Keli dingtelėjimai apie bibliotekų veiklą

Pastaraisiais metais vis tenka pasidomėti kūrybos ir kultūros galimu poveikiu platesnei aplinkai. Nesu šalininkė riboto požiūrio, kad kultūra ir kūryba yra tik tiek svarbios, kiek duoda ekonominės ar socialinės naudos. Kitaip - jau seniai nieko naujo nebūtų sukurta ar išrasta, žmonija užsidarytų emocinio ir intelektinio pažinimo rate. Iš kitos pusės, ne mažiau ribota yra ir neišnaudoti šių sričių potencialo socialinių ir ekonominių problemų sprendimui. Ypač, jei jau yra patirties ir įrodymų, kad menas ir kultūra teigiamą poveikį turi.

Štai ir penktadienį į darbo pabaigą dalyvavau bandomojo projekto „KliK“ (Kūrybiškumas, Lyderystė, Įkvėpimas bei Kultūra), praėjusiais metais vykdyto keliose Lietuvos mokyklose rezultatų tyrimo pristatyme. Tik verta paminėti, kad projektu siekta ugdyti mokinių kūrybingumo ir verslumo gebėjimus į nusistovėjusią mokyklos ekosistemą „įterpiant svetimkūnį" - jauną verslininką ir menininką. Tądien pirmą kartą išgirdau apie KliK projektą (trumpas aprašymas ) . Daugiau apie jį nepasakosiu, nes, tiesą pasakius, daugiau ir nežinau. Susidomėjusieji patys susiras iniciatorius – Britų tarybą ar ir Jungtinėje Karalystėje veikiančią organizaciją CCE (angl. Creativity, Culture and Education) – arba dalyvius. Penktadienį projekto rezultatų kokybinį tyrimą pristatė dr. Asta Lapėnienė, (VDU Švietimo studijų centras). Pristatymo taip pat neketinu kartoti ar išsamiai aptarinėti, tik galiu pasakyti, kad kokybinis tyrimas, kaip ir sėkmingas bandomasis projektas, – turėtų būti įdomus daugumai edukacinėse veiklose dalyvaujančių kūrėjų bei kultūros specialistų. Jei apie tai nekalbėsiu, gali kilti klausimas – tai kas gi lieka? Šiame tekste noriu su jumis pasidalinti mintimis ir klausimais, kilusiais, beklausant apie KliK projekto sėkmes ir nesėkmes, išfiltruotas iš dalyvių asmeninių patirčių ir nuomonių. Galima tai pavadinti „dingtelėjimais“ apie bibliotekų veiklą.

