Pokštai, krokodilai ir saviraiškos laisvė: interviu su prof. Paul'u Sturges'u
Štai ir mūsų pirmasis „superbibliotekininko“ interviu. Profesorius Paul'as Sturges'as iš Loughborough universiteto (Jungtinė Karalystė) susidomėjo „rock&roll bibliotekininko” idėja ir atsakė į mūsų klausimus.
Pirmiausia, keletas žodžių apie mūsų pašnekovą. Bibliotekininkystės ir informacijos tyrinėtojas Paul'as Sturges'as nagrinėja intelektinės ir saviraiškos laisvės klausimus. Jis yra ilgametis IFLA (Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos) Laisvos informacijos prieigos ir saviraiškos komiteto (FAIFE) pirmininkas. Daug keliavęs, nemažai dirbęs Afrikoje, Paul'as yra įdomus pašnekovas, turintis puikų humoro jausmą. Jam suteiktas Pretorijos universiteto „nepaprastojo profesoriaus“ (professor extraordinary) vardas daug ką pasako. Neseniai bendravusi su Paul'u tarptautinėje konferencijoje LIDA 2009 (Bibliotekos skaitmeniniame amžiuje 2009) sužinojau apie jį nemažai įdomių dalykų. Taigi apie viską – kaip siejasi komedijos žanro artistų pasirodymai ir saviraiškos laisvė, krokodilai ir bibliotekininkystė – skaitykite žemiau.
Kodėl pasirinkote dėstyti ir tyrinėti bibliotekininkystę ir informaciją? Kas jums atrodo patraukliausia jūsų darbe?
Aš nesirinkau dėstyti ar atlikinėti tyrimus bibliotekininkystės ir informacijos srityje – ta veikla pati pasirinko mane. Dirbau kaimo viešųjų bibliotekų sistemoje (Šropširo apskrities bibliotekoje) ir mėgau tikrąją bibliotekininkystę, o ne administracinį darbą ir apribojimus, kuriuos lėmė labai tradicinė sistema. Pamačiau skelbimą tyrinėtojo pareigoms Londone ir ganėtinai atmestinai užpildžiau paraišką konkursui, verčiau svajodamas turėti nepriklausomą darbą Londone, nei tikėdamasis realiai jį gauti. Bet aš gavau jį ir tris nuostabius metus (1970-3 m.) keliavau po mokslines bibliotekas ir archyvus Britanijoje ir grožėjausi Londonu (kuris tais laikais vis dar buvo svingo miestu). Paskui mano darbo sutartis baigėsi. Aš nusiunčiau kelias paraiškas ir gavau bibliotekininkystės ir informacijos dėstytojo darbą Lofboro universitete. Neturėdamas išankstinių ketinimų likti, aš išdirbau ten iki 2008 metų, kai išėjau į paankstintą pensiją. Nors viskas vyko labai spontaniškai, aš supratau, kad mane vis labiau ir labiau domina moksliniai tyrimai. Pirmajam mano padalinio vadovui nelabai rūpėjo, ką aš noriu tyrinėti, ir man teko patobulėti priešinantis pastangoms įtraukti mane į labiau struktūruotus komandinius tyrimus (pvz., gavusius didelę finansinę paramą iš Europos Sąjungos ir kt.). Taigi jau tuo laiku, kai ruošiausi išeiti į pensiją, buvau visiškai nekontroliuojamas.
Ar galite prisiminti įdomiausią bibliotekininkystės ir informacijos srities iniciatyvą ar projektą jūsų karjeroje?
Mažas projektas Malavyje [Afrikos valstybė – vert. pastaba], kur apklausinėdamas ūkininkus ir agrarinės plėtros tarnybų agentus eidavau dulkėtais keliais į niūrius skurdo nualintus kaimus drauge su vietiniais (dėl jų geografijos ir kalbos žinių), buvo labai laimingas laikas. Ta patirtis apibendrinta straipsnyje „Informacijos aprūpinimo grandinė Malavio kaimuose“ , paskelbtame žurnale Tarptautinė informacijos ir bibliotekų apžvalga (International Information and Library Review) 1996 m. Žmonės buvo puikūs, jie pasiūlė nuostabias idėjas, tai buvo žavingas mažas epizodas.
Konferencijoje „Bibliotekos skaitmeniniame amžiuje 2009” jūs pristatėte saviraiškos laisvės tyrimą, kuriame nagrinėjote komedijos žanro artistų elgseną sprendžiant ar viešai pasakyti tam tikrą pokštą. Kas įkvėpė jus tirti šią bendruomenę?
