2012-05-31

Kiek vedlių ir kritikų turime bibliotekose?

Praeito penktadienio „Verslo žinios“ 2012 m. vasarį-kovą TNS LT tyrimų bendrovės atlikta apklausa (n=500 dirbančiųjų nuo 18 metų) atskleidė, kad 27 proc. darbuotojų Lietuvoje yra visiškai patenkinti savo darbu, daugiau kaip pusė (55%) pažymėjo, kad juos darbas tiesiog tenkina. 18 % dirbančiųjų savo darbu yra nepatenkinti.

Įdomu, tai, kad tyrėjai išskyrė vedlių ir kritikų kategorijas tarp darbuotojų. Anot jų, Lietuvoje dirba 21% šių kategorijų dirbančiųjų. Vedliai, kurių yra apie 11 %, išsiskiria iš kitų tikėjimu savo bendrovės ir organizacijos ateities vizija ir jos konkurencingumu bei motyvavimo poveikiu savo kolegoms. Jie suteikia organizacijoms, kuriose dirba, veržlumo, idėjų ir stiprina motyvaciją. Atitinkamai 10% šalies darbuotojų yra kritikai arba „individualistai, kurie nemėgsta, kai jiems vadovaujama ir labiausiai yra suinteresuoti asmeniniu profesiniu tobulėjimu“. Nors „kritiko“ pavadinimas automatiškai gali sukelti neigiamą konotaciją, tačiau šie darbuotojai organizacijoms ir įmonėms yra labai naudingi – jie skatina vidinius pokyčius ir naujoves. O be šito greičiausiai negalime tikėtis augimo ir geresnės kokybės [Girdziušas, 2012].

Tyrimai, žinoma, turi atsakyti į sumanytojų keliamus klausimus, bet geri tyrimai dar ir sužadina smalsumą bei skatina kelti kitus klausimus, o idealiu atveju – paskatinti kitus tyrimus. Noriu pasidalinti savo klausimais, kurie man kilo ir kuriuos norisi pradėti žodžiu „įdomu“. Taigi įdomu, ar yra ir kokie skirtumai tarp dirbančiųjų privačiame ir viešąjame sektoriuje. Dar įdomu, kokia situacija yra bibliotekose, kiek vedllių ir kritikų turime bendrai bibliotekininkų bendruomenėje ir kiek jų yra skirtingų tipų bibliotekų segmentuose, pavyzdžiui, viešosiose bibliotekose, akademinėse bibliotekose, mokyklų bibliotekose ir t.t.

