Pažvelgus į bendradarbiavimą skaitmeninant strategiškai: I dalis
Tinklai, bendradarbiavimas, kooperacija – tai magiški žodžiai, kurie rodo šiuolaikinių bibliotekų veiklos kryptį užtikrinant naujų paslaugų, projektų sėkmę. Bibliotekos tradiciškai pasižymėjo stipriais tarpusavio bendradarbiavimo ryšiais – nemažai rašyta apie bibliotekų konsorciumus, bendradarbiavimą teikiant informacines paslaugas. Šiame rašinėlyje norėčiau paanalizuoti dar vieną sritį, kurioje neįmanoma pasiekti gerų rezultatų nebendradarbiaujant. Tai – kultūros paveldo skaitmeninimas. Nagrinėjant šią sritį, be abejo, reikėtų pažvelgti plačiau ir panagrinėti ne tik bibliotekas, bet ir kitas atminties institucijas.
Šį straipsnį sudaro dvi dalys. Pirmoje apžvelgsime, kas yra bendradarbiavimas ir kokia jo nauda, kodėl bendradarbiavimas turi būti traktuojamas kaip organizacijos strateginio valdymo dalis. Kitame straipsnyje išnagrinėsiu pagrindinius bendradarbiavimo skaitmeninant būdus ir pasidalysiu atlikto Europos atminties institucijų bendradarbiavimo tinklų tyrimo rezultatais, kurie atskleidžia dabar šiuo metu dominuojančius partnerystės tinklų tipus.
Kas yra bendradarbiavimas ir kokia jo nauda?
Apie bendradarbiavimą ir įvairias jo formas parašyta nemažai. Bendrąja prasme tarpinstitucinis bendradarbiavimas suprantamas, kaip ryšiai tarp organizacijų, arba bendra veikla, skirta sudėtingiems uždaviniams spręsti ir pasiekti partnerių užsibrėžtų tikslų. Bendradarbiavimo temos aktualumas ir nauda, be abejo, siejasi su „sudėtingais uždaviniais“. Kas tai yra ir kodėl organizacija negali spręsti tuos „sudėtingus uždavinius“ savarankiškai? Didėjančios konkurencijos, sparčių informacijos technologijų plėtros, vartotojų elgsenos ir kitų pokyčių pasaulyje organizacijoms keliami nauji reikalavimai, kurie aktualūs ne tik verslo, bet ir viešojo sektoriaus institucijoms, norinčioms sėkmingai įgyvendinti savo socialinius įsipareigojimus. Viena vertus, norint atitikti tuos reikalavimus (arba juos pranokti ir išlikti konkurentiška rinkoje) organizacijai reikia įvairių išteklių (pvz., techninės infrastruktūros, kompetencijos ir kt.). Bendradarbiaudamos organizacijos sutelkia tuos išteklius, jais dalijasi siekdamos savo tikslų. Kita vertus, norint patenkinti vartotojų poreikius nepakanka tik dalytis ištekliais, bet sėkmę ir išlikimą rinkoje garantuoja inovatyvių paslaugų kūrimas. Tas paslaugas gali efektyviai bendromis pastangomis kurti organizacijos-partnerės. Pavadinkime pirmąjį partnerystės būdą į išteklių dalijimąsi, o antrąjį – į bendrų paslaugų kūrimą orientuotu bendradarbiavimu.
Dalijimasis ištekliais suteikia organizacijai galimybę siekti savo nustatytų tikslų tiesiog atliekant naudingus išteklių mainus. Kuriant bendras paslaugas organizacijos turėtų labiau suderinti savo tikslus ir interesus, toks bendradarbiavimas reikalauja daugiau pastangų ir yra labiau rizikingas, kai partnerių veiklos sritys ir ypatumai ženkliai skiriasi. Tačiau tokio bendradarbiavimo rezultatai yra įspūdingi. Negalima sakyti, kad vienas ar kitas bendradarbiavimo būdas yra pranašenis arba labiau pageidaujamas. Tiesiog tam tikras bendradarbiavimo būdas leidžia tikėtis specifinių rezultatų. Šiuolaikinėms bibliotekoms, kurios kaip tik yra naujų vaidmenų paieškos situacijoje, bet yra sukaupusios sėkmingos veiklos patirties, naudingi abu bendradarbiavimo tipai.
Strateginis požiūris į bendradarbiavimą
Bendradarbiavimas – nemažai pastangų ir organizacijos išteklių reikalaujanti veikla, todėl jį būtina susieti su organizacijos tikslais ir poreikiais bei atidžiai planuoti.
