Atvira prieiga - nauja bibliotekų veiklos kryptis

Atviros prieigos judėjimas įgauna pagreitį plėtojant atviros prieigos archyvus ir talpyklas, augant atviros prieigos žurnalų skaičiui ir tyrimus finansuojantiems organams išleidus politinius dokumentus, susijusius su prieiga prie mokslinių tyrimų produkcijos. Šio judėjimo tikslas – užtikrinti nemokamą ir nevaržomą interneto prieigą prie mokslinių tyrimų rezultatų. Kertinis šio judėjimo akmuo – 2003 m. Berlyno deklaracija, skirta atvirai prieigai prie socialinių ir humanitarinių mokslų. Joje skelbiama, kad norint atvirai skelbti informaciją, būtina jog autoriai suteiktų galimybę nemokamai susipažinti su savo moksliniais darbais ir jais naudotis nepažeidžiant tikrųjų autorinių teisių.
Budapešto atviros prieigos iniciatyva siūlo dvi pagrindines atviros prieigos prie mokslinės informacijos strategijas:

• Mokslinės informacijos talpyklos (angl. self-archiving). Kai autorius įkelia jau publikuotą arba dar nepublikuotą savo straipsnį į atviros prieigos archyvą (serveriai, kuriuose talpinami elektroniniai dokumentai, ir/ar kita mokslinė medžiaga). Kartais tai daroma po embargo periodo (įvairių disciplinų embargo periodas gali skirtis; Europos komisijos atviros prieigos eksperimento kontekste numatytas 6–12 mėn.) tam, kad leistų susigrąžinti leidėjams investicijas. Toks prieigos būdas dar vadinamas „žaliąja“ atvira prieiga. OpenDOAR (Atviros prieigos talpyklų direktorija) pateikia išsamų pasaulio talpyklų sąrašą.
  
• Atviros prieigos žurnalai – tai elektroniniai žurnalai, kurie pateikia atvirai prieigai jau recenzuotus straipsnius. Kadangi kaina riboja prieigą, tokio tipo žurnalai nereikalauja prenumeratos ar prieigos mokesčių ir ieško kitų metodų, padengiančių jų išlaidas. Čia paprastai taikomas „moka autorius“ verslo modelis, pagal kurį publikavimo išlaidas padengia patys autoriai (dažniausiai tai daro juos remiančios organizacijos) ar kiti šaltiniai, o vartotojai nemokamai naudojasi informacija internete. Atviros prieigos žurnalams priskiriami ir nemokami universitetų, mokslo draugijų, nekomercinių organizacijų leidžiami elektroniniai žurnalai, kai autoriams nereikia mokėti už publikavimą ar recenzavimą. Taip pat daugėja ir mišrių arba „hibridinių“ žurnalų, už kuriuos gali mokėti tiek vartotojas, tiek autorius (žurnalas yra prieinamas prenumeruojant, bet kai kurie straipsniai gali būti laisvai pasiekiami, jei autorius sumoka papildomą mokestį). Publikavimas atviros prieigos žurnaluose dar vadinamas „auksine“ atvira prieiga. Atviros prieigos žurnalų sąrašą galima rasti DOAJ (Atviros prieigos žurnalų direktorija) direktorijoje.
  
  
  Mokslinės informacijos atviros prieigos talpyklų tipai

Greta mokslinių publikacijų skelbimo asmeniniuose tinklalapiuose, autoriai, padedami kvalifikuotų specialistų, gali jas saugoti teminėse arba institucinėse talpyklose:

• Teminės talpyklos arba archyvai kaupia ir teikia atvirą prieigą prie konkrečios mokslo srities ar disciplinos straipsnių bei dokumentų. Tai pirmasis, seniausiai žinomas mokslinės informacijos talpyklų modelis. Tokios talpyklos atsirado dėl ilgai gyvuojančios dar nepublikuotų straipsnių mainų tradicijos, kur labai svarbu publikacijų prieinamumo greitis (fizika, kompiuterių mokslai). Geriausiai žinomi teminiai archyvai yra: arXiv, sukurtas 1991 m. (iš pradžių buvo fizikos, o vėliau prasiplėtė iki matematikos, astronomijos, kompiuterių mokslų, kiekybinės biologijos ir statistikos), Citeseer (kompiuterijos mokslų), RePEc (ekonomikos), E-LIS (bibliotekininkystės ir informacijos mokslų) bei daug kitų medicinos, lingvistikos, psichologijos, filosofijos ir kitų mokslo šakų archyvų.
  
