Pažvelgus į bendradarbiavimą skaitmeninant strategiškai: II dalis
Po pertraukos tęsiame pokalbį apie atminties institucijų bendradarbiavimą kultūros paveldo skaitmeninimo projektuose. Priminsiu, kad bendradarbiavimo poreikį ir naudą skaitmeninant aptariau straipsnyje Pažvelgus į bendradarbiavimą skaitmeninant strategiškai: I dalis. Šioje dalyje apžvelgsiu pagrindinius bendradarbiavimo skaitmeninant būdus. Trečiame straipsnyje pristatysiu Europos atminties institucijų bendradarbiavimo tinklų tyrimo rezultatus.
Praktinė patirtis ir tyrimai rodo, kad galima išskirti tokius pagrindinius atminties institucijų bendradarbiavimo skaitmeninimo projektuose tipus:
• Archyvų, bibliotekų ir muziejų tarpusavio bendradarbiavimą.
• Bendradarbiavimą su kitomis viešojo ir privataus sektoriaus organizacijomis.
• Skaitmeninimo paslaugų pirkimą iš kitų organizacijų.
Toliau aptarkime kiekvieną iš bendradarbiavimo būdų atskirai.
Archyvų, bibliotekų ir muziejų tarpusavio bendradarbiavimas
Tikriausia tai, kad atminties institucijos bendradarbiauja tarpusavyje nėra naujiena. Šios institucijos turi nemažai bendrų veiklos ir atsakomybės sričių, jų funkcijos iš dalies sutampa (pvz., kultūros paveldo išsaugojimas ir sklaida, edukacija). Dėl šios priežasties jos dalyvauja bendruose kultūriniuose ir šviečiamuosiuose projektuose. Skaitmeninimas tik praplėtė šių institucijų bendradarbiavimo lauką, nes standartizavo daugelį skaitmenintų kultūros paveldo objektų ir dokumentų valdymo veiklų. Be to, skaitmeninimas leidžia ne tik pasinaudoti naujomis galimybėmis, bet kelia ir kitokius reikalavimus atminties institucijų kultūros paveldo paslaugoms. Norint patenkinti šiuolaikinių vartotojų poreikius būtina kurti integruotas archyvų, muziejų ir bibliotekų skaitmenines kolekcijas, kurios leistų rasti įvairių tipų informacijos išteklius pasirinkta tema. Taigi, skaitmeninimas skatina pasitelkti įvairius bendradarbiavimo būdus (juos aptarėme ankstesniame straipsnyje) – orientuotus ir į išteklių dalijįmąsi, ir į naujų paslaugų kūrimą. Tyrimų duomenys, atskirų atminties institucijų praktikos analizė rodo, kad archyvai, bibliotekos ir muziejai bendradarbiaudami tarpusavyje pasitelkia abu partnerystės būdus (Gibson, Morris, and Cleeve, 2007; Bishoff, 2004; Trzeciak, McCann, and Martin, 2006; Middleton, 2005; Zorich, Waibel, Erway, 2008).
Bendradarbiavimas su kitomis viešojo ir privataus sektoriaus organizacijomis
Atminties institucijos įsitraukia į labai įvairius bendradarbiavimo tinklus su kitomis organizacijomis. Šį bendradarbiavimo būdą galima suskaidyti į smulkesnes, bet konkretesnes bendradarbiavimo grupes. Tai bendradarbiavimas su:
• Organizacijomis, kurios turi panašius tikslus kaip ir atminties institucijos, saugo paveldo rinkinius. Archyvai, bibliotekos ir muziejai dažnai bendradarbiauja su kitomis viešojo sektoriaus institucijomis, kurios kaupia kultūros paveldo išteklius (pvz., tam tikrų vietovių istorijos draugijomis, garso ir vaizdo institutais). Tokia partnerystė leidžia sutelkti visapusiškai informatyvų paveldo išteklių masyvą, sukurti naujas paslaugas, pasidalyti projekto išlaidų ir rizikos našta. Dažnai bendradarbiaujama ir su organizacijomis, kurios turi atminties institucijose trūkstamų kompetencijų. Pavyzdžiui, kuriant šviečiamąjį projektą galimas bendradarbiavimas su mokyklomis, aukštojo mokslo institucijomis. Toks bendradarbiavimas gali tapti ir dalijimosi ištekliais, ir naujų paslaugų kūrimo priemone.
