Ką pasakytų 1930-ųjų bibliotekininkai, apsilankę Utenos viešojoje bibliotekoje šiandien?
Pakeliui į Utenos viešąją biblioteką mane visuomet apima jausmas, kad važiuoju į ypatingą, išskirtinę vietą, į kurią kiekvieną kartą atvykęs sužinosi ką nors naujo. Ir kiekvieną kartą sužinau. Utenos biblioteka jau seniai tapo vieta, iš kurios kitos bibliotekos mokosi ir semiasi patyrimo, kurioje gali pamatyti kelis žingsnius į priekį, ir kuri priverčia tave pagalvoti apie ateitį. Iš Utenos bibliotekos istorijos
Bet šįsyk, bibliotekos sukaktis paskatino mane pasižiūrėti ne tik į ateitį, bet ir į praeitį. Prieš važiuojant nutariau pasižvalgyti internete ir sužinoti, kas gi dėjosi Utenoje prieškariniais metais, kai buvo apsispręsta kurti biblioteką Utenoje. Nustebau, sužinojęs, kiek daug tais laikais nedideliame mieste buvo knygynėlių, kiek daug žmonių rūpinosi, kad tuose knygynėliuose būtų kuo įvairesnių knygų. Kaip stengtasi, kad tas knygas skaitytų, jas skolinant ir įrengiant prie knygynų skaityklas. Iš jų vėliau ir atsirado bibliotekos. Veikė Ateitininkų knygynėlis, Lietuvos katalikų mokytojų sąjungos knygynas „Žibintas“, taip pat Jaunųjų ūkininkų knygynėliai Utenoje, Kušnieriūnuose, Vyžuonose, Spitrėnuose, Lietuvių tautinio jaunimo „Jaunoji Lietuva“ sąjungos knygynai, Juozo Dapkaus ir Utenos knygynai. Tuomet man kilo klausimas, o ką dabar pasakytų žmonės, kaip Henrikas Raštikis – pirmasis Utenos bibliotekos vadovas, Juozas Dapkus, knygynėlio savininkas, jei apsilankytų Utenos viešojoje bibliotekoje, pereitų visas sales? Ką jie pasakytų pamatę dabartinę biblioteką?
Kaip senoliams atrodytų šiandiena?
Manau, pirmiausia, jie būtų pritrenkti bibliotekos vaizdo ir jos išplanavimo, erdvių, skirtų bibliotekos lankytojams, kuo jie tose erdvėse gali užsiimti, kaip jie gali laisvai patekti į biblioteką. Senoliai taip pat būtų nustebinti knygų ir kitų leidinių gausa. Ir nors bibliotekos dėl knygų įsigijimo galimybių, paskutiniu metu buvo labai skriaudžiamos, vis tiek – tai nepalyginama, ką bibliotekos turėjo tada, ir ką jos turi dabar. Jiems turėtų būti keista matyti tuos visus nežinomus elektroninius aparatus – kompaktinių diskų grotuvus, skenerius, kompiuterius, kaip lankytojai jais geba puikiai naudotis. Ir, aišku, senoliai labai nustebtų, kiek daug šiandienos bibliotekininkas atlieka visokiausių darbų, kiek daug jis turi žinoti, kad biblioteka veiktų sklandžiai ir kad lankytojas būtų patenkintas.
Dideli pokyčiai
Pratimas, kurį aš pavadinau „Ką pasakytų senoliai, 1930-ųjų bibliotekininkai, apsilankę šiandienos Utenos viešojoje bibliotekoje“, padeda labai gerai suprasti, kaip viskas labai pasikeitė. Tie pokyčiai matomi ne tik Utenos bibliotekoje, jie – visuotiniai, globalūs. Utenos biblioteka yra puikus atspindys to, kas darosi pasaulyje, taip pat ir kitose Lietuvos bibliotekose. Įdomu tai, kad šie pasikeitimai įvyko ne taip seniai – per paskutinius 20 metų. Viena karta užaugo naudodamasi vienokiomis bibliotekomis, kita karta jau auga su visiškai kitokiomis.
