Ar reikia savanorių bibliotekose?

2011-ieji Europoje – savanoriškos veiklos metai
2011-uosius Europos Komisija paskelbė savanoriškos veiklos metais, todėl per šiuos metus Europos Sąjungos valstybės, tarp jų ir Lietuva, bus skatinama gilintis į problemas ir mažinti kliūtis iškylančias savanorystei Europoje, stiprinti savanorių organizacijas ir pajėgumus, ieškoti veiksmingų būdų pripažinti ir atlyginti už savanorišką darbą bei geriau informuoti piliečius apie savanoriškos veiklos prasmę ir svarbą [1].

Savanorystė Lietuvoje
Jau iš žodžio savanoris sandaros aišku, kad taip vadinamam žmogui būdinga kažką daryti, veikti savu noru, laisva valia, dažniausiai ir be atlygio. Atlygiu nelaikomos kompensacijos dėl kurių darbdavys ir savanoris susitaria, pavyzdžiui, su darbu susijusių kelionių, savanorių draudimo ir kt. išlaidos. Savanorystė dažniausiai siejama su socialiniais, labdaringais tikslais – pagalba kitiems – todėl labiausiai yra paplitusi pelno nesiekiančiose organizacijose. Portale labdara-parama.lt paskelbtame straipsnyje Savanorystė Lietuvoje spėjama, kad apie 3 procentus dirbančiųjų Lietuvoje sudaro įvairiose nevyriausybinėse organizacijoje dirbantys savanoriai [10]. Jau daugiau kaip dešimt metų Lietuvoje veikiančioje emocinės paramos tarnyboje Vaikų linija, kuri teikia vaikams pagalbą telefonu, iš 130 atstovybėse dirbančių konsultantų – 115 yra apmokyti savanoriai ir 15 – psichologai [2]. 2010 metais patvirtintoje Nacionalinėje 2011-ųjų Europos savanoriškos veiklos, kuria skatinamas aktyvus pilietiškumas, metų programoje konstatuojama, kad nors savanoriškoje veikloje dalyvauja tik apie 11 procentų Lietuvos gyventojų, į ją norėtų įsijungti apie 40 procentų žmonių [9].

Savanorystė viešajame sektoriuje
Užsienio literatūroje nemažai kalbama ir apie savanorystę viešojo sektoriaus įstaigose. Dažnai, kalbant apie savanorius, pavyzdžiu imama JAV patirtis. Savanoriškas darbas čia prisideda prie tokių viešųjų paslaugų kaip policijos, gaisrinių, bibliotekų, švietimo, kultūros ir meno, mokesčių konsultavimo ir kitų organizavimo [4]. E. Ewanso požiūriu JAV savanorius galima skirstyti į tris grupes: trumpalaikius, pasišventusius ir priverstinius. Pirmieji prisideda prie trumpalaikių projektų ir iniciatyvų, pavyzdžiui, metinių knygų išpardavimų, avarijų likvidavimų, fondoieškos pastatams ir pan. Antruosius traukia ilgalaikių įsipareigojimų reikalaujantys darbai, galimybės dirbant tam tikroje srityje ar teritorijoje įgyti pripažinimą, naujų žinių ir gebėjimų. Tretieji, anot autoriaus, neturi vidinių paskatų savanoriauti, bet tai daro dėl darbdavių ar studijų institucijos ekspektacijų ar net aiškiai išreikštų reikalavimų [7]. E. Choudhury tyrinėjęs savanorystės valdymą Cincinnati miesto (JAV Ohajo valstija) finansuojamose įstaigose pažymi, kad nors nevyriausybiniame sektoriuje savanoriai laikomi svarbiu ištekliumi, viešąjame sektoriuje tai dar retai pripažįstama. Nors nauda gali būti didžiulė – ir praktinė, ir simbolinė. Pavyzdžiui, ekonominės krizės metu, mažinant biudžetinį finansavimą, savanoriška veikla gali užtikrinti viešųjų paslaugų tęstinumą. Iš kitos pusės pripažįstama, kad savanoriai taip pat gali paskatinti efektyvesnį apmokamų specialistų darbą. Yra ne tik ekonominių, bet ne mažiau svarbių savanoriško darbo pasekmių – bendruomenės, kuriose žmonės savanoriauja, pasižymi didesniu solidarumu, atjauta, lojalumu gyvenamajai vietovei, jose mažėja nusikalstamumo lygis, gyventojai labiau pasitiki vieni kitais ir kt.[4]. Tačiau negalima nepaminėti ir galimų problemų. Pavyzdžiui, savanorišką veiklą viešajame sektoriuje dažnai riboja apmokamų darbuotojų baimės prarasti savo darbo vietas, profesinių sąjungų pasipriešinimas, nelankstus darbo teisinis reglamentavimas arba tiesiog neigiamos visuomenės nuostatos į savanorius.

