Skaitmeninė klajūnė: interviu su Monika Segbert-Elbert
Su Monika susipažinau, kai pradėjau dirbti Europos Sąjungos projektuose. Tuo metu ji jau aktyviai dirbo su Lietuvos bibliotekininkais, todėl kartais atsidurdavau juokingose situacijose, kai paaiškėdavo, kad Monika pažįsta daugiau lietuvių-bibliotekininkų, negu aš. Ji supažindino mane ir su Rima Kupryte, eIFL.net direktore. Visada pasitempusi, geros nuotaikos, dalykiška, ji užsiimdavo projekto administravimo, partnerių darbotvarkių planavimo, renginių organizavimo, ryšių su visuomene veiklomis. Monika yra labai dinamiškas žmogus - daug keliauja, greitai priima sprendimus, įsitraukia į vis naujas iniciatyvas ir drąsiai priima iššūkius. Vėliau teko trumpai dirbti su ja viename eIFL.net projektų. Pagalvojau, kad būtų labai įdomu susipažinti su šiuo žmogumi, kuris savo gyvenimo kelyje sugebėjo įžvelgti įvairių galimybių, jomis pasinaudoti ir pats susikūrė sau patrauklų ir įdomų darbą. Bet apie viską paeiliui, juk Monika irgi pradėjo savo karjerą būtent bibliotekoje ir nepaisant netikėtų gyvenimo vingių ji dirba su bibliotekomis ir šiandien.
Kodėl nusprendėte studijuoti bibliotekininkystę ir informaciją?
Tiesa pasakius, tuo metu aš norėjau „greitai ir lengvai“ gauti išsilavinimą, nes įsimylėjau į vieną anglą ir norėjau kuo greičiau ištekėti. Tačiau aš supratau, kad nederėtų būti visiškai priklausomai nuo jo (kokia teisi aš buvau!), todėl man reikėjo tam tikros profesinės kvalifikacijos, ir man atrodė, kad tapusi bibliotekininke galėčiau dirbti bet kur, t.y. mano atveju – Jungtinėje Karalystėje.
Kaip pradėjote profesinę karjerą? Koks buvo jūsų pirmasis darbas? Girdėjau pasakojimą apie jūsų indėlį reformuojant bibliotekininkų aprangą :) – ar galėtumėte apie tai papasakoti?
Taigi aš ištekėjau ir nuvažiavau į Šiaurės Angliją, Jorkširą. Nusiunčiau gyvenimo aprašymą į Bradfordo universiteto biblioteką, artimiausią didelę biblioteką šalia tos vietos, kur gyvenau. Mano didžiuliam nusivylimui Jungtinės Karalystės bibliotekų asociacija nepripažino mano diplomo (tais laikais Jungtinė Karalystė dar nebuvo Europos Sąjungos narė). Taigi aš pradėjau stumdyti vėžimėlius, pripildytus knygų, kurias reikėjo išdėlioti lentynose. Brotherton‘e (Bradfordo universiteto bibliotekos pravardė) buvo aukštos knygų lentynomis užpildytos sienos, todėl tam, kad padėčiau knygą į vietą, reikėjo lipti kopėčiais stebint apačioje prie savo stalų besimokantiems studentams. Man į galvą atėjo puiki mintis vilkėti simpatišką kelnių kostiumą (pamenu, kad jis buvo žydras su švelniais baltais pūkeliais). Įsivaizduokite mano nuostabą, kai direktorius, bibliotekoje prilyginamas dievui, iškvietė mane tik tai tam, kad pasakytų, jog negaliu vilkėti kelnių (tais metais moterims buvo neleidžiama nešioti kelnių; jų netgi neįleisdavo į barus tokiais apdarais!). Tačiau man pavyko paaiškinti direktoriui, kad stebėti, kaip studentai spokso man po sijonu, buvo labai nemalonu. Ir vėlgi mano nuostabai jis nusileido. Nuo to laiko mums leido vilkėti kelnes (bet man dar reikėjo pusmetį stumdyti vežimėlius su knygomis, kol mane paaukštino ir leido dirbti prie aptarnavimo stalo).