• Vyriausybinėmis ar kitomis organizacijomis, atliekančiomis rėmėjo funkciją. Tokia bendradarbiavimo forma nulemta būtinybės užtikrinti skaitmeninimo iniciatyvos rezultatų tęstinumą. Juk baigus skaitmeninti dokumentus/objektus juos reikia prižiūrėti, užtikrinti išsaugojimo priemones ir kt. Todėl dažnai atminties institucijos pasitelkia vyriausybinių organizacijų, įvairių paramos fondų ir kt. pagalbą. Ne visais atvejais tokia parama siejasi su bendradarbiavimu turint omeny tai, kad partnerystė numato abiejų bendradarbiaujančių šalių tęstinį įsitraukimą į bendrą veiklą. Tačiau žinomi tokie atvejai, kai vyriausybinės ir/ar kitos nepelno organizacijos dalyvauja skaitmeninimo projektuose ir teikia tęstinę paramą. Pavyzdžiui, Latvijos Kultūros ministerija įsteigė valstybinę agentūrą Kultūros informacinės sistemos. Ši agentūra siekia teikti įvairiapusišką pagalbą atminties institucijoms kurdama paveldo informacines sistemas, įsitraukdama ir administruodama kultūros paveldo skaitmeninimo, skaitmeninio išsaugojimo projektus (Coordinating digitisation in Europe, 2007). Dažniausia tai „rėmėjo-paramos gavėjo“ santykiai.
• Verslo įmonėmis. Diskusijos apie bendradarbiavimą su verslo įmonėmis paskatintos didelių projektų – pvz., Google Books, Open Content Alliance ir kt. Tokia partnerystė įmanoma dėl dalinai sutampančių interesų. Neretai komercinė įmonė siekia sukurti naują paslaugą (pvz., paieškos variklį, duomenų bazę), arba bendradarbiavimas gali tapti jos rinkodaros strategijos dalimi. Tuo tarpu atminties institucijoms dažniausia trūksta techninės infrastruktūros ir atitinkamų kompetencijų, finansinių išteklių, kuriuos gali pasiūlyti verslo sektorius. Dažniausia, tai į išteklių dalijimąsi orientuoti bendradarbiavimo projektai, kuriuose kiekvienas partneris įdeda savo indėlį, tačiau ir siekia tik savo tikslų (Final report on private public partnerships..., 2008). Tyrinėtojai mato didelį potencialą kurti naujas paslaugas tokio bendradarbiavimo tinkluose. Tačiau skirtingi veiklos modeliai, prioritetai (pvz., skirting požiūriai į skaitmenintos medžiagos kokybę, dokumentų prieigos sąlygas) sukelia nemažai problemų. Tik sąmoningos pastangos, suvokimas, kaip veikia ir ko siekia partnerio institucija, tam tikras teisinio raštingumo lygis gali paskatinti bendrų paslaugų kūrimą (Kaufman and Ubois, 2007).
Skaitmeninimo paslaugų pirkimas iš kitų organizacijų
Atminties institucijas dažnai perka įvairias skaitmeninimo paslaugas iš kitų organizacijų (viešojo ar privataus sektoriaus atstovų). Tą lemia nepakankama techninė infrastruktūra, kompetencijos trūkumas. Dažnai atminties institucijai nerentabilu kurti materialiąją skaitmeninimo infrastruktūrą, apmokyti darbuotojus, o pigiau šias paslaugas nusipirkti. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tokie santykiai neturėtų būti vadinami bendradarbiavimu. Tačiau skaitmeninimo veiklos reikalauja tęstinio abiejų dalyvių įsitraukimą į skaitmeninimo sprendimų priėmimą ir veismų derinimo bei tam tikrų investicijų (turint omeny ne finansinį indėlį, bet pastangas surasti geriausius sprendimus, tinkančius abiems pusėms). Šis bendradarbiavimo būdas jau pakankamai paplitęs. Apskritai, tyrinėtojų teigimu, paslaugų pirkimas yra šiuolaikinių archyvų, bibliotekų ir muziejų veiklos realybė, nulemta išteklių trūkumo ir būtinybės juos racionaliai valdyti (Ball and Earl, 2002). Atminties institucijos dažniausiai perka skaitmeninių pakaitalų kūrimo paslaugas.
Laukite tęsinio apie tai, kaip gi bendradarbiauja skaitmenindamos Europos atminties institucijos. O kol kas yra proga pagalvoti tiems, kas vykdo skaitmeninimo projektus:
Kodėl paprastai pradedate bendradarbiauti?
