Kas lemia bibliotekų ateitį?

Praeitą savaitę straipsnelyje "Apie įkvepiančias bibliotekas iš rudens kelionių ataskaitų(1)" žadėjau pasidalinti subjektyviais įspūdžiais, apsilankius keliose Suomijos bibliotekose, bet revizuodama savo užrašus nejučia parašiau ne apie tai. Gal tiesa, kad ne rašantysis valdo tekstą... Šį netikėtąjį įkvėpe trys eilutės, kurias užsirašiau, klausydama pristatymo apie Farerų bibliotekas. Klausimas buvo tas pats, ne kartą nagrinėtas ir šiame tinkrašatyje - kokia bibliotekų ateitis? Schematiškai užsirašiau tris veiksnius, lemiančius ilgalaikę bibliotekų perspektyva - 1) jos visuomeninė nauda, 2) gebėjimas veikti, 3) teisėtumas ir parama. Toliau - mano interpretacija, kodėl ši trijulė man pasirodė prasminga.

Žinoma, visuomeninė nauda (arba vertė) - svarbu. Iš trijų šis veiksnys - akivaizdžiausias. Nors ne taip lengva atsakyti į klausimą, kokią naudą ar vertę sukuria bibliotekos veikla vietos bendruomenei? Nes čia nepakanka bibliotekų patirties. Nepakanka ir standartinių atsakymų "kad kultūra išliktų", "kad žmonės turėtų, ką skaityt". Reikia žiūrėti giliau, kokią naudą gauna bendruomenė ir kiekvienas jos narys individualiai. Tikruosius atsakymus „verta ar neverta“ galime išgirsti tik įsiklausę į bendruomenės narių nuomonę. Tačiau tam tikra prasme tai tik „ledkalnio viršūnė“, kurios pagrindą palaiko kiti du veiksniai.

Antrasis – tai bibliotekų gebėjimai veikti. Gebėjimas veikti arba veikimo galia, mano požiūriu, daugiausia susijęs su gebėjimu, noru ir pasirengimu koreguoti savo veiklą, atsižvelgiant į bendruomenės norus ir poreikius. Atitinkamai siekiant nuolat didinti sukuriamą visuomeninę vertę. Bibliotekos turi sąmoningai ir tikslingai atsiverti visuomenei, užbaigdamos bibliotekos, kaip elitinės išsimokslinusiųjų erdvės erą. Ši nuostata dažniausiai nėra viešai deklaruojama, tačiau ji pagal nutylėjimą vis dėl to yra mūsų organizacijų kultūros dalis. Nesutinkate? Pasižiūrėkime į lankytojų statistiką – objektyviai bibliotekose dažniau lankosi labiau išsilavinusi ir vidutines pajamas gaunanti visuomenės dalis. Pasigilinkime į bibliotekų taisykles ir reikalavimus, mūsų viešus pasisakymus, ar nekuriame kažko panašaus į „stiklines sienas“, perfrazuojant organizacinės aplinkos terminiją. Įsiklausykite į mūsų užkulisinius profesinius pokalbius, kartais ir į viešas diskusijas išsprūsta tokie perliukai, kaip „nesinaudoja, tai jų problema“; „varteliai mus gelbsti nuo benamių“ arba „ganyti pensininkus ir bedarbius Sodros reikalas“. Aš manau, kad Jens Thorhauge, Danijos bibliotekų ir medijų agentūros vadovas – teisus, teigdamas, kad bibliotekos šiandien turi persiorientuoti į visus piliečius, t.y. ne tik išsimokslinusius, ir siekti viešųjų paslaugų pozicijų, kaip pavyzdžiui radijas ir televizija. Ypač, jei pripažįstame, kad mokymasis žinių visuomenėje yra norma ir viso gyvenimo užsiėmimas, būdingas ir būtinas visiems piliečiams. Būtent gebėjimo veikti reikia tam, kad žmonėms, kurie niekada negalvojo apie naudojimąsi biblioteka, tokia mintis kiltų ir taptų motyvu praverti bibliotekos duris. Erdvės veikti tikrai daug, nes kalbame apie pusę Lietuvos gyventojų. Ir čia galima pereiti prie trečiosios svarbios mūsų ateičiai sąlygos.

Trečioji sąlyga – bibliotekų kaip institucijų teisėtumo suvokimas bei palaikymas. Teisėtumą (legitimaciją), šiuo atveju, suprantu kaip prielaidą, kad bibliotekos yra pripažįstamos reikalingomis, priimtinomis ir prasmingomis visuomenei, atitinkančiomis konkrečios visuomenės socialinių vertybių ir įsitikinimų sistemą. Nuo to, kiek biblioteka yra laikoma natūraliu įrankiu (priemone) tam tikriems visuomenės gyvenimo procesams ir aktualioms problemoms spręsti, priklauso jos paramos ir palaikymo lygis. Plačiąja prasme, ir viešasis finansavimas, ir privačių rėmėjų parama, ir visuomenės narių palaikymas. Kai kam tai eilinė filosofija, o man – labai prasminga ir profesijos dėmesio reikalaujanti sritis. Nes čia slypi atsakymas, kodėl bibliotekų beveik nėra tokiose Lietuvos ekonominei ir socialinei raidai svarbiose srityse, kaip regioninė politika, kaimo plėtra, socialinė integracija, informacinė įtrauktis, viso gyvenimo mokymasis ir kitose. Todėl, kad nei visuomenė, nei valdžios institucijos (arba jų dauguma) šiose srityse bibliotekų reikalingumo ir naudos nemato. To nepripažįsta ir pačios bibliotekos, nes tose srityse mes neveikiam, o jeigu ir įkeliam koją - tai tik deklaruodami tai, kaip ne mūsų, papildomą (kartais ir primestą veiklą). O mūsų retorikoje dominuoja žodis „knyga“, nors tai tik tėra bibliotekos darbo įrankis. Įsivaizduokime, jei mokytojų retorikoje centrinis žodis būtų „kreida“ ir „lenta“, o gydytojų - „skalperis“ ir „operacija“. Čia ir vėl galima grįžti prie naudos ar vertės visuomenei.

Kaip visada, labai knieti sužinoti, ką jūs galvojat apie tai? Man atrodo, kad ši veiksnių trijulė tiktų ir vietos bibliotekos ateičiai išburti, pabandykite įvertinti savo bibliotekos situaciją šiais aspektais. Jei situacija netenkina - reikia imtis veiklos, kuri ją pakeistų.

Aš, žinoma, neatsiimu pažado kitu prisėdimu parašyti apie lankomiausios Espoo savivaldybėje Sello viešosios bibliotekos transformacijas per metus ir Library 10 (Biblioteka 10) susitikimų vietos ir miesto biuro paslaugas bei kitas veiklos neįprastybes.