Renginyje dar kartą buvo pakartota tiesa - užbaigus projektą galima ištirti ir įrodymais pagrįsti pasiektus rezultatus, o ne veiksmų poveikį. Pastarojo vertinimui – reikia daugiau laiko ir pastangų, integruoti tyrimų programą į projektą nuo pat jo pradžios. Apsisprendus tuo užsiimti, yra daugiau tų „reikia“. Pavyzdžiui, iki pradedant aktyvią veiklą reikia įvertinti pradinę situaciją, kuri tarnaus slinktims aplinkoje ar subjektų elgsenoje bei veiksmuose išaiškinti. Ne mažiau svarbu, užtikrinti kad tyrėjas išliktų kiek įmanoma objektyvus vyksmui, nes paprastai projektinė veikla ir komandinis darbas įtraukia ir emocionaliai, ir intelektualiai. Suprasti, kad poveikis nebūtinai pasireiškia vos tik užbaigus projektą. Ir dar, reikia pasistengti girdėti ir matyti, ką tyrimai rodo, nekaltinant nei tyrėjo ar tiriamųjų nesupratingumu. Tokį sudėtingą procesą integruoti į trumpalaikius projektus gali būti neįmanoma dėl techninių, procedūrinių ar kitų priežasčių. Todėl nieko čia bloga, jei projektą užbaigiame tik rezultatų vertinimu, kaip kad padarė KliK vykdytojai. Objektyvus, nuo vykdytojų norų, supratimo ir lūkesčių nepriklausantis žvilgsnis į rezultatus, siekiant suprasti, kas įvyko ir išliko, yra geroji praktika. Tai tikrai daug geriau nei užbaigti savo veiklą, konstatuojant, kad renginys įvyko, kūrinys sukurtas, n įstaigų ir žmonių buvo užimti, apie tai vykdytojai parašė žinutę spaudoje, lėšos išleistos pagal paskirtį. Tai yra tai, ką projektų vertinimo modelyje žymi pirmasis „pasiekimų“ blokelis [Rutkauskienė, 2008, p.87] Nenuostabu, kad tokie svarstymai man iškėlė pirmąjį klausimą. Įdomu, ar rezultatų (ar poveikio vertinimo) praktika naudojama bibliotekose? Projektinės veiklos patirties šiandien, beveik neabejoju, turi kiekviena mūsų šalies biblioteka. Gal prieš dešimtmetį tokiu teiginiu pati abejočiau, bet ne šiandien. Anksčiau pradėjusios vis dar išsiskiria gebėjimų ir paraiškų sėkmingumo lygiu, tačiau juos labai veiksmingai vejasi kitos bibliotekos. Kitaip ir būti negali, nes projektinė veikla šiandien jau tapo įprastu veiklos organizavimo, siekiant užsibrėžtų tikslų, būdu – dėl lankstumo daug tinkamesniu organizacijoms dinamiškame 21 amžiaus pasaulyje.

Renginyje penktadienį man kilo dar kelios mintys dėl bibliotekų veiklos, klausantis KliK projekto sėkmių mokyklose interpretacijos, paremtos Davis ir Gardner (2000) kūrybos proceso modeliu. Pasak modelio autorių, kūrybos procesas susideda iš trijų dalių – suvokimo, kūrybos (veiklos) ir refleksijos. Iš dalių sąveikos visuma duoda intelektinio ir emocinio pažinimo efektą. Tuomet naujas patyrimas pagimdo prasmingą patirtį, gebėjimą, žinias. Vien tik veikdami negalime sukurti nei naujų žinių, nei įgyti naujų gebėjimų ir patirties. Tam reikia konkretaus rezultato, pasiekto einant link užsibrėžto tikslo, ir to prasmės įvardijimo arba refleksijos.

Klausiau savęs (dabar ir jūsų), ar čia atsakymas į neretai pasigirstantį bibliotekų skundą – „mes tiek daug dirbam ir darom, bet jie (valdžia ir plačioji visuomenė) nesupranta ir nevertina bibliotekų veiklos.“ Iš vienos pusės, bibliotekose įprasta daug ką kartoti, remiantis patirtimi, nereflektuojant, atitinkamai ir nesuprantant, kokia tos veiklos prasmė, kiek ir ką iš šios veiklos gauna išsineša žmogus.

Prisimenu, kaip praktikos metu dėliojau knygų parodas, skirtas rašytojų ar šiaip žymių žmonių jubiliejams paminėti. Jų bibliotekos surengia tūkstančius kasmet. Įdomu, kiek pasikeitė jų organizavimo technika ir metodai (bibliotekininkų žinios, patirtis ir gebėjimai) nuo 1994-ųjų – mano praktikos metų. Arba kiek ši mūsų veikla pakeitė mūsų - bibliotekininkų ir bendruomenės - supratimą apie autorių kūrybą? 1994-ieji arba bet kurie kiti metai, šiuo atveju, gali būti baze pamatyti per tam tikrą laikotarpį įvykusias slinktis aplinkoje ar dalyvių elgsenoje bei veiksmuose. Galbūt galimas atsakymas (pasiteisinimas), kad didelių slinkčių kartotinėje veikloje neturi būti, galbūt kai kas ir turi išlikti stabilu, pažįstama ir tame yra didžiausia vertė ir nauda. Sakykim, kaip „gyvoji kultūra“, kurios palaikymo esmė – pats išlaikymas, siekis išsaugoti ir leisti pažinti patį procesą. Galbūt...