Šiuo metu jūs vadovaujate konsultacinei įmonei „Eremo“, kuri teikia konsultacijas bibliotekininkystės ir informacijos srities iniciatyvoms. Ar galėtumėte papasakoti apie jūsų verslo pradžią – kaip ir kodėl idėja pradėti savo verslą atėjo jums į galvą?
Gyvenimas yra keistas ir kupinas galimybių! Daugelį metų dirbau valdydamą Britų Tarybos bibliotekas Vokietijoje, buvau patenkinta samdomo darbuotojo karjerą, nes mano darbovietėje buvo daugiau laisvės ir galimybė keliauti. Paskui Europos Komisija kreipėsi į Britų Tarybą prašydama deleguoti mane dirbti plėtojant bendradarbiavimą su Centrinės ir Rytų Europos bibliotekomis. Tai vyko kaip tik tuomet, kai krito Berlyno siena (nors tai nebuvo mano veiklos rezultatas :) ). Vėliau mane pradėjo „medžioti“, kad vadovaučiau ES finansuojamam „Leninkos“ (Rusijos nacionalinės bibliotekos) automatizacijos projektui, ir, kaip visada, aš galėjau „atsispirti bet kam tik ne pagundai“ (Oskaras Wilde‘as). Tačiau kai projektas baigėsi, Britų Taryba uždarė savo bibliotekas Vokietijoje! Taigi per vieną dieną aš praradau darbą ir pagalvojau, kad tai puiki galimybė tapti laisvai samdoma specialiste. Aš niekada nesigailėjau šito žingsnio, nes šiandien reikia tiek daug nuveikti Europos Sąjungos ir tarptautiniu mastu, ypač kai plačiai pripažįstamas bibliotekų vaidmuo skaitmeniniame amžiuje. Mano kompanija specializuojasi kultūrinio ir mokslinio paveldo projektų kūrimo ir vadybos srityje, mūsų komanda dirba su projektais daugiau negu 75 šalyse.
Manau, mūsų skaitytojams būtų labai įdomu daugiau sužinoti apie jūsų darbą. Kaip atrodo tipiška jūsų darbo diena? Be abejo, suprantu, kad visos jūsų dienos gana skirtingos – daug keliaujate ir atliekate įvairias užduotis. Ar galėtumėte papasakoti apie įprastas veiklas? Ką paprastai darote kaip konsultantė ir konsultacinės įmonės vadovė? Kas atrodo patraukliausia jūsų darbe?
Nuostabiausias dalykas yra tai, kad galiu atsikelti, kada noriu, ir dirbti, kai to noriu, arba nedirbti, jei tik to panorėčiau… Šiandien pradėjau naują dieną išgerdama puodelį kapučino ir ieškodama informacijos, kur galėčiau nupirkti medines statines mano naujam vynui, paskui pasportavau ir nuėjau į vienuolyną pasižiūrėti, ar viskas parengta eIFL.net komandos susitikimui, ir dabar sėdžiu su savo nešiojamuoju kompiuteriu ant kelių :) prieš židinį, skaitydama elektroninius laiškus, ataskaitas, dėliodama ateities keliones. Paprastai mano gyvenime nėra ryškios takoskyros tarp darbo ir laisvalaikio, galima būtų pasakyti, kad dirbu nuolat. Tačiau nuostabūs nešiojamojo kompiuterio, bevielio interneto ir Skype’o privalumai leidžia dirbti bet kur (terasoje, po figmedžiu, prie baseino…), bet kada, puikioje aplinkoje ir savo nustatytu tempu. Daugiau kaip pusę darbo mėnesio praleidžiu keliaudama nuo Vietnamo iki Pietų Afrikos, nuo Švedijos iki JAV, skrisdama iš vietinio oro uosto už 35 km nuo mano namų. Nuo to laiko, kai apsilankiau Mongolijoje vadinu save „skaitmenine klajūne“ – be elektroninio pašto ir interneto toks mano gyvenimo būdas būtų neįmanomas. Mano darbai apima projektų idėjų kūrimą ir paraiškų rašymą, projektų (ar atskirų dalių dideliuose projektuose) valdymą, konsultavimą tarptautinės bibliotekininkystės ir informacijos veiklos strateginės plėtros klausimais. Tai gali skambėti didingai, bet, iš tikrųjų, tam reikia kokybiško išsilavinimo, patirties, sveiko proto, geros komandos ir energijos bei drąsos žengti koją kojon su visomis IKT naujovėmis, kurios gali būti naudingos bibliotekoms.
Mano žiniomis, bendradarbiaujate su eIFL.net [apie eIFL.net jau rašėme interviu su šios organizacijos vadove Rima Kupryte]. Ar galėtumėte papasakoti daugiau apie šio bendradarbiavimo pradžią (kaip ir kodėl pradėjote dirbti kartu) ir apie vertingiausią profesinę patirtį, įgytą šioje parnerystėje.
Ar norėtum, kad parašyčiau knygą??? Tai yra kita ilga istorija! Tačiau OSI [Open Society Initiative – Atviros visuomenės iniciatyva], kuris ir virto eIFL.net (ši organizacija startavo kaip OSI projektas), buvo pirmasis klientas man pradėjus laisvai samdomos konsultantės karjerą. Man neapsakomai pasisekė, kad aš pradėjau dirbti šiame didžiuliame OSI tinkle su daugybe įdomių ir savo darbui pasižventusių žmonių, spręsdama įkvėpiantį užduotį sukurti bibliotekų konsorciumus besivystančiose ir pereinamosios ekonomikos šalyse ir suradusi daug nuostabių draugų įvairių kultūrų ir šalių bibliotekose. Taigi viskas prasidėjo nuo OSI Budapešte ir lietuvių „mafijos“ – skaitytojai, tikriausiai, puikiai žino Rimos Kuprytės vardą! Būtent Rimos energija ir atsidavimas suteikė eIFL dabartinį statusą svarbaus veikėjo, užtikrinančio įkandamą, kokybišką ir ilgalaikį žinių prieigą besivystančių ir pereinamosios ekonomikos šalių bibliotekoms. Man buvo didelė garbė atlikti savo nedidelį vaidmenį šiame procese, ir tai savaime buvo vertingiausia profesinė patirtis – tai, kad bibliotekininkas gali kažką pakeisti, prisidėti gerinant žmonių gyvenimą suteikus jiems galimybę gauti tą informaciją, kurios jiems reikia ir tuomet, kada jos reikia. Taip..., dar viena vertinga patirtis buvo išmokti, kad yra tiek daug būdų nugalėti sunkumus turint nedaug priemonių ir išteklių...
Eremo svetainėje skelbiama, kad kompanijos pavadinimas kilo iš senojo vienuolyno „Eremo iš Grotte“ vardo ir įmonė dalis įmonės veiklos siejasi su parama šio kultūros paveldo paminklo restauravimui. Ar galėtumėte papasakoti apie kompanijos ir vienuoluno sąsajas bei paramą, teikiamą jo išsaugojimui?
Taaaaaip… Ši istorija būtų tiesiog per ilga. Pakaktų paminėti, kad Italijos ir Vokietijos komanda lėėėėėėėtai atstato šį nuostabų vienuolyną, kad jis taptų tarptautinių renginių ir ceremonijų (pavyzdžiui, vestuvių) vieta. Jeigu gyvensiu pakankamai ilgai…
Gimėte Vokietijoje, o dabar gyvenate vaizdingame Italijos kampelyje. Papasakokite apie savo gyvenimą Italijoje: kuo itališkas gyvenimo būdas jums patrauklus, kokie jūsų laisvalaikio pomėgiai, kuriais džiaugiatės, kai darbai baigti ir turite laisvą minutę.
Kalbant šia tema mane sunku sustabdyti, todėl aš verčiau pasakysiu trumpai: mano pomėgiai yra vienuolyno restauravimas ir plėtra, raudonojo vyno, alyvuogių aliejaus ir įvairių gaminių iš mano sodo vaisių gaminimas, bėgiojimas. Prie jų dar neseniai prisidėjo finansavimo paieška Aquila’os vaikų darželio, nuniokuoto žemės drebėjimo praeitais metais, atstatymui. Ir dar yra Vivo (http://www.vivo.org/) – aš esu jo kūrėja. Tai tiek.