Kokia patirtis baigus bendradarbiavimo projektą – ką išmokstate?
Kokius matote bendradarbiavimo privalumus ir trūkumus?
Būtų smagu pasiskaityti jūsų komentarus :)
Parengta pagal:
MANŽUCH Z. Collaborative networks of memory institutions in digitisation initiatives. The Electronic Library [in print].
BALL D.; EARL C. Outsourcing and externalisation: current practice in UK libraries, museums and archives. Journal of Librarianship and Information Science, 2002 Vo. 34, No. 4, 197-206.
BISHOFF L. Collaboration imperative. Library Journal [interaktyvus]. 2004, Issue 1 [žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 26 d ].Prieiga per internetą: http://www.libraryjournal.com/article/CA371048.html
Coordinating digitisation in Europe. Progress report of the National Representatives Group: coordination mechanism for policies and programmes [interkatyvus].2007 [žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 26 d ].Prieiga per internetą: http://www.minervaeurope.org/publications/globalreport/globalrep2007.html
Final report on public private partnerships for the digitisation and online accessibility of Europe’s cultural heritage [interaktyvus]. 2008 [žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 26 d ].Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/information_society/activities/digital_libraries/doc/hleg/reports/ppp/ppp_final.pdf
GIBSON H.; MORRIS A.; CLEEVE M. Links between libraries and museums: investigating museum-library collaboration in England and the USA. Libri, 2007, Vol. 57, No. 2, pp. 53-64.
KAUFMAN P.; UBOIS J. Good terms – improving commercial-noncommercial partnerships for mass digitisation. D-Lib Magazine [interaktyvus]. 2007 Vol. 13, No. 11/12 [žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 26 d ].Prieiga per internetą: http://www.dlib.org/dlib/november07/kaufman/11kaufman.html
MIDDLETON K. Collaborative digitization programs: a multifaceted approach to sustainability. Library Hi Tech, 2005, Vol. 23, No. 2, pp. 145-150.
TRZECIAK J.; MCCANN S.; MARTIN M. Collaborative approaches to designing effective digital image databases for the study of three-dimensional museum collections. OCLC Systems & Services, 2006, Vol. 22, No. 4, pp. 263-282.
ZORICH D.; WAIBEL G.; Erway R. Beyond the silos of the LAMs: collaboration among libraries, archives and museums [interaktyvus] 2008 [žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 26 d ].Prieiga per internetą: http://www.oclc.org/programs/publications/reports/2008-05.pdf
Praktinė patirtis ir tyrimai rodo, kad galima išskirti tokius pagrindinius atminties institucijų bendradarbiavimo skaitmeninimo projektuose tipus:
• Archyvų, bibliotekų ir muziejų tarpusavio bendradarbiavimą.
• Bendradarbiavimą su kitomis viešojo ir privataus sektoriaus organizacijomis.
• Skaitmeninimo paslaugų pirkimą iš kitų organizacijų.
Toliau aptarkime kiekvieną iš bendradarbiavimo būdų atskirai.
Archyvų, bibliotekų ir muziejų tarpusavio bendradarbiavimas
Tikriausia tai, kad atminties institucijos bendradarbiauja tarpusavyje nėra naujiena. Šios institucijos turi nemažai bendrų veiklos ir atsakomybės sričių, jų funkcijos iš dalies sutampa (pvz., kultūros paveldo išsaugojimas ir sklaida, edukacija). Dėl šios priežasties jos dalyvauja bendruose kultūriniuose ir šviečiamuosiuose projektuose. Skaitmeninimas tik praplėtė šių institucijų bendradarbiavimo lauką, nes standartizavo daugelį skaitmenintų kultūros paveldo objektų ir dokumentų valdymo veiklų. Be to, skaitmeninimas leidžia ne tik pasinaudoti naujomis galimybėmis, bet kelia ir kitokius reikalavimus atminties institucijų kultūros paveldo paslaugoms. Norint patenkinti šiuolaikinių vartotojų poreikius būtina kurti integruotas archyvų, muziejų ir bibliotekų skaitmenines kolekcijas, kurios leistų rasti įvairių tipų informacijos išteklius pasirinkta tema. Taigi, skaitmeninimas skatina pasitelkti įvairius bendradarbiavimo būdus (juos aptarėme ankstesniame straipsnyje) – orientuotus ir į išteklių dalijįmąsi, ir į naujų paslaugų kūrimą. Tyrimų duomenys, atskirų atminties institucijų praktikos analizė rodo, kad archyvai, bibliotekos ir muziejai bendradarbiaudami tarpusavyje pasitelkia abu partnerystės būdus (Gibson, Morris, and Cleeve, 2007; Bishoff, 2004; Trzeciak, McCann, and Martin, 2006; Middleton, 2005; Zorich, Waibel, Erway, 2008).