Savanoriai ir bibliotekos
Šiame kontekste prasmingas yra G. Edwardo Ewanso žurnale Library managemnt keliamas klausimas – kokį vaidmenį savanoriai vaidina bibliotekose? [7] Tarp daugelio veiksnių darančių įtaką savanorių paklausai ir pasiūlai viešajame sektoriuje, minimas ir informacinių technologijų taikymas viešosioms paslaugoms organizuoti. Iš čia kyla naujos savanorystės formos, kaip piliečių samda, virtuali savanorystė. Rock&Roll bibliotekininkas tinklaraštyje keliuose pranešimuose jau buvo kalbama apie savanorių darbą bibliotekose – kaip žiniatinklio 2.0 technologijų ir miniasamdos įtrauktus bendradarbius kuriančius skaitmeninį turinį, kaip fondoieškos agentus, bibliotekose vykstančių kultūrinių ir edukacinių programų organizatorius, garsinių knygų skaitovus ir kt.

Daugelis savanorystės reiškinį tyrinėjančių autorių ir praktikų pripažįsta, kad savanorių darbo rezultatus ir naudą didina tinkamas organizacijos pasirengimas ir efektyvios valdymo priemonės [4]. Nes nė viena įstaiga negali tikėtis sulaukti daugiau savanorių ar net išlaikyti turimus be tikslingų pastangų bei administracinių gebėjimų, nes savaime savanorių nedaugėja... [6].

E. Evansas rekomenduoja pradėti savanorių programos kūrimą nuo pareigų aprašymo ir išnagrinėti teisinius tokio darbo aspektus, paaiškinti programos tikslus finansuojančiai institucijai ir užsitikrinti jos palaikymą, parengti tipinę sutarties tarp bibliotekos ir savanorių formą bei kitus dokumentus. Būtina apgalvoti ir būsimųjų savanorių apmokymo programą ir būdus, motyvavimo priemones. Iš anksto nusistatyti, kad apmokymas bus tęstinis ir kartotinis, keičiantis savanoriams ar ateinant naujiems. Nemažiau svarbu į rengiamą programą įtraukti bibliotekoje dirbančius specialistus, kad jie suprastų savanoriškos veiklos paskirtį ir svarbą bibliotekoje, būtų pasirengę suteikti savanoriams būtiną pagalbą, mokėtų (turėtų žinių), galėtų (turėtų laiko ir priemonių) ir norėtų (būtų motyvuoti) prižiūrėti bei vertinti savanorių darbą, informuoti apie rezultatus ir atkreipti dėmesį į problemas.

Kitas žingsnis – pradėti savanorių paiešką, o tęsiant programą užtikrinti – reikiamą naujų savanorių srautą ir atranką. E. Evansas siūlo įvertinti 5 potencialių savanorių grupes – pensinio amžiaus žmones, studentus, namų šeimininkes (šeimininkus), dirbančiuosius ir bedarbius. Svarbiausia, suprasti, kad šių grupių motyvai – labai įvairūs, skiriasi ir galimybės, todėl gerai būtų žinoti, koks darbas juos galėtų dominti – pastovus ar vienkartinis, techninis, kūrybinis, edukacinis ir kt [7]. Tai kviečiant savanorius įvertinti siūlomo darbo pobūdį ir pabandyti suderinti bibliotekos ir savanorių interesus, pavyzdžiui, studentai gali būti suinteresuotas įgyti darbinę patirtį ir žinių, kurios padėtų jų karjerai ateityje, pensinio amžiaus žmonės – pasidalinti savo patirtimi ir žiniomis, būti naudingais visuomenei, bedarbiai – įgyti naujų žinių, pagerinti savivertę. Įdomus San Paulo miesto Brazilijoje bendruomeninių bibliotekų iniciatyvos pavyzdys – vaikų ir suaugusių raštingumo ugdymo programose dirbti savanoriais buvo mokomi vietoje gyvenantys bendraamžiai iš neturtingų šeimų. Toks sprendimas užtikrino bendruomenės palaikymą įkurtai bibliotekai, labiau motyvavo ir besimokančius, ir jų pagalbininkus dalyvauti raštingumo ugdymo programose [11]. Savanorių pritraukimui gali pasitarnauti ir tinkamas bibliotekos tinklalapio dizainas, pritaikyti žiniaraščio 2.0 technologiniai sprendimai, partnerystė su vietinėmis darbo biržomis, studentų ar kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis.