Galvodama apie šio tyrimo rezultatus ir svarstydama kitus kylančius klausimus, prisiminiau kitą neseniai skaitytą šaltinį – visai „iš kitos operos“. Švedų mokslininkė Karen Nowe tyrinėjo viešųjų bibliotekų projekto, skirto pilietiniam dalyvavimui reikalingos informacijos (citizenship informacija) paslaugų plėtrai. Jame mokslininkų vaidmuo buvo stebėti projekto įgyvendinimą, rinkti informaciją apie projekto sprendimus, suteikti reikiamą pagalbą vykdytojams, o pabaigoje įvertinti rezultatus. Taigi Karen Nowe išreiškė, mano manymu universalią tiesą, konstatuodama, kad projekto grupė pavyko įvykdyti daug darbų, nors pradėdami projektą neskyrė daug laiko pradinei problemos, kurią siekia išspręsti, analizei ir vertinimui, taip pat ir išmatuojamų tikslų apibrėžimui. Autorė pritaria kitų mokslininkų Homgren ir Flodin padarytai išvadai, kad viešosios bibliotekos orientuojasi į veiklos vykdymo (įgyvendinimo) etapą ir yra linkę praleisti projektinei veiklai būdingus analizės ir vertinimo etapus. Tai yra imdamiesi naujos veiklos, daug ką bibliotekininkai priima, kaip aiškius iš anksto, nereikalaujančius išsamios analizės ir kritinio požiūrio. Nesunku sutikti, kad dauguma projektų, kaip ir vertintas Karen Nowe, viešosiose bibliotekose pasiekia savo tikslų ir sukuria apčiuopiamų rezultatų. Bet mokslininkė pastebi, kad šiame projekte darbo grupės stiprioji pusė buvo – nuolatinė savo praktikos refleksija ( t.y. aptarimas, apmąstymas, vertinimas), kuri vedė prie labai konkrečių projekto plano patobulinimo, papildytos pilietybės informacijos sampratos apibrėžimo. Nowe įžvalgą remia klasininkiu Donald Schon veikalu „Reflektyvus praktikas: kaip profesionalai galvoja veikdami (Reflective Practitioner: How Professionals Think in Action), kuriame konstatuojama, kad bibliotekininkai praktikai dažnai susikoncentruoja į savo patirtį ir kai darbas tampa rutina, t.y. nebekyla naujų, nežinomų ar dar nepatirtų situacijų, nustoja ieškoti naujų sprendimų ir galimybių (Nowe, 2005). Tai stumia biblioteką ir patį specialistą į stagnaciją – pasitenkinama, kad veikla vyksta, tačiau nekeliami jokie klausimai dėl kokybės, naudojimo ir naudojamumo, efektyvumo. Tokiu atveju anksčiau ar vėliau galime kelti klausimą, kiek profesionali yra tokia tik techninius specialisto įgūdžius įdarbinanti veikla ir kaip galima vertinti į rutiną įklimpusį specialisto indėlį į organizacijos bendrus tikslus ir gerbūvį.

Grįžtant prie pirmoje pastraipoje minėtų vedlių ir kritikų dirbančiųjų kategorijų, galima manyti, kad ir vedliai, ir kritikai skiria laiko savo nuolatinės veiklos refleksijai, kitaip - yra reflektyvūs specialistai, kurie geba identifikuoti problemas, objektyviai jas įvertinti, eksperimentuoti, išbandant naujus sprendimus, tobulinant metodus (Nowe, 2005). Noriu pabrėžti, kad tam nereikia papildomų įsakymų, nes kalbame apie specialisto kompetencijai priskirtą veiklą, kurią jie gali kontroliuoti. Tolimesnis žingsnis profesionalo augime būtų – dalinimasis savo refleksija su kolegomis: kalbėjimas seminaruose, pranešimų rengimas konferencijose, analitinių ar gerąją praktiką pristatančių straipsnių rašymas ir publikavimas profesinėje ar kitoje spaudoje.

Pabaigsiu kvietimu apsidairyti, kas mūsų bibliotekose atlieka svarbius vedlių ir kritikų vaidmenis ir, žinoma, pasistenkime juos palaikyti idėjomis ir pastangomis, o taip pat ir kasdieniu arba kassavaitiniu savo darbo apmąstymu. O iš vadovų norėčiau paprašyti paskatinti specialistus reflektuoti, skirti laiko pokalbiams apie išklausyti pasiūlymus, o racionalius – įgyvendinti. Patikėkit, daugumai įdomiausių idėjų nereikia daugiau išteklių negu turime, o suteikiamas džiaugsmas ir pasitenkinimas įgyvendinus savo idėją, matant jos naudą bibliotekai ir bendruomenei – neįkainojamas dalykas. Tai motyvuoja eiti pirmyn.

Šaltinis

1. Girdziušas, Pijus. Nusišypsoti darbui privalu, nors mainais nieko negauni. Verslo žinios. 2012 gegužės 25 d. Nr. 101 (3232). P.24.

2. Nowe, Karen. Implications of the Concept “Samhallsinformation” for the Public Library Field in Sweden. In: New Frontiers in Public Library Research / ed. by C. G. Johannsen and L. Kajberg. Lanham, Maryland, Toronto, Oxford: The Scarecrow Press, 2005. P. 61-77

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą