Iš šono - apie įžūlų VU bibliotekos naujoviškumą

Vakar interneto dienraštis „Bernardinai.lt“ paskelbė Ernesto Parulskio „komentarą“ apie naująjį Vilniaus universiteto bibliotekos centrą Saulėtekyje. Sunku nesutikti, kad pagal deklaruojamą paslaugų filosofiją - tai „pirmas didelis, naujas, absoliučiai visuomeniškas kultūros centras Lietuvoje“. Arba paprasčiau - TIKRA biblioteka - ir išore, ir vidumi, ir net taisyklėmis. Tokios yra mūsuose dažnai liaupsinamos skandinaviškos bibliotekos. Tokiose bibliotekose renkasi minios - nes ten visiems yra ką veikti, kartais tiesiog gera pabūti ne namie, ne kavinėj, ne parduotuvių komplekse, ne gatvėj... ir vienam, ir su draugais.

Bet geriau patys paskaitykite: Ernestas Parulskis. Apie naująją biblioteką (Bernardinai. 2013 vasario 11 d. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-11-ernestas-parulskis-apie-naujaja-biblioteka/95209 ).

Pabaigai, ačiū E.P. už šią pastraipą: „bibliotekos, sumažėjus arba išnykus bažnyčios kultūrinio veiksmo įtakai, tampa to veiksmo bendruomenėse štabais. Su visais sąlyginės šventyklos atributais, iš kurių bene svarbiausią vaidmenį atlieka architektūra. Paremontavus sovietinį kultūrnamį, įstačius jame kelias plastikines duris ir langus, o buvusioje aptriušusioje skaitykloje pastačius tris kompiuterius, naujo efekto nebus pasiekta. Toks pastatas praneš tik vieną žinią – mes stengiamės, bet esame neturtingi, todėl niekas nesikeičia. Naujų gi bibliotekų pranešimas yra visiškai kitoks – jos yra įžūlios, sveikai arogantiškos, šviečiančios, blyksinčios ir kviečiamai mirksinčios – panašios į tą, kuri tuoj sumirksės Saulėtekyje“.

Seniai bandau į tai atkreipti dėmesį. Turėdami lėšų rekonstrukcijai (už tai tikrai ačiū valdžioms, rašau daugiskaita, nes per tą dešimtemtį ne viena jų priiminėjo sprendimus), bet tik perdažydami ir padailindami senas erdves, restauruojame senieną. Sukuriame 20 a. bibliotekos iškamšą, bet ne naują, gyvą, t.y. NAUJOVIŠKĄ biblioteką, kurios reikia šiandienos žmogui, nesvarbu, kur jis gyventų. Todėl prieš paimant statybinius įrankius, reikia labai gerai pagalvoti ir pasiruošti -pergalvoti erdves, taisykles ir mūsų santykį su bendruomene, pačią bibliotekos idėją. Tai visiškai tinka ir istoriniams pastatams, nors ten ribojamas sienų stumdymas, medžiagų ir spalvų naudojimas, bet tikrai ne dvasia ir ne idėja. Neatsimenu, kas ir kur, ir apie kokią biblioteką pasakė, kad statant biblioteką, reikia žiūrėti mažiausiai 50 metų į priekį, nes vargu, ar anksčiau bus kitas toks šansas. Gal rekonstrukcijai toks laikotarpis per ilgas, bet turim būti peršokę bent dešimtmečiu į priekį.