Superbibliotekininkė Daiva iš Teizų: „Mažoje bibliotekoje turi suktis“

Savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacija šių metų gegužės pabaigoje paskelbė 2020 metų nominacijos konkurso rezultatus. Tarp nugalėtojų ir keli kaimo filialai. Lietuvoje yra daugiau nei 1000 viešųjų bibliotekų miesteliuose ir kaimiškose vietovėse, taigi jos yra viešųjų bibliotekų prieinamumo gyventojams pagrindas. Todėl kalbinu Daivą Karaliūnienę – superbibliotekininkę iš Teizų bibliotekos* – kuri savo kūrybiškumu ir nuosekliu darbu pavertė šią biblioteką patraukliausia vieta vaikams ir jaunimui. Karantinui gerokai suvaržius bibliotekos veiklas, Daivos (ir jos šeimos) kuriamos virtualios programos ne tik aktyvino ir džiugino vietos bendruomenę, bet ir pritraukė platesnės auditorijos dėmesį.

Kokie keliai atvedė į Teizų biblioteką? Ir bendrai, koks buvo jūsų profesinis kelias?                                       

Esu įgijusi pedagoginį išsilavinimą, man sekasi bendrauti, surasti kalbą su įvairaus amžiaus žmonėmis Tad pamaniau, kad galėčiau save išbandyti bibliotekininko profesijoje. Teizų bibliotekoje įsidarbinau prieš 16 metų. Kai pagalvoju, tikrai  jau tiek daug? Rodos dar neseniai pradėjau, neturėdama patirties ir supratimo, kaip dirbsiu. Prisimenu, pradžioje jaudinausi, nepažinojau žmonių…

Pirmiausia pavyko surasti raktą į vaikų ir jaunimo širdis. Gana greit susidraugavau su mokytojomis. Tuomet dar veikė kaime pradinė mokykla tame pačiame aukšte, kaip ir biblioteka... Su mergaitėmis šokome, su vyresniais jaunuoliais kūrėme muzikines inscenizacijas. Įsitraukiau į bendras veiklas su kultūros darbuotojais. Visad jaučiau norą vaidinti, tad įsiliejau į vietos mėgėjų teatro  gretas, inicijavau keletą spektaklių.

Ieškojau būdų dirbti netradiciškai, norėjau išbandyti kažką naujo. Pradėjau organizuoti ,,Naktis bibliotekoje“, kurios buvo ypač mėgstamos vaikų ir paauglių [Apie šią smagią programą tinklaraštyje rašėme 2017 m. - prisiminkite]. Interaktyviame Lazdijų jaunimo centro radijuje ,,Radiošokas“ įsiprašiau  vesti laidelę ,,Pelytės Picės užrašai“.  Ruošdavausi visą savaitę kartu su Teizų bibliotekoje besilankančiais vaikais. Laidelės būdavo teminės, patys  ieškojome medžiagos įrašinėjome, garsinome, montavome.

Esu dėkinga už laisvę eksperimentuoti.  Įsprausta į griežtus rėmus, nebūčiau savimi. Visada jaučiau Lazdijų viešosios bibliotekos vadovybės palaikymą ir paskatinimą. Dėl savo sprendimo dirbti bibliotekoje, niekada nesigailėjau.

Kuo ypatingas bibliotekininko darbas mažoje bibliotekoje? Kaip atrodo jūsų įprasta darbo diena?

Mano požiūriu, mažos bibliotekos kaimiškose vietovėse yra ypač svarbios. Kai kur jos liko vienintelės kultūros erdvės, aplink kurias telkiasi ir buriasi vietos gyventojai. Bibliotekininko mažoje bendruomenėje veikla daug platesnė ir įvairesnė. Žinoma, žmonės ateina knygų ir klausia patarimų, susijusių su skaitymu. Bet tai tik viena iš veiklų, kurių jie tikisi.

Mažoje bendruomenėje vieni kitus pažįstame, artimiau bendraujame ir turime didesnį pasitikėjimą, dalinamės rūpesčiais ir džiaugsmais. Bibliotekoje organizuoju bendruomenės renginius, kuriuose žmonės mielai talkina. Dalyvauja edukacijose ir mokymuose. Ne vienam padėjau susidraugauti su informacinėmis technologijomis bei jų teikiamomis galimybėmis. Mažoje bibliotekoje turi suktis.

Užsitęsusio karantino metu, kaip ir daugelis, nemažai dirbau virtualiai. Rengiau reguliarius garsinius skaitymus vaikams bei suaugusiems. Įtraukiau bibliotekos skaitytojus ir Teizų  Facebook paskyros sekėjus į virtualias programas. Ypač džiaugiuosi penktadienio  vakaro rubrika ,,Skaitytojai skaito“, kur bibliotekos skaitytojai, lankytojai bei sekėjai įskaito savo mėgstamos knygos ištrauką.

Stengiausi kiekvieną dieną surasti kaip pradžiuginti ar sukurti kažką, kas keltų pozityvias emocijas. Ruošiausi virtualiems susitikimams su mokyklomis. Nuolat planuoju ir ieškau veiklų, kurios būtų prasmingos. Renkuosi ištraukas garsiniams skaitymams, bendrauju su užsukančiais skaitytojais ir lankytojais. Negalintiems atvykti į biblioteką, vežu leidinius į namus. Man svarbus artimas ryšys su žmonėmis. Džiaugiuosi kiekvienu užsukančiu į biblioteką, laukiu jų pasiūlymų ir idėjų.

Kokia veikla jums labiausiai patinka? Kuo labiausiai didžiuojatės?