Savanoriškos veiklos pagrindas – noras padėti kitiems, pasidalinti patirtimi ar išmokti naujų dalykų. Todėl savanoriška veikla bibliotekose bus patraukli ir motyvuos tik tuo atveju, jei ji suteiks galimybę prisidėti prie socialinių problemų sprendimo, kitų aktualių tikslų ir matyti prasmingus rezultatų. P. Druckeris teigia, kad misija, tikėjimas darbo prasme, pasiekimai ir geri santykiai su bendradarbiais yra didžiausi motyvaciniai veiksniai neatlygintinai veiklai. Savanoriams netinka apmokamo darbo organizacijose taikomos motyvavimo priemonės, dar daugiau – autorius teigia, kad jos nebetinka ir versle naujai – žinių darbuotojų – kartai [5], kurią arba kiti vadybos tyrinėtojai juos vadina tiesiog y kartos darbuotojus (gimusiesiems paskutiniais 20 amžiaus dešimtmečiais) [3]. Neabejotinai savanoriai gali atlikti ir nekvalifikuotus, fizinius darbus, pavyzdžiui, kopijuoti dokumentus, klijuoti suplėšytas knygas, atlikti fizinius ir remonto darbus, jie gali būti visai priimtini kaip pastovus darbas vieniems, kitiems – numatyti kaip vienkartiniai darbai tarp sudėtingesnių užduočių. Tačiau bet kokiu atveju neturime palikti savanoriams susiprasti, kokia šių darbų prasmė ir rezultatų nauda. Savanoriams, kaip ir už atlygį dirbančiam personalui, svarbu žinoti, kaip jiems sekasi, iš kitos pusės – svarbu sudaryti sąlygas jiems išsakyti savo nuomonę, pasiūlymus, pavyzdžiui, organizuojant susirinkimus, neformalius pokalbius ir seminarus, metines konferencijas.

O kaip yra Lietuvoje?...
Prieš pora metų pasirodė ir VU bibliotekos skelbimas, kviečiantis tapti savanoriu http://www.mb.vu.lt/savanoriai. Būtų įdomu sužinoti, kokie rezultatai ir patirtis. Lietuvoje bibliotekininkai dažnai kalba apie savanorių pagalbą teikiant knygnešystės paslaugą vartotojams, kurie dėl ligos, negalios ar amžiaus patys negali ateiti į biblioteką. Tačiau Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos nuosekliai renkama bibliotekų statistika rodo, kad savivaldybių viešosiose bibliotekose savanorių ar visuomeniniais pagrindais dirbančiųjų bibliotekininkų nėra. Galima spėti, kad „oficialių“ savanorių bibliotekose neturime dėl patirties, teisinių žinių, baimių ir kitų priežasčių Tikiuosi šis straipsnis paskatins bibliotekas pasidalinti gerąja (o gal ir blogąja) patirtimi, o ilgesnėje perspektyvoje – galbūt ir pradėti savanoriško darbo iniciatyvą bibliotekose. Nes būtų griekas nepabandyti į bibliotekas pritraukti bent dalies norinčių į savanorišką veiklą įsitraukti Lietuvos gyventojų, kurie šiandien joje dar nedalyvauja. Neabejoju, kad bibliotekų misija uždegs ir savanorius - išmokyti vaikus ir suaugusius svajoti, kurti ir pažinti pasaulį, ugdyti vaizduotę ir suteikti žinių, skatinti nuolat mokytis, bendrauti, būti kūrybiškais ir įgyti naujų gyvenimui naudingų įgūdžių. Kas nenorėtų padėti kitiems keisti savo gyvenimus ir bendruomenes?

O gal savanoriška veikla bibliotekose – būtų nebloga tema šių metų bibliotekų savaitei?...