Išbandėte įvairius profesinės bibliotekininkystės karjeros kelius. Koks bibliotekininkystės ypatumas/savybė yra patraukliausi ir įkvėpiantys dirbti šioje srityje?
Visada nekenčiau katalogavimo ir dėkojau dievui už centralizuotą katalogavimą :). Man visada patikdavo aptarnauti vartotojus, padėti jiems surasti tinkamą informaciją laiku, geriausiu formatų, labiausiai atitinkančią žmogaus tikslus ir poreikius. Esu nepasotinama technologijų sekėja ir žaviuosi bibliotekų ir bibliotekininkų metamorfoze, vykstančia IKT įtakoje. Dabar stebime nuostabų atgimimą ir man tai suteikia didžiulį pasitenkinimą, nes aš niekada nei minutei nebuvau patikėjusi, kad bibliotekos nereikalingos Google amžiuje. ATVIRKŠČIAI. Tik bibliotekininkai gali užtikrinti, kad mes randame patikimą informaciją, kuri yra mokslinių tyrimų, asmeninių sprendimų ir visuomenės plėtros pagrindas.
Ir pabaigai, ką palinkėtumėte ar patartumėte Lietuvos studentams ir jauniesiems bibliotekininkystės ir informacijos specialistams, kurie tik pradeda savo karjerą?
Pažiūrėkite į savo kolegas: Lietuvoje yra NUOSTABŪS bibliotekininkai, kurie daro įspūdingą darbą, skatindami bibliotekininkystės ir bibliotekų paslaugų kokybės pažangą, kas, savo ruožtu, gerina Lietuvos žmonių gyvenimo kokybę. Nebijokite naujų ir iššūkį keliančių uždavinių ir patyrimų, yra tiek daug dalykų, kuriuos galima išmokti daryti kartu. Ir galiausiai, nedvejokite paklausti apie kažką, ko jūs nežinote ar nesuprantate, ir pripažinti savo klaidą: yra labai daug būdų išmokti, šis procesas niekada nesibaigia. Oj, regis, buvau pamiršusi pagrindinį dalyką – džiaukitės! Bibliotekos ir bibliotekininkai suteikia daug džiaugsmo, todėl smagu ir nuostabu priklausyti priklausyti tarptautiniu mastu tvirtais profesiniais ryšiais susietai bendruomenei. Mėgaukitės!
PS: pamiršau pasakyti: aš esu aktyvi tarptautinio gurmanų klubo Chaîne des Rôtisseurs narė. Tai tik dar kartą įrodo, kad mes, bibliotekininkai, mylime gyvenimą :).
Kodėl nusprendėte studijuoti bibliotekininkystę ir informaciją?
Tiesa pasakius, tuo metu aš norėjau „greitai ir lengvai“ gauti išsilavinimą, nes įsimylėjau į vieną anglą ir norėjau kuo greičiau ištekėti. Tačiau aš supratau, kad nederėtų būti visiškai priklausomai nuo jo (kokia teisi aš buvau!), todėl man reikėjo tam tikros profesinės kvalifikacijos, ir man atrodė, kad tapusi bibliotekininke galėčiau dirbti bet kur, t.y. mano atveju – Jungtinėje Karalystėje.
Kaip pradėjote profesinę karjerą? Koks buvo jūsų pirmasis darbas? Girdėjau pasakojimą apie jūsų indėlį reformuojant bibliotekininkų aprangą :) – ar galėtumėte apie tai papasakoti?