Man labiausiai patinka įsikūnyti į pasakų personažus ir susitikti su vaikais. Paskutiniu metu daug buvo virtualių susitikimų su vaikais lietuvių kalbos pamokose. Juose įsikūnijusi į Pepės Ilgakojinės, pelytės Minės , Raganėlės, Karlsono personažus, kviečiau patirti skaitymo džiaugsmą. Man atrodo, kad labiausiai mane atitinka ir džiugina Pepės Ilgakojinės personažas.

Dar vienas mielas kūrybinis sumanymas – laidelės vaikams apie skaitomas knygas. Laidelėse filmuodavosi patys vaikai, personažai. Jų metu aptarinėjome, diskutavome pasakų temomis.

Man ypatingas Lazdijų viešosios bibliotekos teatriuko klubas ,,Šakar makar“, kur kartu su kolegėmis bibliotekininkėmis kuriame edukacinius spektaklius pagal populiarių vaikų knygų scenarijus. Prieš karantiną gaudavome daug kvietimų ne tik iš Lazdijų rajono bibliotekų, mokyklų ir bendruomenių. Man atrodo svarbu, kad edukaciniuose spektakliuose stengiamės įtraukti ir pačius vaikus. Jie nėra pasyvūs stebėtojai, bet kartu dainuoja, šoka, atlieka užduotis, žaidžia žaidimus.

Patinka išvykos, garsiniai skaitymai. Prieš kelerius metus pradėjau organizuoti liepos 6-osios bibliotekos lankytojų žygį. Renkamės vakare prie Teizų bibliotekos ir su vėliava žygiuojame iki Giraitės piliakalnio. Ten 21 val. giedame valstybės himną, bendraujame, dainuojame, mename mįsles.

Jeigu grįžtumėme į praėjusių metų kovą, kai dėl pandemijos buvo uždarytos bibliotekos, kokia buvo jūsų pirmoji reakcija? Kaip pasikeitė jūsų darbas? Ir kaip reagavo bendruomenė?

Paskelbus karantiną visų pirma apėmė panika, baimė ir nežinomybė. Neįsivaizdavau, kaip galiu dirbti nuotoliniu būdu. Bet kūrybiškas žmogus yra tokia būtybė, kuri visada suras būdą išsisukti iš susidariusios  situacijos, net ir pačios sudėtingiausios. "Įsijungiau" fantaziją ir  atradau naujas technologijų galimybes. Supratau, kad mobilusis telefonas yra puikus ir naudingas įrenginys, kuriuo galima ne tik paskambinti, bet ir fotografuoti, filmuoti save ir kitus, montuoti video ir publikuoti internete. Juo pasinaudojusi ne tik tęsiau savo vaidinimus ir įsikūnijimus į knygų personažus savo bendruomenei, bet atradau ir platesnę auditoriją. Tai paskatino intensyviau kibti į garsinius skaitymus, įtraukti  žmones, bendradarbiauti su mokyklomis, organizuoti virtualius susitikimus. Taip pat ir kūrybines veiklas, tokias kaip fotografijų konkursus, piešinių parodas, diskusijas apie gaminamus patiekalus su fotografijomis. Ir aš, ir bendruomenė prisitaikėme prie situacijos, laukdami atsinaujinančių susitikimų ir bendravimo gyvai.

Teizų bibliotekos feisbuko paskyroje per 1300 draugų/ sekėjų. Kas jie ir kaip pavyko juos sutelkti? Kaip bibliotekos veiklai naudojate socialinius tinklus?

Jokia čia paslaptis. Pirmiausia, kartu su vyru sukūrėme Teizų bibliotekos internetinį puslapį, kuriame viešinome vykstančius renginius, skelbėme jų nuotraukas ir aprašymus. Pakvietėme lankytojus bendrai kurti internetinę pasaką. Teizų bibliotekos paskyrą feisbuke susikūriau gal 2012 metais, supratusi, kad tai populiariausia bendravimo platforma. Joje patogu reklamuoti bibliotekos veiklas, ieškoti įdomių žmonių ir reikalingų kontaktų bei naujų idėjų. Pirmiausia kviečiau prisijungti prie paskyros savo draugus, pažįstamus. Kaip ir bibliotekos internetinėje svetainėje, feisbuke viešinau būsimus renginius ir fotoreportažus iš jau įvykusiųjų. Bibliotekos draugų ratas po truputį plėtėsi ir tebesiplečia.

Tarp Teizų bibliotekos puslapio draugų bei sekėjų yra užsienyje gyvenančių ir dirbančių teiziškių, jų giminaičių, kitų bibliotekų ir bibliotekininkų. Daugiausiai naujų draugų pritraukia konkursai, virtualūs susitikimai mokyklose, po kurių prisijungia daugiau mokytojų ir mokinių. Dabar be šios paskyros net nebežinočiau, kaip dirbti. Tai kasdienio darbo įrankis, kuris išplečia saviraiškos galimybes, leidžia susipažinti ir užmegzti ryšius su poetais ir rašytojais, sekti jų kūrybą ir supažindinti kitus, stebėti bei semtis idėjų iš kitų bibliotekų.

Paskutinis jau tradiciniu tapęs klausimas superbibliotekininkams: Ką pasakytumėte jauniems žmonėms, kurie galbūt yra profesinio pasirinkimo kryžkelėj, ar verta ieškoti  darbo bibliotekoje. Ko jiems palinkėtumėte?

Žinoma verta! Ypač tiems, kurie mėgsta bendrauti, mėgsta skaityti, turi ir fantazijos bei nebijo eksperimentuoti. Linkiu jiems ryžto, drąsos ir noro dirbti su meile ir kūrybiškai!

Ačiū, Daiva, už pokalbį. Linkiu naujų idėjų, įkvėpimo kurti ir dalintis džiaugsmu su kitais.

-----

* Lazdijų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Teizų filialas