2011-05-26

Universiteto padalinio biblioteka: pasiklydusios knygos, profesorių dedikacijos ir fortepijonai

Keletą gražių gegužės dienų praleidau Estijoje. Čia galimybę apsilankyti man suteikė gauta prof. Audronės Glosienės vardo stipendija, kurią skyriau kelionei į Estijos kultūrinę ir intelektualinę sostinę – universitetinį miestą Tartu. Mano kelionės tikslas – aplankyti Tartu universiteto Skandinavistikos centro biblioteką, kuri daugiau ar mažiau panaši į Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro biblioteką (joje aš dirbu) dydžiu, specifika, struktūra ir veiklos principais. Šiame tekste pabandysiu aptarti, kokie iššūkiai ir galimybės slypi universiteto padalinio bibliotekos (dažnai gana specializuotos) valdyme.

Trumpai apie bibliotekas

Vilniaus ir Tartu universitetų Skandinavistikos centrų bibliotekos labai panašios: abiejose sukaupta po maždaug 15 tūkstančių knygų ir kitų leidinių, abi yra integruotos į Centrų patalpas (knygos „gyvena“ tiek auditorijose, tiek koridoriuose, spintose ir lentynose iki lubų), abejų turinys beveik toks pat – daugiatomiai žodynai ir enciklopedijos, antikvarinės neįkainojamos vertės senosios islandų sagos, kurias perskaityti gali tik išrinktieji, būtinos studijų procesui literatūros ir kalbotyros teorijų ir istorijų knygos, galybė grožinės literatūros, pradedant ištisa A. Strindbergo ar H.Chr. Anderseno kūrinių kolekcija, baigiant šiuolaikiniais kriminaliniais romanais. Dar visokio plauko vadovėliai. Biografijos, meno albumai, teatro, kino, muzikos, folkloro, kultūros, istorijos, geografijos, architektūros, filosofijos, religijos, politikos knygos...

Maža specializuota padalinio biblioteka nėra panaši į įprastas universitetų bibliotekas, apjungiančias daugelį mokslo šakų ir sutraukiančias studentus bei mokslininkus iš viso universiteto. Padalinio biblioteka nesulaukia minios lankytojų – VU Skandinavistikos centras turi apie 45-50 pagrindinės specialybės studentų ir apie 100 universiteto studentų, kurie pasirenka skandinavų kalbų kursus kaip laisvąjį dalyką. Ir ne kiekvienas ateina vadovėlio, knygos ar žodyno. Tai ne tūkstančiai, kuriuos kasdien brūkšniniais kodais nuskenuoja (t.y. suskaičiuoja statistikai) centrinės bibliotekos darbuotojai. Mažą padalinio biblioteką galima lyginti su viešąja kaimo bibliotekėle, kur bibliotekininkė pažįsta savo skaitytojus, o skaitytojai mėgsta su bibliotekininke ne vienu žodžiu persimesti.

Biblioteka be bibliotekininko

Tartu universiteto Skandinavistikos centro biblioteka neturi bibliotekininko. Centrinė biblioteka neskiria etatų ir neapmoka bibliotekininkams darbo tokiose bibliotekose. Bibliotekininkas gali dirbti padalinio bibliotekoje, jei jį išlaiko pats padalinys. Anksčiau čia būta bibliotekininkės, kurios darbą apmokėdavo vienas švedų fondas. Tačiau vėliau finansavimas nutrūko, ir biblioteka liko be nuolatinio darbuotojo. Šiuo metu knygas studentams skolina Centro administratorė. Buvusi bibliotekininkė vis dar užsuka registruoti naujų knygų. Tačiau tik labai retkarčiais.

Bibliotekos, kurios niekas neprižiūri, visų pirma laukia paprasčiausia netvarka. Buvusi bibliotekininkė Tiina sakė, kad dabar reikiamas knygas čia turbūt rasti vis sunkiau, nes netvarkomas fondas greit jas paklaidina kitose lentynose. Lyg pati biblioteka nuo šiol save sutvarko taip, kaip jai reikia.