Parengė Ramunė Petuchovaitė, VU Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų institutas

Naudota literatūra ir šaltiniai:
1. 2011 metai – savanoriškos veiklos metai. Savanorių centras. [interaktyvus]. Naujiena. 2011. 01.04. Prieiga per internetą: http://www.savanoris.lt/lt/news.php?news_id=406 [Žiūrėta 2011 m. sausio 8 d.].
2. Briedytė, Justė. Savanorių darbas – išklausyti [interaktyvus]. Sekundė, 2011m. sausio 17 d. Prieiga per internetą: http://www.sekunde.lt/content.php?p=read&tid=68286 [Žiūrėta 2011 m. sausio 17 d.].
3. O’Connor, Steve. The heretical library manager for the future. Library Management. Vol. 28 No. 1/2, 2007. pp. 62-71.
4. Choudhury, Enamul. Attracting and managing volunteers in local government. Journal of Management Development Vol. 29 No. 6, 2010 pp. 592-603
5. Drucker, Peter. What the nonprofits are teaching business. The Essential Drucker. The Best of Sixty Years of Peter Drucker. New York, 2001. P. 39-50.
6. Dževeckytė, Rasa. Savaime savanorių nedaugėja [Interaktyvus]. Mano karjera.cv.lt 2011.01.07. Prieiga per internetą: http://manokarjera.cv.lt/Default4.aspx?ArticleID=364acaef-dce7-4af1-8d99-e2af7de64f7a&ref=rss [Žiūrėta 2011 m. sausio 17 d.].
7. Evans, G. Edwards. Case study. Library volunteers: do they have a valid role in libraries?. Library management. Vol. 31, No. 4/5, 2010. P. 354-358.
8. Lietuvos bibliotekų statistikos modulis [interaktyvus]. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Prieiga per internetą: http://www.libis.lt:7878/pls/apex/f?p=106:18:706316115244183::NO [Žiūrėta 2011 m. sausio 17 d.] .
9. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. rugsėjo 8 d. įsakymas Nr. A1-406 „Dėl Nacionalinės 2011-ųjų Europos savanoriškos veiklos, kuria skatinamas aktyvus pilietiškumas, metų programos patvirtinimo“. Valstybės žinios, 2010-09-16, Nr. 109-5618.
10. Savanorystė Lietuvoje [Interaktyvus]. Filantropijos portalas www.labdara-parama.lt. Prieiga per internetą: http://www.labdara-parama.lt/article.php?smid=50 [Žiūrėta 2011 m. sausio 8 d.].
11. Speyer, Anne Marie, Tedrus, Maria Aparecida L. Community libraries: an experience in community development in the periphery os Sao Paulo. Community development Journal. Vol. 33, No. 4, 1998. P. 336-341.

Komentarai

  1. Savanorystė ir labdarystė sunkiai įsivaizduojama šalyje, kurioje dauguma piliečių skursta.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Panevėžio bibliotekose jau keletą metų savanoriauja Europos savanorių tarnybos savanoriai iš užsienio.

    p.s. visiškai nesutinkčiau su prieš tai esančia nuomone (jeigu kalbama apie Lietuvą), siūlyčiau labiau pasidomėti savanoryste mūsų šalyje.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Judita, o kokius darbus savanoriai Panevėžio bibliotekose daro? Įdomu, nes šioje srityje tikrai trūksta patirties.

    O į pirmą komentarą atsakyčiau, kad čia kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Nežinau, kas geriau - nieko neveikti ir skųstis ar savanoriaujant kaupti patirtį ir žinias, kurios anksčiau ar vėliau duos vaisių...

    Be to apgalvojus savanorių išlaidų kompensavimo tvarką - galima sumažinti ir skurdo sukeltus barjerus savanorystei.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Teko girdėti ir skaityti internete. Savanorius priima Panevėžio rajono savivaldybės viešoji biblioteka.Štai kelios nuorodos (tiesa informacijos ką jie veikė nedaug):
    http://www.panrbiblioteka.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=361&Itemid=1
    http://www.panrbiblioteka.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=231:bibliotekoje-vl-dirba-savanoriai&catid=12:naujienos&Itemid=1
    http://bibliotekos.utena-on.lt/index.php/pageid/143/articlepage/17/articleid/523

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs įrašai