Kai kurie mokslininkai sieja bendradarbiavimą su specifiniais organizacijos poreikiais: pavyzdžiui, optimizuoti tam tikrus organizacijos vidinius procesus bei veiklas arba iš esmės pertvarkyti organizacijos veiklas ir, svarbiausia, jos kuriamus produktus bei paslaugas, kad jie atitiktų pakitusius vartotojų reikalavimus. Priklausomai nuo savo poreikių organizacijos gali laikytis tyrinėjimo arba eksploatavimo strategijos. Besilaikančios tyrinėjimo strategijos organizacijos veikla nukreipta į naujovių diegimą, kitokių sprendimų ir požiūrių paiešką atsižvelgiant į išorinės aplinkos pokyčius. Kai organizacija laikosi eksploatavimo strategijos, ji siekia pasinaudoti sukauptomis žiniomis, sėkminga praktika tam, kad patobulintų savo veiklą, reorganizuotų darbo, paslaugų teikimo procesus atsižvelgiant į įgytą patirtį.
Galima matyti šių strategijų sąsajas su bendradarbiavimo tipais, aptartais aukščiau ir su organizacijos raidos ciklais. Tam tikru laikotarpiu organizacijai reikia kokybiškai naujo požiūrio ir naujų paslaugų – tuomet produktyvi tyrinėjimo strategija ir bendradarbiavimas, orientuotas į visiškai naujo pobūdžio partnerių bendromis pastangomis sukurtas paslaugas. Kai organizacija įgijo patirties ir žinių, jai reikia tas žinias pritaikyti savo veikloje, bet jai gali pristigti tam tikrų išteklių – techninės infrastruktūros, tam tikrų kompetencijų, finansinių išteklių. Tuomet naudingas į dalijimąsi ištekliais orientuotas bendradarbiavimas. Taigi matome, kad bet kuriuo atveju bendradarbiavimą reikia atidžiai planuoti ir, be abejo, valdyti patį procesą. Bendras pastangas, komunikaciją, pasidalijimą vaidmenimis ir atsakomybe tarp partnerių reikia koordinuoti, nes stichiška, nevaldoma partnerystė neatneš norimų rezultatų.
Kodėl bendradarbiauti skaitmeninant?
Kultūros paveldo skaitmeninimas yra vienas iš „sudėtingų uždavinių“, keliamų šiuolaikinėms atminties institucijoms. Pirmiausiai, skaitmeninimo privalumai turėjo reikšmingą poveikį vartotojo elgsenai ir reikalavimams. Skaitmeninti objektai gali būti prieinami nepaisant jų saugojimo vietos, institucinių objektų apdorojimo praktikų ir standartų, virtualioje erdvėje atsiveria plačios galimybės kartu su objektais pateikti įvairius jų tyrinėjimo ir apdorojimo įrankius. Taigi, dažnai skaitmeninimas yra ta sritis, kuri reikalauja iš įvairių organizacijų suvienyti savo pastangas bei išteklius norint teikti skaitmeninto paveldo grindžiamas paslaugas.
Apskritai, skaitmeninimas nėra tik techninis procesas, bet verčiau paslaugų kūrimo praktika. Juk konvertavus materialų paveldo objektą į skaitmeninį formatą iškyla daugybė kitų uždavinių – sukurti paieškos sistemą, vartotojo virtualią darbo su objektu aplinką ir kt. O tai reiškia, kad skaitmeninanti organizacija iš anksto turėtų galvoti apie galutinį produktą – paslaugą.
Tarptautinės, nacionalinės ir netgi vietinio masto skaitmeninimo iniciatyvos rodo, kad skaitmeninimas yra veikla, kuri praktiškai neįmanoma be bendradarbiavimo. Tokios milžinės kaip Europeana, World Digital Library ir kitos skaitmeninės paveldo bibliotekos negalėtų egzistuoti nesant bendradarbiavimo tinklams. Netgi nedidelius projektus rengiančios vietos atminties institucijos pastebi, kad bendradarbiavimas būtinas norint sukurti sėkmingą projektą – pvz., sėkmingus technologinius sprendimus, aktualią bendruomenei virtualią kolekciją, kurios atskiri objektai dažniausiai saugomi skirtingose institucijose.
Laukite tęsinio...
Parengta pagal:
MANŽUCH Z. Collaborative networks of memory institutions in digitisation initiatives. The Electronic Library [in print].
AGRANOFF R.; MCGUIRE M. Collaborative public management – new strategies for local governments. Washington: Georgetown University Press, 2004.
BITITCI U.; MARTINES V.; ALBORES P.; PARUNG J. Creating and managing value in collaborative networks. International Journal of Physical Distribution & Logistics Management, 2004, vol. 34, no. 3/4, p. 251-268.
