Superbibliotekininkas Donatas: "Man svarbu, kad galėčiau save išreikšti"

Šį rugpjūtį buvau Atėnuose. Prisitaikius prie pigių avialinijų skrydžių iš Vilniaus į Atėnus grafiko, sugebėjau dvi su puse dienos praleisti Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos,  IFLA kasmetiniame Pasaulio bibliotekų kongrese (Lietuvoje dažnai vadinamu IFLA konferencija). Ten sutikau Donatą Kubilių, atvykusį su misija pristatyti stendinį pranešimą „Kiekviena adaptacija yra inovacija“. Stebėdama kongreso uždarymo ceremoniją per kompiuterį iš EIFL biuro jau Vilniuje, sužinojau, kad Donato ir komandos iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rengtas pranešimas ekspertų buvo pripažintas IFLA 2019 geriausiu stendiniu pranešimu (Angl. k.  The Best IFLA 2019 poster). Nufotografavau Donatą su apdovanojimu savo kompiuterio ekrane (žr. nuotrauką apačioje) ir tuo metu nusprendžiau, kad laikas tinklaraštyje „R&R bibliotekininkas“ parašyti apie dar vieną superbibliotekininką. Džiaugiuosi jo (ir jo kolegų) sėkme, bet prisipažinsiu, kad kalbinčiau Donatą, net jei ir nebūtų to apdovanojimo. Pažįstu jį tiek pat metų, kiek jis dirba bibliotekoje ir, atrodo, jį „veža“  būti bibliotekininku. Šiuo metu Donatas yra dirbtuvių „Pats Sau“ jaunimo veiklų koordinatorius.  

Donatas Kubilius su apdovanojimu už geriausią stendinį
pranešimą IFLA 2019 kongrese Atėnuose, Graikija. Fotografavo
Ramunė Petuchovaitė 

Ramunė: Kokie keliai atvedė į biblioteką? Ar tuo ką nors nustebinai, o gal dar ir dabar stebini?

Donatas: Jeigu nuo pradžių, tai gyvenime pats nebūčiau susigalvojęs. Mama dirbo bibliotekoje gal trisdešimt metų. Man nereikėjo lankytis bibliotekoj, knygų ir visko ko reikėjo atnešdavo mama. Šia prasme buvau išlepintas vaikas. O dirbti į biblioteką pakvietė Kęstutis Juškevičius, gal dėl to, kad buvau smulkmeniškas ir mėgau krapštytis - kaip tik tokio reikėjo „Bibliotekos pažangai“ projekto komandoje. Atrodo, taip bumerangas atsisuko.

Dabar jau daug metų vaikštau kasdien ir, atrodo, dar vaikščiosiu. Šiuo metu man gal svarbiau atsakyti, kodėl aš čia vis dar esu. Projekte įgijau naudingos patirties, kuria toliau sėkmingai naudoju kitoje srityje, bet toje pačioje bibliotekoje . Man svarbu, kad galėčiau save išreikšti. Kad turėčiau veiklos, kad vyktų veiksmas. Man reikia iššūkių. Biblioteka man tų iššūkių sugeba pasiūlyti, tai projektuose, tai kūrybinėse dirbtuvėse „Pats sau“. Buvo iššūkis sukurti programą vaikams, dabar galvojam apie  dar „baisesnį“ darbą – programą suaugusiems.

IFLA konferencijoje kažkas paklausė: "Jūs turbūt ne bibliotekininkas?"  O aš sakau: „Tai jūs atsakykit, kas aš esu. Jau trylika metų dirbu bibliotekoje, turbūt jau esu bibliotekininkas.“  Gal ir nustebinau.

Dirbtuvių pristatymas jauniems Afrikos bibliotekininkams
EIFL IYALI 2017 seminaro Vilniuje metu. Fotografavo
 Darren Hoerner

Ramunė: Nors įvairiausių dirbtuvių bibliotekose idėja sparčiai plinta, bet darbo turinys ten vis dar nelabai aiškus. Papasakok, kaip atsirado dirbtuvės „Pats sau“ Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje ir kuo tu ten užsiimi kiekvieną dieną?

