Kaip aš tapau bibliotekininke ir kaip nepasimesti tapus pirmakursiu?

Mieli tinklaraščio skaitytojai, skelbiame studentės, Justinos, kuri nusprendė pasidalyti su mumis savo požiūriu į bibliotekininkystę ir studijas, straipsnelį.

Mieli abiturientai, kreipiuosi į jus ir laikau už jus stipriai suspaudus kumščius ir linkiu nepasiduoti likimui kovojant su baubais egzaminais :)) Negaliu nepridurti - mokykitės! nes aš irgi... nesimokiau, na gal tik truputį, bet kad kankinausi ir stresavau, tai jau tikrai. Po egzų prasideda rezultatų laukimas > po ašarą spaudžiančių rezultatų > širdžiai baisus ir mielas stojimas > NE/ĮSTOJIMAS > graudi žinia, kad vasara baigėsi, o tu taip ir nespėjai įdegt kojų. Po egzaminų atrodys viskas kaip sapnas, nes laikas pradės lėkti šuoliais. Išvis, kiekvienas išsilaikęs egzaminus supras, kad iš tiesų juose nieko baisaus nėra ir jau spės guosti ateinančių dvyliktokų kartą, kad net neverta dėl jų eiti iš proto. Baisiausias dalykas - rezultatai ir kol jų nėra, nėra ir tavęs. O jų sulaukus ateina palengvėjimas ir visi susigriebia, kad pagaliau turi rinktis studijų programą! O aš studijuoju bibliotekininkystę ir informaciją ir kaip tik dabar darau reklamos kampaniją :-))) noriu kad žinotumėt, kaip IŠ TIESŲ vyksta studijavimas ir studentavimas :) ir kaip ir su kuo valgoma bibliotekininkystė ir informacija. Na, bent jau su kuo ir kaip aš ją valgau :)

Nežinau ir žinoti nenoriu, kiek iš jūsų pagalvojot perskaitę „Bibliotekininkystė ir informacija“, kad tai yra laaaabai, be galo be krašto, tiesiog žlugdančiai nuobodi specialybė ir kad ją studijuojant reikia perskaityti tonas knygų :) ir šiaip turi būti priklausomas nuo bibliotekos. Galvokit iš naujo :) Kaip aš negaliu patikėti, kad yra tokių, kurie kankinasi su fizika ar ekonomika, tai lygiai taip pat ir su jūsų nuomone apie bibliotekininkystę. Užtat tikiu, kad aš tikrai noriu dirbti bibliotekoje ir būti tarp knygų, nes bibliotekininkystė veža! Čia gal net labiausiai tiktų liaudiškas pamokymas, kad kiekvienam savo ir savo laiku. Aš jeigu išgirstu bet kurį savo draugą šnekantį, kad bibliotekininkystė yra nerimtas mokslas, visada sakau, kad pirmiausiai pabandyk taisyklingai ištart pavadinimą, o tada pamatysi ar tai tikrai toks nerimtas mokslas. Bibliotekininkystė turi daug atkentėti, gaila, kad ji nepopuliari jaunimo tarpe.

Tai pirmiausiai, noriu papamokslauti, kad geriau rinktis tokią specialybę apie kurią kuriat planus naktimis ir dėl to negalit užmigt. Žinau žinau, pinigai visagaliai, bet visada galima pabandyti stoti į valstybės finansuojamą vietą, kad ir jau kokie beviltiškai blogi būtų tie egzaminų rezultatai. Bent jau nekaltinsit ir neprikaišiosit sau, kad nepabandėt. Iš tikrųjų, jeigu jau yra galimybė - visada bėkit ja naudotis ir griebkit už ragų. Aš pvz. pirmu numeriu rašiau dailę ir man nepavyko, bet aš bandžiau ir tikrai sau nebekelsiu tokių klausimų kaip: „O gal aš būčiau įstojusi?“. Nesidžiaugiu ir nepavydžiu tiems, kuriems tėvai nurodinėja kokią ateitį rinktis. Mano tėvai visad buvo už tai, kad rinkčiausi tai, kas man arčiau širdies. Ir jeigu paklausdavau, kas būtų jeigu studijuočiau... fiziką? Į mane net neatkreipdavo dėmesio :/ tik kartodavo „rašyk tu ką nori“. Visada pagalvokit, kad ATEITĮ renkatės jūs, jūs turėsit mokytis, jūs turėsit nemiegot naktimis, kad parašyt kursinį darbą, jūs turėsit laikyt sesiją, jūs turėsit apsigint bakalaurą, o paskui ir magistrą, ne jūsų tėvai. Taip, kad paskutinę akimirką pagalvokit ar svarbiau tėvų norai, ar noras gyvent savo gyvenimą.