CAMARINHA-MATOS L.; AFSARMANESH H. Collaborative networks: value creation in a knowledge society. Knowledge enterprise: intelligent strategies in product design, manufacturing and management. 2006, p. 26-40.
FAEMS D.; VAN LOOY B.; DEBACKERE K. Interorganizational collaboration and innovation: towards a portfolio approach. The Journal of Product and Innovation Management. 2005, vol. 22, p. 238-250.
Šį straipsnį sudaro dvi dalys. Pirmoje apžvelgsime, kas yra bendradarbiavimas ir kokia jo nauda, kodėl bendradarbiavimas turi būti traktuojamas kaip organizacijos strateginio valdymo dalis. Kitame straipsnyje išnagrinėsiu pagrindinius bendradarbiavimo skaitmeninant būdus ir pasidalysiu atlikto Europos atminties institucijų bendradarbiavimo tinklų tyrimo rezultatais, kurie atskleidžia dabar šiuo metu dominuojančius partnerystės tinklų tipus.
Kas yra bendradarbiavimas ir kokia jo nauda?
Apie bendradarbiavimą ir įvairias jo formas parašyta nemažai. Bendrąja prasme tarpinstitucinis bendradarbiavimas suprantamas, kaip ryšiai tarp organizacijų, arba bendra veikla, skirta sudėtingiems uždaviniams spręsti ir pasiekti partnerių užsibrėžtų tikslų. Bendradarbiavimo temos aktualumas ir nauda, be abejo, siejasi su „sudėtingais uždaviniais“. Kas tai yra ir kodėl organizacija negali spręsti tuos „sudėtingus uždavinius“ savarankiškai? Didėjančios konkurencijos, sparčių informacijos technologijų plėtros, vartotojų elgsenos ir kitų pokyčių pasaulyje organizacijoms keliami nauji reikalavimai, kurie aktualūs ne tik verslo, bet ir viešojo sektoriaus institucijoms, norinčioms sėkmingai įgyvendinti savo socialinius įsipareigojimus. Viena vertus, norint atitikti tuos reikalavimus (arba juos pranokti ir išlikti konkurentiška rinkoje) organizacijai reikia įvairių išteklių (pvz., techninės infrastruktūros, kompetencijos ir kt.). Bendradarbiaudamos organizacijos sutelkia tuos išteklius, jais dalijasi siekdamos savo tikslų. Kita vertus, norint patenkinti vartotojų poreikius nepakanka tik dalytis ištekliais, bet sėkmę ir išlikimą rinkoje garantuoja inovatyvių paslaugų kūrimas. Tas paslaugas gali efektyviai bendromis pastangomis kurti organizacijos-partnerės. Pavadinkime pirmąjį partnerystės būdą į išteklių dalijimąsi, o antrąjį – į bendrų paslaugų kūrimą orientuotu bendradarbiavimu.
Dalijimasis ištekliais suteikia organizacijai galimybę siekti savo nustatytų tikslų tiesiog atliekant naudingus išteklių mainus. Kuriant bendras paslaugas organizacijos turėtų labiau suderinti savo tikslus ir interesus, toks bendradarbiavimas reikalauja daugiau pastangų ir yra labiau rizikingas, kai partnerių veiklos sritys ir ypatumai ženkliai skiriasi. Tačiau tokio bendradarbiavimo rezultatai yra įspūdingi. Negalima sakyti, kad vienas ar kitas bendradarbiavimo būdas yra pranašenis arba labiau pageidaujamas. Tiesiog tam tikras bendradarbiavimo būdas leidžia tikėtis specifinių rezultatų. Šiuolaikinėms bibliotekoms, kurios kaip tik yra naujų vaidmenų paieškos situacijoje, bet yra sukaupusios sėkmingos veiklos patirties, naudingi abu bendradarbiavimo tipai.
Strateginis požiūris į bendradarbiavimą
Bendradarbiavimas – nemažai pastangų ir organizacijos išteklių reikalaujanti veikla, todėl jį būtina susieti su organizacijos tikslais ir poreikiais bei atidžiai planuoti.
Kai kurie mokslininkai sieja bendradarbiavimą su specifiniais organizacijos poreikiais: pavyzdžiui, optimizuoti tam tikrus organizacijos vidinius procesus bei veiklas arba iš esmės pertvarkyti organizacijos veiklas ir, svarbiausia, jos kuriamus produktus bei paslaugas, kad jie atitiktų pakitusius vartotojų reikalavimus. Priklausomai nuo savo poreikių organizacijos gali laikytis tyrinėjimo arba eksploatavimo strategijos. Besilaikančios tyrinėjimo strategijos organizacijos veikla nukreipta į naujovių diegimą, kitokių sprendimų ir požiūrių paiešką atsižvelgiant į išorinės aplinkos pokyčius. Kai organizacija laikosi eksploatavimo strategijos, ji siekia pasinaudoti sukauptomis žiniomis, sėkminga praktika tam, kad patobulintų savo veiklą, reorganizuotų darbo, paslaugų teikimo procesus atsižvelgiant į įgytą patirtį.