• Institucinės talpyklos, tai talpyklos, saugančios, skleidžiančios ir tvarkančios tam tikros institucijos ar kelių institucijų mokslinę produkciją bei akademinę informaciją. Paprastai jose talpinamos tezės, disertacijos, darbo dokumentai, konferencijų medžiaga ir publikuoti moksliniai straipsniai. Institucinės talpyklos atsirado kaip mokslinės bendruomenės siekis išlaisvinti savo produkciją iš komercinių leidėjų sukurtų naudojimosi moksline informacija apribojimų, kad būtų suteiktas profesionalus lygis atskirų mokslininkų darbų elektroninei leidybai, susisteminta institucijos kuriama mokslinė produkcija ir užtikrintas tos produkcijos prieinamumas. Prasidėjusi nuo noro užtikrinti prieigą prie mokslinių publikacijų, atviros prieigos iniciatyva gana greitai evoliucionavo į įvairių dokumentų, gimstančių akademinėje aplinkoje, kaupimo ir pateikimo vartotojams projektus. Pagal aprėptį ir organizavimo būdus institucinės talpyklos skirstomos į decentralizuotas (vieno universiteto, kelių institucijų) ir centralizuotas (nacionalinės iniciatyvos, pvz., JK, Nyderlandai, Australija). Pagal kaupiamų publikacijų tipus jos gali būti skirstomos į homogeniškas (kuriose kaupiami tik tam tikri publikacijų tipai, pvz., tik nepublikuota produkcija; vien mokslinės publikacijos, tik disertacijos ir tezės ir pan.), heterogeniškas (įvairūs, bet ne visi mokslinės, studijų ir kitos produkcijos tipai) ir holistines (siekiančias maksimalaus visos produkcijos įtraukimo).

Skirtingos literatūros šaltiniuose yra išskiriami ir dar keli atviros prieigos talpyklų tipai: rėmėjų (funder repositories, pvz., ESRC Society Today, JISC‘s Information Enviroment Repository), bendros (aggregating, pvz., Alaska‘s Digital Archives) ir vyriausybės (governmental, pvz., Kansas State Publications Archival Collection). SIRIS institucinių ir teminių talpyklų studijoje išskiriamas sunkiai kategorizuojamų talpyklų tipas, kuriam priskiriamos įvairių šaltinių finansuojamos teminės talpyklos (UKPubMed Central), nacionalinio lygio talpyklos, skirtos tiems, kas neturi institucinių talpyklų (The Depot), kažkokios konkrečios temos talpyklos, kurioms turinį teikia vieno konsorciumo nariai (Economists Online).

Atviros prieigos žurnalai

Kita Budapešto atviros prieigos iniciatyvos siūloma prieigos prie mokslinės informacijos strategija – atviros prieigos žurnalai. Nors pats pirmas atviros prieigos žurnalas atsirado dar prieš žiniatinklį, bet tokių žurnalų skaičius labai išaugo tik per pastaruosius kelis metus. Šį augimą galima pamatyti DOAJ Atviros prieigos žurnalų direktorijos tinklalapio statistikoje (čia pateikiama daugiau kaip 4200 recenzuotų žurnalų). Ši direktorija buvo sukurta 2003 m. Lundo universiteto bibliotekos, jos tikslas buvo pateikti integruotą prieigos tašką visiems atviros prieigos žurnalams tuo būdu padidinant jų matomumą. Atviros prieigos žurnalai šiuo metu sudaro maždaug 10% visų leidžiamų žurnalų. Sherpa renka žurnalų ir leidėjų statistikos suvestinę, kuri rodo, kad 61% mokslinių žurnalų leidžia, jog straipsniai būtų saugomi atviros prieigos talpyklose, 29% tų žurnalų leidžia tiek jau publikuotų, tiek dar nepublikuotų straipsnių archyvavimą, 21 % leidžia saugoti tik publikuotas straipsnių versijas, 11 % - tik nepublikuotas. 82 leidėjai leidžia įkelti savo straipsnius į atviros prieigos talpyklas iškart, be jokio papildomo mokesčio, 5 – praėjus 6 mėn. draudimo periodui, 9 – praėjus 12 mėn., 1 – praėjus 18 mėn., 5 – praėjus 2 metams, 1 – praėjus 4 ir 1 – praėjus 5 metams (žiūrėta 2009 m. rugpjūčio 15 d., paskutinis atnaujinimas darytas 2009 m. liepos 22 d.). Nustatyti, kiek mokslinių straipsnių yra prieinami laisvai ir nemokamai, galima naudojantis Mičigano universiteto skaitmeninės bibliotekos produkcijos tarybos paieškos sistema OAIster. 2009 m. rugpjūtį ši sistema rado 22 742 966 įrašus iš 1157 institucijų (2005 m. rugsėjį buvo 5 914 431 iš 536 institucijų). Dabar trys organizacijos vaidina pagrindinį vaidmenį atviros prieigos žurnalų publikavime ir archyvavime: BioMed Central (BMC), the Public Library of Science (PLoS) ir PubMed Central.

Pranešimo autorė: Vilma Karvelytė (VU biblioteka)