Donatas: Gal pradėkim nuo to, kad dirbtuvių sąvoka (angliškai – makerspace) yra labai plati. Dirbtuvės gali būti specializuotos, pavyzdžiui, skirtos tik fotografijai, arba labiau universalios, suteikiančios erdvę ir įrankius bei medžiagas pačioms įvairiausioms veikloms. Mūsų dirbtuvių smagumas ir specifika yra ta, kad nesiūlome iš anksto suplanuotų programų ar būrelių. Dirbtuvių „Pats Sau“ veiklas diktuoja į jas ateinančiųjų tikslai ir poreikiai. Svarbu paminėti, kad  kurdami dirbtuves iš anksto numatėme, kad veiklos turi vykti net jei nebus papildomo finansavimo. Juk bibliotekoje išteklių pertekliaus nėra. Todėl leidžiame atsinešti savo medžiagas, ieškome paramos, gauname dovanų iš įvairių organizacijų ir privačių asmenų. Dirbtuvių draugai ir lankytojai atiduoda nebenaudojamus daiktus ir medžiagas.

Pradėjome nuo moksleivių tikslinės grupės. Mūsų misija – padėti jiems pasiekti užsibrėžtų tikslų. Pavyzdžiui, vienas vaikinukas lazerine pjaustykle pasigamino putpelių kiaušinių laikiklius inkubatoriui. Gal dešimt valandų praleido mokydamasis valdyti programinę įrangą, kad galėtų pasinaudoti pjaustykle. Vaikas sau išsikėlė užduotį ir dirbo, kad ją įgyvendintų. Atrodo, labai natūralu. Juokinga, kad labiausiai jis nustebino savo mamą. Švytėdama pasididžiavimu ji sako: „Na, sūnau, didžiuojuosi tavim“. Gal pirmą kartą gyvenime...

Kasdienis mano ir mano kolegės darbas priklauso nuo tikslų, su kuriais ateina lankytojai. Kai turi tikslą, taigi nesunku surasti informaciją ir išsiaiškinti pirmus žingsnius. Paskui – tik pirmyn. Tai  mes konsultuojame ir pamokome, kaip  naudoti įrankius, pasirinkti medžiagas. Vienus reikia psichologiškai palaikyti, kitus reikia išstumti iš komforto zonos, paskatinti ieškoti įdomesnio sprendimo, išmokti  naujų dalykų. Kartais reikia pamokyti bendradarbiauti, kurti ir dirbti komandoje. Mes patys nemažai mokomės iš savo lankytojų. Tačiau, prisipažinsiu, kai vieną kartą suvokiau, kad į dirbtuves užsukę vienuolikmečiai "gaudosi" kuriuose dalykuose geriau, psichologiškai pasijaučiau nelabai patogiai.  Pagalvojau, tai kam aš čia! Vis dėl to bandau nesislapstyti ir nevaidinti visažinio.

Dirbtuvėse besilankantiems norime parodyti, kad viską žinoti nei būtina, nei įmanoma. Gal dėl to mums sekasi. Dirbami kartu su moksleiviais, siekiame parodyti, kad esame lygiaverčiai, gerbiame kiekvieno sprendimą ir patirtį, skatiname dalintis žiniomis.  Aš pats išmokau naudotis jau minėta lazerine pjaustykle iš trijų paauglių. Jiems prisipažinau, kad dar nežinau, kaip ja naudotis, kai paprašė parodyti. Pasisiūlė išbandyti patys. Leidau.. Po trijų savaičių jie mane pamokė ir net atrado geresnę programinę įrangą, nei ta, kurią galvojome naudoti. 

Donatas bendrauja su IFLA 2019 dalyve stendinių pranešimų
sesijos metu. Atėnai, Graikija. Fotografavo
Ramunė Petuchovaitė 

Ramunė: Papasakok apie dalyvavimą IFLA kongreso stendinių pranešimų sesijoje. Kaip manai, kodėl laimėjo būtent jūsų komandos parengtas pranešimas iš daugiau kaip šimto? Pasidalink savo įspūdžiais iš pokalbių ir susitikimų prie stendo ir apskritai kongrese.