Taigi aš ištekėjau ir nuvažiavau į Šiaurės Angliją, Jorkširą. Nusiunčiau gyvenimo aprašymą į Bradfordo universiteto biblioteką, artimiausią didelę biblioteką šalia tos vietos, kur gyvenau. Mano didžiuliam nusivylimui Jungtinės Karalystės bibliotekų asociacija nepripažino mano diplomo (tais laikais Jungtinė Karalystė dar nebuvo Europos Sąjungos narė). Taigi aš pradėjau stumdyti vėžimėlius, pripildytus knygų, kurias reikėjo išdėlioti lentynose. Brotherton‘e (Bradfordo universiteto bibliotekos pravardė) buvo aukštos knygų lentynomis užpildytos sienos, todėl tam, kad padėčiau knygą į vietą, reikėjo lipti kopėčiais stebint apačioje prie savo stalų besimokantiems studentams. Man į galvą atėjo puiki mintis vilkėti simpatišką kelnių kostiumą (pamenu, kad jis buvo žydras su švelniais baltais pūkeliais). Įsivaizduokite mano nuostabą, kai direktorius, bibliotekoje prilyginamas dievui, iškvietė mane tik tai tam, kad pasakytų, jog negaliu vilkėti kelnių (tais metais moterims buvo neleidžiama nešioti kelnių; jų netgi neįleisdavo į barus tokiais apdarais!). Tačiau man pavyko paaiškinti direktoriui, kad stebėti, kaip studentai spokso man po sijonu, buvo labai nemalonu. Ir vėlgi mano nuostabai jis nusileido. Nuo to laiko mums leido vilkėti kelnes (bet man dar reikėjo pusmetį stumdyti vežimėlius su knygomis, kol mane paaukštino ir leido dirbti prie aptarnavimo stalo).
Šiuo metu jūs vadovaujate konsultacinei įmonei „Eremo“, kuri teikia konsultacijas bibliotekininkystės ir informacijos srities iniciatyvoms. Ar galėtumėte papasakoti apie jūsų verslo pradžią – kaip ir kodėl idėja pradėti savo verslą atėjo jums į galvą?Gyvenimas yra keistas ir kupinas galimybių! Daugelį metų dirbau valdydamą Britų Tarybos bibliotekas Vokietijoje, buvau patenkinta samdomo darbuotojo karjerą, nes mano darbovietėje buvo daugiau laisvės ir galimybė keliauti. Paskui Europos Komisija kreipėsi į Britų Tarybą prašydama deleguoti mane dirbti plėtojant bendradarbiavimą su Centrinės ir Rytų Europos bibliotekomis. Tai vyko kaip tik tuomet, kai krito Berlyno siena (nors tai nebuvo mano veiklos rezultatas :) ). Vėliau mane pradėjo „medžioti“, kad vadovaučiau ES finansuojamam „Leninkos“ (Rusijos nacionalinės bibliotekos) automatizacijos projektui, ir, kaip visada, aš galėjau „atsispirti bet kam tik ne pagundai“ (Oskaras Wilde‘as). Tačiau kai projektas baigėsi, Britų Taryba uždarė savo bibliotekas Vokietijoje! Taigi per vieną dieną aš praradau darbą ir pagalvojau, kad tai puiki galimybė tapti laisvai samdoma specialiste. Aš niekada nesigailėjau šito žingsnio, nes šiandien reikia tiek daug nuveikti Europos Sąjungos ir tarptautiniu mastu, ypač kai plačiai pripažįstamas bibliotekų vaidmuo skaitmeniniame amžiuje. Mano kompanija specializuojasi kultūrinio ir mokslinio paveldo projektų kūrimo ir vadybos srityje, mūsų komanda dirba su projektais daugiau negu 75 šalyse.
Manau, mūsų skaitytojams būtų labai įdomu daugiau sužinoti apie jūsų darbą. Kaip atrodo tipiška jūsų darbo diena? Be abejo, suprantu, kad visos jūsų dienos gana skirtingos – daug keliaujate ir atliekate įvairias užduotis. Ar galėtumėte papasakoti apie įprastas veiklas? Ką paprastai darote kaip konsultantė ir konsultacinės įmonės vadovė? Kas atrodo patraukliausia jūsų darbe?