Nekryptingas fondo formavimas


Padalinių bibliotekų fondai formuojami keliais būdais. Vos joms pradėjus kurtis, buvo imama viskas, ką žmonės ar užsienio bibliotekos dovanodavo – nurašytas senas knygas, niekam nežinomų autorių romanus, neįdomius žurnalus ir pan. Svarbu, kad tik būtų parašyta skandinavų kalbomis, kad būtų ką skaityti. Nebuvo krypties, kuria turėtų būti kaupiamas fondas. Taip bėgant laikui lentynos prisipildo keisčiausiais leidiniais, kurių dažnai niekas net neėmė skaityti.

Šiuo metu tiek lietuviškoje, tiek estiškoje skandinavistų bibliotekoje nauji leidiniai įsigyjami labiau apgalvotai: jei kažkas nori dovanoti knygas, einama ir atsirenkama, ko tikrai gali reikėti bibliotekai. Daug bendradarbiaujama su padalinio dėstytojais. Užsienio lektoriai, dėstantys padalinyje, dažnai iš kelių Šiaurės šalių fondų gauna tam tikrą sumą per metus, skirtą būtinai mokomajai ar metodinei literatūrai įsigyti. Tačiau to nepakanka, norint išlaikyti fondą aktualų ir nepasenusį.

Dar vienas knygų šaltinis – kviestiniai profesoriai ir svečiai. Tokiuose padaliniuose užsienio svečių netrūksta – paskaitas ir seminarus vesti atkeliauja labai daug žymių užsienio profesorių, lektorių ir rašytojų, kurie dovanoja bibliotekai savo pačių knygas. Viena vertus, tai labai gerai, jei profesorių knygos yra aktualios ir reikalingos, kita vertus, sąžinė neleidžia nurašyti visai neaktualios knygos (tarkime, 1953 m. knygos apie topografines žvejybos sąvokas švediškai) vien jau dėl originalaus pačio profesoriaus palinkėjimo, rašyto ranka maždaug prieš 20 metų...

Ribota prieiga

Padalinio bibliotekoje neįmanoma apibrėžti bibliotekos ir jos ribų. Biblioteka yra visur esanti. Tartu universitete 1999 m. naujose patalpose įkuriant Skandinavistikos centrą bibliotekai buvo planuota skirti didelę, kone 78 kvadratinių metrų erdvę. Ji ir buvo skirta, tačiau, kaip pasakojo buvusi bibliotekininkė Tiina, dėstytojai pamatė, kokia graži ir erdvi ši patalpa, ir užsimanė joje vesti paskaitas, seminarus, rengti konferencijas. Tokiu būdu biblioteka nebuvo apstatyta galutinai, nes daug vietos reikėjo kėdėms, fortepijonui(!), o knygų lentynos tapo tarsi interjero dalimi. Paskaitų metu biblioteka skaitytojams neprieinama – ir tai yra pagrindinis trūkumas, kuris kyla „apgyvendinant“ biblioteką padalinio erdvėse.

Nepaisant čia išpasakotų trūkumų, kurie galbūt nėra jau tokie nesugyvenami, visgi norisi akcentuoti universitetinio padalinio bibliotekos savitumą: turtingą ir specializuotą literatūros kolekciją, neformalų bendravimą su studentais ir dėstytojais, biblioteką be ribų ir „po ranka“, biblioteką kaip jaukų būvį, įkvepiantį mokslui ir studijoms.

Tekstą ir nuotraukas parengė Simona Petraitytė

1 komentaras:

  1. Liūdnas pasakojimas. Ne savo vietoje, be skaitytojų, be bibliotekininko, be komplektavimo - ar tai biblioteka? Knygos be priežiūros? Vienišos knygos?

    AtsakytiPanaikinti