Donatas: Važiuodamas nelabai žinojau, ko tikėtis, nes pirmą kartą dalyvavau IFLA kongrese. Dabar jau pasakysiu, kad tai - didelė bibliotekininkų „eurovizija“. Bent jau stendinių pranešimų sesijoje tai tikrai kiekvienas norėjo „sublizgėti“. Aš pristatinėjau, ką mes darom dirbtuvėse. Nenaudojom statistikos, o labiau akcentavom dirbtuvių poveikį – moksleiviams (mūsų tikslinei grupei), nacionalinei bibliotekai ir viešųjų bibliotekų tinklui. Stendiniame pranešime naudojome ir tekstą, ir vaizdinę medžiagą planšetiniuose kompiuteriuose. Man buvo smagu kalbėti apie tai, kas patinka, kuo gyvenam, ką pasiekėm. Net papasakojau kongresų centro apsaugininkui, kuris buvo priėjęs. Daug kas kalbino, klausinėjo, domėjosi, o tai, be abejo, uždega.

O „Geriausio IFLA 2019 stendinio pranešimo“ apdovanojimą laimėjome gal todėl kad mūsų pasiūlytas turinys ir vizualinis sprendimas sutapo su ekspertų  ir bendrai IFLA nuostata skatinti bibliotekas ieškoti naujų paslaugų ir sprendimų net tradicinėse bibliotekų veiklose, atsižvelgti į vartotojų nuomonę, juos įtraukti į programų kūrimą. Šiaip tai pati dirbtuvių idėja bibliotekose nėra labai didelė naujovė. Jau prieš dešimtmetį Gediminas Navickas, su kuriuo kartu dirbome „Bibliotekos pažangai“ projekte, grįžęs iš Amerikos pasakojo apie lego robotus ir programavimo dirbtuves bibliotekose. Taigi dirbtuvėmis nieko nenustebinsi, bet gal mūsų požiūris pasirodė naujoviškas.

Ramunė: Paskutinis ir labai tradicinis klausimas superbibliotekininkų rubrikoje. Ką pasakytum jauniems žmonėms, kurie galbūt yra profesinio pasirinkimo kryžkelėj, ar verta ieškoti darbo bibliotekoje?


Donatas: Manau, kad visur reikia ir galima ieškoti galimybių savo karjerai. Kodėl gi ne bibliotekoj? Bibliotekos per pastarąjį dešimtmetį labai pasikeitė, verčiamos visokiausių pokyčių. Nuvažiavęs į IFLA kongresą dar kartą įsitikinau, kiek daug bibliotekose vyksta įdomių dalykų. Dabar jau bibliotekos viena kitą skatina tobulinti paslaugas, peržengti ribas ir ieškoti naujų galimybių. Man biblioteka yra tikrai geras darbdavys. Aš dirbu bibliotekoje, nes atradau šiame darbe prasmę. Man patinka, ką darau. Gal juokingai nuskambės, kai tai suvokiau, patyriau tam tikrą psichologinį lūžį – turėjau save įtikinti, kad nieko blogo jaustis darbe gerai. Buvau išmokytas, o gal greičiau - išmokęs, kad darbe turi būti sunku, turi gi DIRBTI!.

Nenoriu idealizuoti, bibliotekos yra skirtingos ir daug kas priklauso nuo vadovų, nuo valdymo stiliaus ir kultūros. Kokius vaidmenis skiria ir ko tikisi iš darbuotojų: ar darbuotojai turi paklusniai vykdyti įsakymus ir nekeldami klausimų laikytis senstelėjusios praktikos; ar suteikia jiems laisvę įvardinti problemas ir ieškoti joms kūrybiškų sprendimų, imtis naujų iniciatyvų bei mokytis. Rinkitės protingai. Kita vertus, ugnelė turi būti ir kiekvieno viduje. Kitaip nei biblioteka, nei joks kitas darbdavys nepadės.

O šiaip tai, galvoju, kad bibliotekų laukia dar įdomesnė ateitis. Duomenų panaudojimo skandalai, manipuliavimai informacija ir melagienos socialiniuose tinkluose, augančios rizikos asmens privatumui skaitmeninėje erdvėje, argi ne puikūs iššūkiai naujiems vaidmenims?

Ramunė: Ačiū, kad sutikai pasikalbėti. O dabar laikas kavai :)