Nuostabiausias dalykas yra tai, kad galiu atsikelti, kada noriu, ir dirbti, kai to noriu, arba nedirbti, jei tik to panorėčiau… Šiandien pradėjau naują dieną išgerdama puodelį kapučino ir ieškodama informacijos, kur galėčiau nupirkti medines statines mano naujam vynui, paskui pasportavau ir nuėjau į vienuolyną pasižiūrėti, ar viskas parengta eIFL.net komandos susitikimui, ir dabar sėdžiu su savo nešiojamuoju kompiuteriu ant kelių :) prieš židinį, skaitydama elektroninius laiškus, ataskaitas, dėliodama ateities keliones. Paprastai mano gyvenime nėra ryškios takoskyros tarp darbo ir laisvalaikio, galima būtų pasakyti, kad dirbu nuolat. Tačiau nuostabūs nešiojamojo kompiuterio, bevielio interneto ir Skype’o privalumai leidžia dirbti bet kur (terasoje, po figmedžiu, prie baseino…), bet kada, puikioje aplinkoje ir savo nustatytu tempu. Daugiau kaip pusę darbo mėnesio praleidžiu keliaudama nuo Vietnamo iki Pietų Afrikos, nuo Švedijos iki JAV, skrisdama iš vietinio oro uosto už 35 km nuo mano namų. Nuo to laiko, kai apsilankiau Mongolijoje vadinu save „skaitmenine klajūne“ – be elektroninio pašto ir interneto toks mano gyvenimo būdas būtų neįmanomas. Mano darbai apima projektų idėjų kūrimą ir paraiškų rašymą, projektų (ar atskirų dalių dideliuose projektuose) valdymą, konsultavimą tarptautinės bibliotekininkystės ir informacijos veiklos strateginės plėtros klausimais. Tai gali skambėti didingai, bet, iš tikrųjų, tam reikia kokybiško išsilavinimo, patirties, sveiko proto, geros komandos ir energijos bei drąsos žengti koją kojon su visomis IKT naujovėmis, kurios gali būti naudingos bibliotekoms.
Mano žiniomis, bendradarbiaujate su eIFL.net [apie eIFL.net jau rašėme interviu su šios organizacijos vadove Rima Kupryte]. Ar galėtumėte papasakoti daugiau apie šio bendradarbiavimo pradžią (kaip ir kodėl pradėjote dirbti kartu) ir apie vertingiausią profesinę patirtį, įgytą šioje parnerystėje.Ar norėtum, kad parašyčiau knygą??? Tai yra kita ilga istorija! Tačiau OSI [Open Society Initiative – Atviros visuomenės iniciatyva], kuris ir virto eIFL.net (ši organizacija startavo kaip OSI projektas), buvo pirmasis klientas man pradėjus laisvai samdomos konsultantės karjerą. Man neapsakomai pasisekė, kad aš pradėjau dirbti šiame didžiuliame OSI tinkle su daugybe įdomių ir savo darbui pasižventusių žmonių, spręsdama įkvėpiantį užduotį sukurti bibliotekų konsorciumus besivystančiose ir pereinamosios ekonomikos šalyse ir suradusi daug nuostabių draugų įvairių kultūrų ir šalių bibliotekose. Taigi viskas prasidėjo nuo OSI Budapešte ir lietuvių „mafijos“ – skaitytojai, tikriausiai, puikiai žino Rimos Kuprytės vardą! Būtent Rimos energija ir atsidavimas suteikė eIFL dabartinį statusą svarbaus veikėjo, užtikrinančio įkandamą, kokybišką ir ilgalaikį žinių prieigą besivystančių ir pereinamosios ekonomikos šalių bibliotekoms. Man buvo didelė garbė atlikti savo nedidelį vaidmenį šiame procese, ir tai savaime buvo vertingiausia profesinė patirtis – tai, kad bibliotekininkas gali kažką pakeisti, prisidėti gerinant žmonių gyvenimą suteikus jiems galimybę gauti tą informaciją, kurios jiems reikia ir tuomet, kada jos reikia. Taip..., dar viena vertinga patirtis buvo išmokti, kad yra tiek daug būdų nugalėti sunkumus turint nedaug priemonių ir išteklių...
Eremo svetainėje skelbiama, kad kompanijos pavadinimas kilo iš senojo vienuolyno „Eremo iš Grotte“ vardo ir įmonė dalis įmonės veiklos siejasi su parama šio kultūros paveldo paminklo restauravimui. Ar galėtumėte papasakoti apie kompanijos ir vienuoluno sąsajas bei paramą, teikiamą jo išsaugojimui?