Kaip ir daugelis dalykų, kuriuos dariau, tuo metu tai atrodė tiesiog natūralu. Susidomėjau įžeidimų klausimu, nagrinėdamas saviraiškos laisvę ir prieštaravimus sukėlusias Danijos karikatūras, kurios išjuokė pranašą Mahometą. Į savo straipsnį 2006 m. IFLA žurnale (IFLA Journal) įterpiau nedidelę pastraipą apie tai, kaip komedijos žanro artistai kontroliuoja galintį įžeisti pasirodymų turinį. Retkarčiais nueidavau į komedijos klubus (ir netgi pasiimdavau su savimi diktofoną, kad nepraleisčiau ko nors). Daugelyje pokštų slypėjo išmoningi įžeidimai, todėl aš pagalvojau: „Kodėl gi neapklausus komedijos žanro artistų – juk jie visada ant ribos ir nukelia ją tiek, kiek tik įmanoma?“ Ir aš tai padariau.
Kokia veikla bibliotekininkystės ir informacijos srityje užsiimate šiuo metu?
Ketinu daugiau padirbėti komedijos žanro srityje, galbūt, patyrinėti pokštų kūrimą, nagrinėjant tai kaip bet kokių kitų žinių – nerimo vąšeliu ar branduolinės fizikos – kūrimo procesą. Paskui, galbūt, aš nuveikčiau ką nors religijos ir saviraiškos laisvės srityje. Dabar, kai rašau atsakymus į šiuos klausimus, rengiu konferencijos pristatymą apie vaiko teisę į informaciją. Tikriausia nustosiu tyrinėti tik tuomet, kai pasibaigs įdomios temos.
Jūsų informacijos skiltyje Lofboro universiteto svetainėje yra nuotrauka su krokodilu. Ar galite papasakoti šios nuotraukos istoriją? Kokiomis aplinkybėmis susitikote su krokodilu, ir kodėl jis sutiko su jumis nusifotografuoti? :)
Krokodilas yra tiesiog neskoningo turizmo apraiška, nors tuo metu man atrodė, kad tai rimta dalis mano susidomėjimo dvasinio gyvenimo sąsajomis su bibliotekininkyste ir informacija. Kolegos iš Burkina Faso paklausė, ar norėčiau nuvykti į įdomų kaimą. Kai atvykome, sužinojau, kad įėjimas kainuoja apie vieną eurą ir jį sumokėjus įteikiamas viščiukas. Greitai supratau, kad viščiukas skirtas ne man, o krokodilui. Kol jo dėmesys buvo sutelktas į viščiuko (gyvo) valgymą, turėjau galimybę nusifotografuoti. Tačiau įdomiausia buvo vaikščiuoti su vietos gyventoju tarp kitų krokodilų ir klausytis, kodėl kaimo bendruomenė gyvena kartu su gyvūnais, kurie daugelio žmonių laikomi labai pavojingais.
Apie prof. P. Sturges'o tyrimus galima pasiskaityti (ir pasigrožėti krokodilu) čia: http://www.lboro.ac.uk/departments/dis/people/psturges.html
Pirmiausia, keletas žodžių apie mūsų pašnekovą. Bibliotekininkystės ir informacijos tyrinėtojas Paul'as Sturges'as nagrinėja intelektinės ir saviraiškos laisvės klausimus. Jis yra ilgametis IFLA (Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos) Laisvos informacijos prieigos ir saviraiškos komiteto (FAIFE) pirmininkas. Daug keliavęs, nemažai dirbęs Afrikoje, Paul'as yra įdomus pašnekovas, turintis puikų humoro jausmą. Jam suteiktas Pretorijos universiteto „nepaprastojo profesoriaus“ (professor extraordinary) vardas daug ką pasako. Neseniai bendravusi su Paul'u tarptautinėje konferencijoje LIDA 2009 (Bibliotekos skaitmeniniame amžiuje 2009) sužinojau apie jį nemažai įdomių dalykų. Taigi apie viską – kaip siejasi komedijos žanro artistų pasirodymai ir saviraiškos laisvė, krokodilai ir bibliotekininkystė – skaitykite žemiau.
Kodėl pasirinkote dėstyti ir tyrinėti bibliotekininkystę ir informaciją? Kas jums atrodo patraukliausia jūsų darbe?
Aš nesirinkau dėstyti ar atlikinėti tyrimus bibliotekininkystės ir informacijos srityje – ta veikla pati pasirinko mane. Dirbau kaimo viešųjų bibliotekų sistemoje (Šropširo apskrities bibliotekoje) ir mėgau tikrąją bibliotekininkystę, o ne administracinį darbą ir apribojimus, kuriuos lėmė labai tradicinė sistema. Pamačiau skelbimą tyrinėtojo pareigoms Londone ir ganėtinai atmestinai užpildžiau paraišką konkursui, verčiau svajodamas turėti nepriklausomą darbą Londone, nei tikėdamasis realiai jį gauti. Bet aš gavau jį ir tris nuostabius metus (1970-3 m.) keliavau po mokslines bibliotekas ir archyvus Britanijoje ir grožėjausi Londonu (kuris tais laikais vis dar buvo svingo miestu). Paskui mano darbo sutartis baigėsi. Aš nusiunčiau kelias paraiškas ir gavau bibliotekininkystės ir informacijos dėstytojo darbą Lofboro universitete. Neturėdamas išankstinių ketinimų likti, aš išdirbau ten iki 2008 metų, kai išėjau į paankstintą pensiją. Nors viskas vyko labai spontaniškai, aš supratau, kad mane vis labiau ir labiau domina moksliniai tyrimai. Pirmajam mano padalinio vadovui nelabai rūpėjo, ką aš noriu tyrinėti, ir man teko patobulėti priešinantis pastangoms įtraukti mane į labiau struktūruotus komandinius tyrimus (pvz., gavusius didelę finansinę paramą iš Europos Sąjungos ir kt.). Taigi jau tuo laiku, kai ruošiausi išeiti į pensiją, buvau visiškai nekontroliuojamas.