Galima matyti šių strategijų sąsajas su bendradarbiavimo tipais, aptartais aukščiau ir su organizacijos raidos ciklais. Tam tikru laikotarpiu organizacijai reikia kokybiškai naujo požiūrio ir naujų paslaugų – tuomet produktyvi tyrinėjimo strategija ir bendradarbiavimas, orientuotas į visiškai naujo pobūdžio partnerių bendromis pastangomis sukurtas paslaugas. Kai organizacija įgijo patirties ir žinių, jai reikia tas žinias pritaikyti savo veikloje, bet jai gali pristigti tam tikrų išteklių – techninės infrastruktūros, tam tikrų kompetencijų, finansinių išteklių. Tuomet naudingas į dalijimąsi ištekliais orientuotas bendradarbiavimas. Taigi matome, kad bet kuriuo atveju bendradarbiavimą reikia atidžiai planuoti ir, be abejo, valdyti patį procesą. Bendras pastangas, komunikaciją, pasidalijimą vaidmenimis ir atsakomybe tarp partnerių reikia koordinuoti, nes stichiška, nevaldoma partnerystė neatneš norimų rezultatų.
Kodėl bendradarbiauti skaitmeninant?
Kultūros paveldo skaitmeninimas yra vienas iš „sudėtingų uždavinių“, keliamų šiuolaikinėms atminties institucijoms. Pirmiausiai, skaitmeninimo privalumai turėjo reikšmingą poveikį vartotojo elgsenai ir reikalavimams. Skaitmeninti objektai gali būti prieinami nepaisant jų saugojimo vietos, institucinių objektų apdorojimo praktikų ir standartų, virtualioje erdvėje atsiveria plačios galimybės kartu su objektais pateikti įvairius jų tyrinėjimo ir apdorojimo įrankius. Taigi, dažnai skaitmeninimas yra ta sritis, kuri reikalauja iš įvairių organizacijų suvienyti savo pastangas bei išteklius norint teikti skaitmeninto paveldo grindžiamas paslaugas.
Apskritai, skaitmeninimas nėra tik techninis procesas, bet verčiau paslaugų kūrimo praktika. Juk konvertavus materialų paveldo objektą į skaitmeninį formatą iškyla daugybė kitų uždavinių – sukurti paieškos sistemą, vartotojo virtualią darbo su objektu aplinką ir kt. O tai reiškia, kad skaitmeninanti organizacija iš anksto turėtų galvoti apie galutinį produktą – paslaugą.
Tarptautinės, nacionalinės ir netgi vietinio masto skaitmeninimo iniciatyvos rodo, kad skaitmeninimas yra veikla, kuri praktiškai neįmanoma be bendradarbiavimo. Tokios milžinės kaip Europeana, World Digital Library ir kitos skaitmeninės paveldo bibliotekos negalėtų egzistuoti nesant bendradarbiavimo tinklams. Netgi nedidelius projektus rengiančios vietos atminties institucijos pastebi, kad bendradarbiavimas būtinas norint sukurti sėkmingą projektą – pvz., sėkmingus technologinius sprendimus, aktualią bendruomenei virtualią kolekciją, kurios atskiri objektai dažniausiai saugomi skirtingose institucijose.
Laukite tęsinio...
Parengta pagal:
MANŽUCH Z. Collaborative networks of memory institutions in digitisation initiatives. The Electronic Library [in print].
AGRANOFF R.; MCGUIRE M. Collaborative public management – new strategies for local governments. Washington: Georgetown University Press, 2004.
BITITCI U.; MARTINES V.; ALBORES P.; PARUNG J. Creating and managing value in collaborative networks. International Journal of Physical Distribution & Logistics Management, 2004, vol. 34, no. 3/4, p. 251-268.
CAMARINHA-MATOS L.; AFSARMANESH H. Collaborative networks: value creation in a knowledge society. Knowledge enterprise: intelligent strategies in product design, manufacturing and management. 2006, p. 26-40.
FAEMS D.; VAN LOOY B.; DEBACKERE K. Interorganizational collaboration and innovation: towards a portfolio approach. The Journal of Product and Innovation Management. 2005, vol. 22, p. 238-250.
Komentarai
Rašyti komentarą