Krikštynos... pati esu nulis, net ne fuksė, ir dar būsiu visus studinimo metus, vis tiek tas žodis yra nepakaltinamas. Būtinai dalyvaukit, eikit, būkit! Nebūkit nuliais kaip aš! Nes krikštynos yra viena iš svarbiausių įstojimo švenčių, kurios negalima praleisti.Po krikšynų, kaip ir nesinori, reikia grįžti į realų gyvenimą ir universitetą... ir byški mokytis :)

Jeigu paguosiu, mokytis yra kada ir ką. Bibliotekininkystė yra labai įdomus mokslas, tiems, kurie tam jaučia silpnybę. Tokių, aišku, kaip pastebėjau mažuma, bet jų vis tiek yra. Tarp jų ir aš... o tai daug pasako, ar ne? :) pirmąjį pusmetį susidursit su bendraisiais dalykais, tad nepradėkit bambėti, jog mažai specialybinių ir išvis, kas čia per tokia studijų programa? Nes antrame pusmety pradėsit atsiiminėti už savo žodžius. Norėsis grįžt į pirmą pusmetį, bet, deja... žodis ne žvirblis, kaip ir laikas :) Pirmieji metai atrodys patys gražiausi ir lengviausi ir visokie -iausi. Ir dar jie labai greitai bėga, kad net nepastebėsite kaip antri studijavimo metai jau ant nosies. Man irgi taip buvo - pirmi metai labai įdomūs, net nesupranti kur randiesi - kely tarp namų ar naujo, nepažįstamo miesto ir krūvos kursiokių, kurie irgi nesupranta, kur jie randasi.

Ar žinojot, kad bibliotekose yra depozitinis fondas? O kad knygų nurašymas bibliotekininkų žargonu vadinamas „fondų ravėjimu“? Ne? Dabar žinosite. Beje, depozitinį fondą sudaro prieš 15m. išleistos ir dar senesnės knygos ir kiti info ištekliai. Nemeluosiu ir tikrai nesakysiu, kad viskas įdomu ir patinka, nes tikrai taip nėra. Labiausiai man norisi išbraukti iš pavadinimo žodį INFORMACIJA. Nes informacija susijusi su kompiuteriais. Kompiuterių jau per daug, jie VISUR. Namuose, mokyklose, universitetuose, darbuose, pas draugus, pas dėdes ir tetas. Ir nemažai paskaitų susijusių su kompiuteriais. Man užtenka, kai per paskaitą rodomos skaidrės, bet kai reikia klausyti apie bibliotekų kompiuterizavimą, norisi užsikišti ausis. Aš tik labai nenoriu, kad popierines knygas nurungtų skaitmeninės ir kai tik ateina eilė šnekėti apie bibliotekų kompiuterizavimą, atrodo, kad visai ne už kalnų visos knygos taps skaitmeninėmis. Nors... išmokti naudotis fotošopu, mokėti kurti lankstinukus, el. svetaines, tai nepasakyčiau, kad tai yra blogai :)

Užtat, pats malonumas klausyti apie bibliografinio aprašo elementus, juos nagrinėti, pačiupinėti, parašyti, užrašyti... miegoti per informacijos išteklius, kai dėstytoja visą paskaitą kaip užsukta šneka, o dėmesys klaidžioja tarp lentos ir miegų :) o kur dar dėstytojų nemirtingi bajeriai? „Čia yra įrašyta daina, gal ir garsas“ ?????? kas nemyli bibliotekininkystės tam tas - per į kančias per žvaigždes.

Nežinau ką pasakyti apie būdo bruožus, kurie būtų naudingi studijuojant bibliotekininkystę. Nes kiekvienam savo, kas vienam įdomu, kitam gali pasirodyti neverta dėmesio. Bet kad kruopštumo reikia, tai tikrai. Norint kelis kartus tikrinti bibliografinį įrašą ir ar tikrai jame nėra klaidų - tikrai ne kiekvienas su tuo susidorotų ir net neturėtų kantrybės. Tai tikrai atsakingumo reikalaujantis darbas - jeigu nori, kad tavo draugą pasiektų jam reikalinga knyga, tai reikia pasistengti tą knygą padoriai aprašyti. Nes kitu atveju, nei knygą rasi, nei prieš draugą pasirodysi kokį svarbų darbą nudirbai. Be to, reikia mesti iš galvos idėją, kad visą gyvenimą taip ir liksi sėdėti prilipęs prie stalo ir kėdės, išdavinėsi knygas ir pildysi korteles. NE. Visada gali prašytis į skirtingą vietą - į saugyklą, sudarinėti UDK, konsultuoti pasimetusius žmones, kurie nežino, kur sustatytos knygos :) per metus gali apsukt visą lanką aplink visą biblioteką ir susipažinti su visais bibliotekos užkulisius. Mane ypač žavi viena privilegija - visada gausi perskaityti naujus žurnalus ir knygas!

Papasakot apie laisvalaikį po paskaitų, per paskaitas? Kai tingisi keltis anksti ir nusprendi, kad tegul draugas kankinasi, bet tu tai tikrai nelipsi iš šiltos lovos ir niekur neisi, nusirašysi? :) o taaaaip, malonu ir dar teisėta. Bet visad maloniau turėti savo konspektus, kad ir ką kas besakytų. O kur dar susipažinimas su nepažįstamu miestu? Kai pasiklysti ir nežinai, kur randiesi, nei į kurį autobusą/truliką lipti? Nieko tokio, klausk nepažįstamojo, nepažįstamasis tau atsakys. O kitą kartą jau žinosi, kur važiuoja autobusas/troleibusas ir kad geriau jo privengti.

Sesija - didžiausias baubas. Ir palengvėjimo pilnos kelnės po pirmojo pusmečio. Antras pusmetis jau lengvesnis, nes esi susipažinęs su sesijos tvarka. ir kaskart jai artėjant kartoji sau mintyse: „Nuo kito pusmečio, tikrai pradėsiu mokytis“. Pamirškit, kaip mokykloj tas nepadėdavo, taip ir šičia mažai šansų, kad tie žodžiai suveiks.