Bendradarbiavimas su kitomis viešojo ir privataus sektoriaus organizacijomis
Atminties institucijos įsitraukia į labai įvairius bendradarbiavimo tinklus su kitomis organizacijomis. Šį bendradarbiavimo būdą galima suskaidyti į smulkesnes, bet konkretesnes bendradarbiavimo grupes. Tai bendradarbiavimas su:
• Organizacijomis, kurios turi panašius tikslus kaip ir atminties institucijos, saugo paveldo rinkinius. Archyvai, bibliotekos ir muziejai dažnai bendradarbiauja su kitomis viešojo sektoriaus institucijomis, kurios kaupia kultūros paveldo išteklius (pvz., tam tikrų vietovių istorijos draugijomis, garso ir vaizdo institutais). Tokia partnerystė leidžia sutelkti visapusiškai informatyvų paveldo išteklių masyvą, sukurti naujas paslaugas, pasidalyti projekto išlaidų ir rizikos našta. Dažnai bendradarbiaujama ir su organizacijomis, kurios turi atminties institucijose trūkstamų kompetencijų. Pavyzdžiui, kuriant šviečiamąjį projektą galimas bendradarbiavimas su mokyklomis, aukštojo mokslo institucijomis. Toks bendradarbiavimas gali tapti ir dalijimosi ištekliais, ir naujų paslaugų kūrimo priemone.
• Vyriausybinėmis ar kitomis organizacijomis, atliekančiomis rėmėjo funkciją. Tokia bendradarbiavimo forma nulemta būtinybės užtikrinti skaitmeninimo iniciatyvos rezultatų tęstinumą. Juk baigus skaitmeninti dokumentus/objektus juos reikia prižiūrėti, užtikrinti išsaugojimo priemones ir kt. Todėl dažnai atminties institucijos pasitelkia vyriausybinių organizacijų, įvairių paramos fondų ir kt. pagalbą. Ne visais atvejais tokia parama siejasi su bendradarbiavimu turint omeny tai, kad partnerystė numato abiejų bendradarbiaujančių šalių tęstinį įsitraukimą į bendrą veiklą. Tačiau žinomi tokie atvejai, kai vyriausybinės ir/ar kitos nepelno organizacijos dalyvauja skaitmeninimo projektuose ir teikia tęstinę paramą. Pavyzdžiui, Latvijos Kultūros ministerija įsteigė valstybinę agentūrą Kultūros informacinės sistemos. Ši agentūra siekia teikti įvairiapusišką pagalbą atminties institucijoms kurdama paveldo informacines sistemas, įsitraukdama ir administruodama kultūros paveldo skaitmeninimo, skaitmeninio išsaugojimo projektus (Coordinating digitisation in Europe, 2007). Dažniausia tai „rėmėjo-paramos gavėjo“ santykiai.
• Verslo įmonėmis. Diskusijos apie bendradarbiavimą su verslo įmonėmis paskatintos didelių projektų – pvz., Google Books, Open Content Alliance ir kt. Tokia partnerystė įmanoma dėl dalinai sutampančių interesų. Neretai komercinė įmonė siekia sukurti naują paslaugą (pvz., paieškos variklį, duomenų bazę), arba bendradarbiavimas gali tapti jos rinkodaros strategijos dalimi. Tuo tarpu atminties institucijoms dažniausia trūksta techninės infrastruktūros ir atitinkamų kompetencijų, finansinių išteklių, kuriuos gali pasiūlyti verslo sektorius. Dažniausia, tai į išteklių dalijimąsi orientuoti bendradarbiavimo projektai, kuriuose kiekvienas partneris įdeda savo indėlį, tačiau ir siekia tik savo tikslų (Final report on private public partnerships..., 2008). Tyrinėtojai mato didelį potencialą kurti naujas paslaugas tokio bendradarbiavimo tinkluose. Tačiau skirtingi veiklos modeliai, prioritetai (pvz., skirting požiūriai į skaitmenintos medžiagos kokybę, dokumentų prieigos sąlygas) sukelia nemažai problemų. Tik sąmoningos pastangos, suvokimas, kaip veikia ir ko siekia partnerio institucija, tam tikras teisinio raštingumo lygis gali paskatinti bendrų paslaugų kūrimą (Kaufman and Ubois, 2007).