Visuomenę tie pasikeitimai užklupo gana netikėtai. Todėl kartais vis kyla diskusija, kas yra tikra biblioteka. Knygų mylėtojams, kuriuos galėtų atstovauti poetas Antanas Jonynas, kuris neseniai žurnalui „Veidas“ (2011 m. lapkričio 14 d., Nr. 46, p. 54) teigė, kad bibliotekos pirmaeilis uždavinys – kaupti ir skleisti knygas. O informacinių technologijų gerbėjams biblioteka – vieta, kur turi būti galimybė pasiekti ir elektroninę informaciją. Kultūros puoselėtojai bibliotekos neįsivaizduoja be parodų, kultūrinių renginių. Taip besiginčydami vieni su kitais ir įrodinėdami, kas svarbiau, mes tampam panašūs į akluosius iš seno indų pasakojimo, kurie rankomis liesdami dramblį, niekaip negalėjo susitarti ir įvertinti, kaip atrodo dramblys. Taip galime užmiršti, kad bibliotekos gyvavimo esmė nėra vien tik knygų kaupimas ir platinimas ar vien tik galimybė naudotis elektroniniais informacijos šaltiniais.
Utenos viešoji biblioteka – tai vienas ryškiausių pavyzdžių Lietuvoje, kaip šiuolaikinė biblioteka suderina visus šiandienos žmonių informacinius, lavinimosi ir laisvalaikio poreikius. Kaip bibliotekos darbuotojai, turėdami aiškią viziją, gali sutvarkyti bibliotekos veiklą taip, kad kiekvienas lankytojas galėtų pasirinkti tai, kas jam arčiau prie širdies. Utenoje biblioteka puikiausiai parodo, kad šiuolaikinė, atnaujinta biblioteka gali duoti žmonėms žymiai daugiau negu daugelio vis dar mylima senoviška biblioteka. Ji taip pat parodo, kaip galima naujoviškai vykdyti pirminę ir svarbiausią bibliotekos misiją – tarpininkauti tarp informacijos ir žmonių, kuriems tos informacijos reikia.
Utenos bibliotekos patirtis keičiantis, įsisavinant naujoves labai pravertė įgyvendinant projektą „Bibliotekos pažangai“. Šis projektas, tikiu, padėjo daugeliui Lietuvos bibliotekų, tarp jų ir mažoms kaimo bibliotekoms, tapti naujoviškesnėms, labiau atitinkančioms dabartinius žmonių poreikius. Dabar ir mažiausios bibliotekos turi naujausius kompiuterius ir puikų interneto ryšį, o daugelis bibliotekininkų pagerino savo profesinę kompetenciją. Tačiau teisybės dėlei turiu pasakyti, kad palyginti nesunku įrengti viešą interneto prieigą ir sudalyvauti kursuose, daug sunkiau (ir svarbiau) pertvarkyti savo bibliotekos veiklą taip, kad nauji kompiuteriai ir gautos žinios būtų naudingi gyventojams. Štai čia ir labiausiai pasitarnavo pažangių bibliotekų, kaip Utenos viešoji biblioteka, patyrimas.
O kas toliau?
Matant, kad viskas keičiasi, aišku, kyla klausimas, o kas toliau? Kur link bibliotekos eina? Kaip jos keisis toliau? Kam mes turime ruoštis? Šis klausimas iš esmės yra globalus. Jį, manau, sau užduoda dauguma bibliotekų direktorių ir eilinių bibliotekininkų. To paties klausia ir pačios autoritetingiausios tarptautinės bibliotekininkų organizacijos. Apie bibliotekų ateitį svarsto ir visuomenė. Nuomonių yra visokių. Tačiau dėl vieno dalyko sutariama – jokie kiti veiksniai neprilygsta informacinių technologijų vystymosi padarytu ir toliau daromu poveikiu ir bibliotekų veiklai. Informacinis pasaulis skaitmenizuojasi, darosi mobilesniu ir tas procesas kol kas visai nežada sustoti. Informacija ir toliau dideliu greičiu bus perkeliama į skaitmenines laikmenas ir tik laiko klausimas, kada spausdintas knygas persvers knygos, parašytos elektroniniu rašalu. Elektroninių knygų banga jau persirito per angliškai kalbančias šalis ir sparčiai stumia popierines knygas. Ši banga neišvengiamai juda link kitomis kalbomis kalbančių ir rašančių valstybių, neabejotinai – ir prie Lietuvos. Ateityje vis daugiau informacijos, paslaugų ir elektroninių knygų pasieksime per asmeninius mobilius įrenginius, kurie internetu bus sujungti su asmeninėmis ir institucinėmis saugyklomis. Jos bus išsimėtę po visą pasaulį, net bus sunku sužinoti jų buvimo vietą. Įvairūs kompiuteriniai asmeninio naudojimo įrenginiai neabejotinai ir toliau pigs, panašiai kaip knygas šiandien juos galės įsigyti dauguma žmonių. Matydamas tokią ateitį ne vienas kelia klausimą, ar bereiks bibliotekų?