Taaaaaip… Ši istorija būtų tiesiog per ilga. Pakaktų paminėti, kad Italijos ir Vokietijos komanda lėėėėėėėtai atstato šį nuostabų vienuolyną, kad jis taptų tarptautinių renginių ir ceremonijų (pavyzdžiui, vestuvių) vieta. Jeigu gyvensiu pakankamai ilgai…
Gimėte Vokietijoje, o dabar gyvenate vaizdingame Italijos kampelyje. Papasakokite apie savo gyvenimą Italijoje: kuo itališkas gyvenimo būdas jums patrauklus, kokie jūsų laisvalaikio pomėgiai, kuriais džiaugiatės, kai darbai baigti ir turite laisvą minutę.Kalbant šia tema mane sunku sustabdyti, todėl aš verčiau pasakysiu trumpai: mano pomėgiai yra vienuolyno restauravimas ir plėtra, raudonojo vyno, alyvuogių aliejaus ir įvairių gaminių iš mano sodo vaisių gaminimas, bėgiojimas. Prie jų dar neseniai prisidėjo finansavimo paieška Aquila’os vaikų darželio, nuniokuoto žemės drebėjimo praeitais metais, atstatymui. Ir dar yra Vivo (http://www.vivo.org/) – aš esu jo kūrėja. Tai tiek.
Išbandėte įvairius profesinės bibliotekininkystės karjeros kelius. Koks bibliotekininkystės ypatumas/savybė yra patraukliausi ir įkvėpiantys dirbti šioje srityje?
Visada nekenčiau katalogavimo ir dėkojau dievui už centralizuotą katalogavimą :). Man visada patikdavo aptarnauti vartotojus, padėti jiems surasti tinkamą informaciją laiku, geriausiu formatų, labiausiai atitinkančią žmogaus tikslus ir poreikius. Esu nepasotinama technologijų sekėja ir žaviuosi bibliotekų ir bibliotekininkų metamorfoze, vykstančia IKT įtakoje. Dabar stebime nuostabų atgimimą ir man tai suteikia didžiulį pasitenkinimą, nes aš niekada nei minutei nebuvau patikėjusi, kad bibliotekos nereikalingos Google amžiuje. ATVIRKŠČIAI. Tik bibliotekininkai gali užtikrinti, kad mes randame patikimą informaciją, kuri yra mokslinių tyrimų, asmeninių sprendimų ir visuomenės plėtros pagrindas.
Ir pabaigai, ką palinkėtumėte ar patartumėte Lietuvos studentams ir jauniesiems bibliotekininkystės ir informacijos specialistams, kurie tik pradeda savo karjerą?Pažiūrėkite į savo kolegas: Lietuvoje yra NUOSTABŪS bibliotekininkai, kurie daro įspūdingą darbą, skatindami bibliotekininkystės ir bibliotekų paslaugų kokybės pažangą, kas, savo ruožtu, gerina Lietuvos žmonių gyvenimo kokybę. Nebijokite naujų ir iššūkį keliančių uždavinių ir patyrimų, yra tiek daug dalykų, kuriuos galima išmokti daryti kartu. Ir galiausiai, nedvejokite paklausti apie kažką, ko jūs nežinote ar nesuprantate, ir pripažinti savo klaidą: yra labai daug būdų išmokti, šis procesas niekada nesibaigia. Oj, regis, buvau pamiršusi pagrindinį dalyką – džiaukitės! Bibliotekos ir bibliotekininkai suteikia daug džiaugsmo, todėl smagu ir nuostabu priklausyti priklausyti tarptautiniu mastu tvirtais profesiniais ryšiais susietai bendruomenei. Mėgaukitės!
PS: pamiršau pasakyti: aš esu aktyvi tarptautinio gurmanų klubo Chaîne des Rôtisseurs narė. Tai tik dar kartą įrodo, kad mes, bibliotekininkai, mylime gyvenimą :).
Komentarai
Rašyti komentarą