekoje?

Isa: Aš patarčiau Lietuvos studentams žvelgti į bibliotekininką ne kaip į knygų saugotoją, bet kaip į specialistą, kuris aktyviai bendrauja su įvairių profesijų žmonėmis. Iš tikrųjų, bibliotekininko profesija yra bendravimas su žmonėmis. Jeigu nestudijuočiau bibliotekininkystės, niekada nebūčiau gavęs tiek daug gerų idėjų ir susipažinęs su tiek žmonių, kiek pažįstu dabar. Nereikia manyti, kad bibliotekininko profesija yra kažkas paprasto. Dirbdami bibliotekininko darbą gausite prieigą prie informacijos, ir galėsite tai panaudoti tiek savo, tiek kitų žmonių labui.

Zinaida: Ačiū, kad sutikai pasikalbėti.