Mano manymu, šis progresas nemenkina, o tik stiprina bibliotekų vaidmenį. Didėjant informacijos srautams, susirasti tinkamą informaciją, paslaugą ar tinkamą knygą darosi tik sunkiau. Todėl anksčiau minėta bibliotekos misija – susieti žmones su informacija – ir toliau bus svarbi. Jokia kita institucija neprilygsta bibliotekos galioms padėti susigaudyti žmones užliejusioje informacijos ir elektroninių paslaugų lavinoje. Ir nėra kitos tokios demokratiškos institucijos, kuri pagalbą teiktų nemokamai kiekvienam, nepriklausomai, ar esi pensininkas ar studentas, turi darbą ar esi bedarbis, esi senai nesiprausęs benamis ar esi gražiai apsirengęs ir išsikvėpinęs. Pažanga jokiu būdu nereiškia, kad išnyksta kiti, bibliotekoje realizuojami poreikiai. Žmonėms reikia ir visada reiks vietos, kur jie galėtų susikaupti, skaityti ar mokytis, kur galėtų susitikti ir pabendrauti su draugais bei pažįstamais. Visa tai suteikia modernios bibliotekos.
Kalbėdami apie ateitį ir technologijas, turime neužmiršti, kad bibliotekos, dirbdamos su informacija, kartu vykdo ir kultūrinę bei pilietinio ugdymo misiją. Būtent nuo bibliotekos priklauso, ar jos teikiama informacija bei paslaugos stiprina visuomenę, ar jos veikla padeda žmonėms tapti kultūringesniais, labiau apsišvietusiais, demokratiškesniais. Būtent tokių tikslų siekė trisdešimtaisiais metais įkurtos bibliotekos. Ši misija buvo iškreipta sovietiniais metais, pavertus bibliotekas valdžios ideologijos kanalais. Šiai misijai gali kilti pavojai ir šiandien, jei biblioteka, dėl vienų ar kitų priežasčių, būtų verčiama tarnauti tik paslaugų teikėjų ar leidėjų ekonominiams interesams. Todėl vykdydamos savo misiją bibliotekos turi prisiimti didelę socialinę ir pilietinę atsakomybę. Vietinės valdžios supratimas apie bibliotekos vaidmenį visuomenėje, keliami bendri tikslai ir savivaldybės parama gali padėti viešajai savivaldybės bibliotekai atsakingai tarnauti žmonėms. Neabejotinai, tai, kad Utenos viešoji biblioteka pripažįstama vienu iš Lietuvos bibliotekų šviesulių yra ir Utenos savivaldybės nuopelnas.
Pabaiga
Pabaigai dar keli gražūs žodžiai apie Utenos viešąją biblioteką ir jos darbuotojus. Jei anksčiau norėdami pamatyti, kaip atrodo šiuolaikinė biblioteka važiuodavome į užsienius, tai dabar tai puikiausiai galime pamatyti Utenoje. Nors mokėmės ir vis dar mokomės iš skandinavų, bet paskutiniais metais Utenos biblioteka tapo bibliotekų veiklos laboratorija, bandymų aikštele ir Lietuvai, ir valstybėms. Žinia apie Utenos bibliotekos sukurtą mokomąjį žaidimą vaikams pasklido po pasaulį. Linkiu Utenos bibliotekai išlikti jaunatviška, nenustygstančia vietoje ir nuolat žiūrinčia į ateitį.
Kalbos autorius: Kęstutis Juškevičius Utena, 2011 11 30
Komentarai
Rašyti komentarą