Skaitmeninimo paslaugų pirkimas iš kitų organizacijų
Atminties institucijas dažnai perka įvairias skaitmeninimo paslaugas iš kitų organizacijų (viešojo ar privataus sektoriaus atstovų). Tą lemia nepakankama techninė infrastruktūra, kompetencijos trūkumas. Dažnai atminties institucijai nerentabilu kurti materialiąją skaitmeninimo infrastruktūrą, apmokyti darbuotojus, o pigiau šias paslaugas nusipirkti. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tokie santykiai neturėtų būti vadinami bendradarbiavimu. Tačiau skaitmeninimo veiklos reikalauja tęstinio abiejų dalyvių įsitraukimą į skaitmeninimo sprendimų priėmimą ir veismų derinimo bei tam tikrų investicijų (turint omeny ne finansinį indėlį, bet pastangas surasti geriausius sprendimus, tinkančius abiems pusėms). Šis bendradarbiavimo būdas jau pakankamai paplitęs. Apskritai, tyrinėtojų teigimu, paslaugų pirkimas yra šiuolaikinių archyvų, bibliotekų ir muziejų veiklos realybė, nulemta išteklių trūkumo ir būtinybės juos racionaliai valdyti (Ball and Earl, 2002). Atminties institucijos dažniausiai perka skaitmeninių pakaitalų kūrimo paslaugas.
Laukite tęsinio apie tai, kaip gi bendradarbiauja skaitmenindamos Europos atminties institucijos. O kol kas yra proga pagalvoti tiems, kas vykdo skaitmeninimo projektus:
Kodėl paprastai pradedate bendradarbiauti?
Kokia patirtis baigus bendradarbiavimo projektą – ką išmokstate?
Kokius matote bendradarbiavimo privalumus ir trūkumus?
Būtų smagu pasiskaityti jūsų komentarus :)
Parengta pagal:
MANŽUCH Z. Collaborative networks of memory institutions in digitisation initiatives. The Electronic Library [in print].
BALL D.; EARL C. Outsourcing and externalisation: current practice in UK libraries, museums and archives. Journal of Librarianship and Information Science, 2002 Vo. 34, No. 4, 197-206.
BISHOFF L. Collaboration imperative. Library Journal [interaktyvus]. 2004, Issue 1 [žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 26 d ].Prieiga per internetą: http://www.libraryjournal.com/article/CA371048.html
Coordinating digitisation in Europe. Progress report of the National Representatives Group: coordination mechanism for policies and programmes [interkatyvus].2007 [žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 26 d ].Prieiga per internetą: http://www.minervaeurope.org/publications/globalreport/globalrep2007.html
Final report on public private partnerships for the digitisation and online accessibility of Europe’s cultural heritage [interaktyvus]. 2008 [žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 26 d ].Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/information_society/activities/digital_libraries/doc/hleg/reports/ppp/ppp_final.pdf
GIBSON H.; MORRIS A.; CLEEVE M. Links between libraries and museums: investigating museum-library collaboration in England and the USA. Libri, 2007, Vol. 57, No. 2, pp. 53-64.
KAUFMAN P.; UBOIS J. Good terms – improving commercial-noncommercial partnerships for mass digitisation. D-Lib Magazine [interaktyvus]. 2007 Vol. 13, No. 11/12 [žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 26 d ].Prieiga per internetą: http://www.dlib.org/dlib/november07/kaufman/11kaufman.html
MIDDLETON K. Collaborative digitization programs: a multifaceted approach to sustainability. Library Hi Tech, 2005, Vol. 23, No. 2, pp. 145-150.
TRZECIAK J.; MCCANN S.; MARTIN M. Collaborative approaches to designing effective digital image databases for the study of three-dimensional museum collections. OCLC Systems & Services, 2006, Vol. 22, No. 4, pp. 263-282.
ZORICH D.; WAIBEL G.; Erway R. Beyond the silos of the LAMs: collaboration among libraries, archives and museums [interaktyvus] 2008 [žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 26 d ].Prieiga per internetą: http://www.oclc.org/programs/publications/reports/2008-05.pdf
Komentarai
Rašyti komentarą