Bet tada pasižiūrėkime į nekartotinės veiklos praktiką – kiek dėmesio laiko bibliotekos skiria projektų rezultatų įvardijimui, patirties refleksijai ir fiksavimui. Ne tik formaliam atsiskaitymui, o tikram savo darbo, pasiekimų ir rezultatų įprasminimui. Kad suvoktume savo veiklos prasmę, suprastume, kokių naujų gebėjimų ir patirties, žinių įgijome, ir kaip tuo naudosimės toliau. Kad dirbtume kitaip, projektui užsibaigus, pasiektume daugiau, pagerintume rezultatus, padidintume naudą bendruomenei ir tos naudos supratimą platesnėje visuomenėje.

Užbaigsiu savo „dingtelėjimus“ penktadienio renginyje užsirašyta fraze „...vien tik veikimas mokymosi neatneša. Reikia konkretaus rezultato (produkto) ir refleksijos“.

Panaudoti šaltiniai:

Rutkauskienė, Ugnė. Viešųjų bibliotekų poveikio vertinimas. Informacijos mokslai, 2008, T. 46, P. 87. Prieiga per internetą: http://www.leidykla.vu.lt/fileadmin/Informacijos_mokslai/46/84-101.pdf [Žiūrėta 2012-02-04]

Komentarai

  1. Įsitikinusi 99 proc. (1 proc. paliksiu vilčiai :)) - kad niekuo nepasikeitė... Apskritai nesuprantu tu "Knygų parodų" - čia tik pretekstas prisidengti, kad kažką veiki, t.y. iš daugelio lentynų sudedi į vieną. Ir tiek. Dar gerai, jei dulkes nušluosto.

    "Prisimenu, kaip praktikos metu dėliojau knygų parodas, skirtas rašytojų ar šiaip žymių žmonių jubiliejams paminėti. Jų bibliotekos surengia tūkstančius kasmet. Įdomu, kiek pasikeitė jų organizavimo technika ir metodai (bibliotekininkų žinios, patirtis ir gebėjimai) nuo 1994-ųjų – mano praktikos metų, kurie gali šiuo atveju būti baze pamatyti per šiuos metus įvykusias slinktis aplinkoje ar dalyvių elgsenoje bei veiksmuose."

    AtsakytiPanaikinti
  2. Aš nesu tokia kritiška dėl knygų parodų - tai tradicinė bibliotekų darbo priemonė, kuri dažniausiai tarnauja skaitymo skatinimui ar kultūrinei edukacijai. Klausimas tik, ar ši priemonė vis dar padeda mums pasiekti tikslą ir ar kartotinėje veikloje nepasimenė tikslas ir konkrečių rezultatų siekis.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Man šovė mintis: jei iš šių parodų skatintume žmones imti knygas į namus ir vietoj paimtos knygos į parodą dėtume lapelį: čia buvo tokia ir tokia knyga ir ją jau paėmė skaitytojas (jei neturime tokio pat egz. jai pakeisti) - va tada ir sužinotume, kiek jos paveikios. Ir gal dažniau keistųsi tos parodos. Ir gal praktiškesnės temos rastųsi. Apskritai man patinka vienos mano kolegės pasakymas: jei bibliotekininkui mokėtų algą už išduotas, o ne saugomas knygas, gatvėj stovėtų ir siūlytų, užuot radęs pretekstą neduoti neštis namo:-)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Lina, kad ir spalvoti, dėmesį atkreipiantys lapeliai arba, pavyzdžiui, pristatomo autoriaus sugretinimas su kitu, kūrusiu tuo pačiu laiku arba kitu laiku, bet panašiomis temomis tik iš kitos pozicijos. Bet koks naujas sprendimas - geras, jei pritraukia ir sudomina žmones. Būtent tokia yra bibliotekininko darbo esmė, tikrai ne vien tik knygų saugojimas ar nešiojimas. Jeigu šie darbai užima visą mūsų darbo laiką, kažką reikia keisti...

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs įrašai