Ar galite prisiminti įdomiausią bibliotekininkystės ir informacijos srities iniciatyvą ar projektą jūsų karjeroje?
Mažas projektas Malavyje [Afrikos valstybė – vert. pastaba], kur apklausinėdamas ūkininkus ir agrarinės plėtros tarnybų agentus eidavau dulkėtais keliais į niūrius skurdo nualintus kaimus drauge su vietiniais (dėl jų geografijos ir kalbos žinių), buvo labai laimingas laikas. Ta patirtis apibendrinta straipsnyje „Informacijos aprūpinimo grandinė Malavio kaimuose“ , paskelbtame žurnale Tarptautinė informacijos ir bibliotekų apžvalga (International Information and Library Review) 1996 m. Žmonės buvo puikūs, jie pasiūlė nuostabias idėjas, tai buvo žavingas mažas epizodas.
Konferencijoje „Bibliotekos skaitmeniniame amžiuje 2009” jūs pristatėte saviraiškos laisvės tyrimą, kuriame nagrinėjote komedijos žanro artistų elgseną sprendžiant ar viešai pasakyti tam tikrą pokštą. Kas įkvėpė jus tirti šią bendruomenę?
Kaip ir daugelis dalykų, kuriuos dariau, tuo metu tai atrodė tiesiog natūralu. Susidomėjau įžeidimų klausimu, nagrinėdamas saviraiškos laisvę ir prieštaravimus sukėlusias Danijos karikatūras, kurios išjuokė pranašą Mahometą. Į savo straipsnį 2006 m. IFLA žurnale (IFLA Journal) įterpiau nedidelę pastraipą apie tai, kaip komedijos žanro artistai kontroliuoja galintį įžeisti pasirodymų turinį. Retkarčiais nueidavau į komedijos klubus (ir netgi pasiimdavau su savimi diktofoną, kad nepraleisčiau ko nors). Daugelyje pokštų slypėjo išmoningi įžeidimai, todėl aš pagalvojau: „Kodėl gi neapklausus komedijos žanro artistų – juk jie visada ant ribos ir nukelia ją tiek, kiek tik įmanoma?“ Ir aš tai padariau.
Kokia veikla bibliotekininkystės ir informacijos srityje užsiimate šiuo metu?
Ketinu daugiau padirbėti komedijos žanro srityje, galbūt, patyrinėti pokštų kūrimą, nagrinėjant tai kaip bet kokių kitų žinių – nerimo vąšeliu ar branduolinės fizikos – kūrimo procesą. Paskui, galbūt, aš nuveikčiau ką nors religijos ir saviraiškos laisvės srityje. Dabar, kai rašau atsakymus į šiuos klausimus, rengiu konferencijos pristatymą apie vaiko teisę į informaciją. Tikriausia nustosiu tyrinėti tik tuomet, kai pasibaigs įdomios temos.
Jūsų informacijos skiltyje Lofboro universiteto svetainėje yra nuotrauka su krokodilu. Ar galite papasakoti šios nuotraukos istoriją? Kokiomis aplinkybėmis susitikote su krokodilu, ir kodėl jis sutiko su jumis nusifotografuoti? :)
Krokodilas yra tiesiog neskoningo turizmo apraiška, nors tuo metu man atrodė, kad tai rimta dalis mano susidomėjimo dvasinio gyvenimo sąsajomis su bibliotekininkyste ir informacija. Kolegos iš Burkina Faso paklausė, ar norėčiau nuvykti į įdomų kaimą. Kai atvykome, sužinojau, kad įėjimas kainuoja apie vieną eurą ir jį sumokėjus įteikiamas viščiukas. Greitai supratau, kad viščiukas skirtas ne man, o krokodilui. Kol jo dėmesys buvo sutelktas į viščiuko (gyvo) valgymą, turėjau galimybę nusifotografuoti. Tačiau įdomiausia buvo vaikščiuoti su vietos gyventoju tarp kitų krokodilų ir klausytis, kodėl kaimo bendruomenė gyvena kartu su gyvūnais, kurie daugelio žmonių laikomi labai pavojingais.
Apie prof. P. Sturges'o tyrimus galima pasiskaityti (ir pasigrožėti krokodilu) čia: http://www.lboro.ac.uk/departments/dis/people/psturges.html
Komentarai
Rašyti komentarą