IFLA WLIC 2010: Kodėl reikia bibliotekų poveikio vertinimo?
Įvadas I. Retas bibliotekininkų profesijai nepriklausantis žmogus žino, kad tarptautinis bendradarbiavimas yra bibliotekų profesijos tradicija. Jei globalizacija ir informaciniai tinklai tik prieš kelis dešimtmečius pastumėjo kitas profesijas išlysti iš nacionalinių valstybių rėmų, bibliotekininkystėje šie aplinkos veiksniai sustiprino dar prieš šimtmetį pradėtą veiklą. Amerikos bibliotekų asociacija (ALA), įkurta 1874 metais, yra seniausia nevyriausybinė organizacija šioje srityje, nors pirminė iniciatyva siejama su 1853 metais Njujorke organizuota konferencija, kurioje dalyvavo 80 vyrų. Vienas iš pagrindinių ALA tikslų - profesinės bendruomenės dalykinis bendravimas ir bendradarbiavimas[1]. Bibliotekininkai turi ir jau beveik 80 metų tarptautinėje arenoje veikiančią instituciją – Tarptautinę bibliotekų asociacijų ir institucijų federaciją arba IFLA. 1927 metais Edinburge vykusioje tarptautinėje konferencijoje buvo sukurtas šis iki šiol veikiantis profesinis tinklas [2]. Plačiau su jos veikla galima susipažinti portale IFLANET, bet svarbiausia, ką reikia akcentuoti – šiandien per IFLA ir kitas bibliotekų asociacijas bibliotekininkų bendruomenės pozicija dėl teisės į informaciją ir intelektualinės laisvės šiuolaikiniame pasaulyje yra reiškiama ir atstovaujama pasauliniuose forumuose, kuriuos inicijuoja žymiausios tarptautiniu ir globaliu lygiu veikiančios institucijos, kaip Jungtinių tautų organizacija (UN), Jungtinių tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO), Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacija (IPO), Pasaulio prekybos organizacija (WTO) ir kt. Kitas svarbus dalykas – IFLA kasmet organizuoja savo profesinei bendruomenei skirtus Pasaulio bibliotekų ir informacijos kongresus, angliškai profesinėje bendruomenėje žinomus kaip WLIC. Jie leidžia palaikyti nuolatinį ryšį tarp įvairiuose pasaulio šalyse veikiančių bibliotekų ir jų asociacijų, keistis žiniomis ir patirtimi, vertinti ir apibendrinti bibliotekų ir informacijos srities naujoves bei tendencijas. Todėl pranešimais iš Goteburge (Švedija) šiais metais vykstančio WLIC siūlau R&R tinklaraštyje pradėti seriją ar temą „Pasaulio bibliotekininko užrašai“.
Įvadas II. Ir pirmasis mano pranešimas yra apie poveikio vertinimą. IFLA šiais metais pradeda vykdyti naują programą, kurios tikslas – padėti asociacijos narėms - nacionalinėms bibliotekų ir bibliotekininkų bendruomenėms – sukurti ir sustiprinti nacionalines draugijas. Ši programa, sutrumpintai vadinama BSLA (Building strong libraries associations, liet. k. - Stiprių bibliotekų asociacijų kūrimo programa). Rugjūčio 10 d. Goteburge, kur šiais metais vyksta Pasaulio bibliotekų ir informacijos kongresas (WLIC) ir IFLA generalinė asamblėja, tarp kitų įvyko ir minėtos programos poveikio vertinimui skirtas susitikimas, kuriame dalyvavo ir Lietuvos bibliotekininkų draugijos tarybos atstovai – Petras Zurlys, Vida Garunkštytė, Regina Varnienė. Šis tekstas yra inspiruotas būtent BSLA susitikime pristatyto Sharon Markless ir David Streatfield (Jungtinė Karalystė) paprasto trijų žingsnių poveikio vertinimo modelio. Sharon ir Davidas bent jau Europos regione yra turbūt patys žymiausi šios srities ekspertai, kurie bibliotekų ir informacijos institucijų veiklos efektyvumą ir poveikio vertinimą tyrinėja jau daugiau nei dvidešimt metų.
Poveikis yra tam tikro reiškinio, bendruomenės ar asmens pasikeitimas, kurį paskatino mūsų veikla. Kalbant apie poveikį svarbu įvertinti visą pasikeitimų kontinuumą – nuo trumpalaikių iki ilgalaikių; vieno žmogaus ar grupės žmonių situacijos pasikeitimus, o taip pat nepraleisti ir galimų neigiamų pasekmių bei įvertinti, ar nauja situacija yra atsitiktinė ar vis dėl to yra tikslingas mūsų veiklos rezultatas.
D. Streadfildas pabrėžė, kad tradiciniai bibliotekų statistikos duomenys parodo tik, kad bibliotekos kažką veikė, t.y. buvo užimtos, tačiau tie duomenys neduoda atsakymo į klausimą, ar, pavyzdžiui, dvylika organizuotų renginių n bibliotekoje buvo naudingi ir įdomūs bibliotekų lankytojams arba kiek bibliotekose periodiką skaitančių lankytojų jaučiasi geriau informuoti ir geriau orientuojasi politiniame gyvenime. Ir čia paaiškėja (bent man atrodo) bibliotekų esminė paskirtis – jos tikrai ne tam, kad būtų ir metų metus kartotų darbinius ritualus, bet tam, kad suteiktų žmogui informacijos jam/ jai svarbiu klausimu, sukurtų neformalias mokymosi erdves, o pastaruoju metu vis dažniau bibliotekininkas yra ir informacijos ir mokymosi galimybių konsultantas. Čia mokymasis suprantamas ne mokykline ar institucine prasme, o kaip gyvenimo mokymąsis, nes bandymas megzti vašeliu naują raštą ar nauju būdu reikalauja įgyti naujų žinių ir praktinių įgūdžių. To galima išmokti savarankiškai, pasinaudojus žurnale ar internete rasta informacija, arba iš kitų mezgimo mėgėjų, besirenkančių kartą per savaitę bibliotekoje. Panašiai galima vertinti ir gebėjimą vienu metu ieškoti informacijos keliuose interneto kataloguose ir sistemose ar kitus kasdieniame gyvenime reikalingas žinias ...
Taigi čia galime savęs paklausti, ar tai, kad bibliotekų ir pačios profesijos statusas nėra pats aukščiausias, nesusiję su tuo, kad nepakanka nei lankytojui, nei visuomene, nei politikams įrodymo, jog bibliotekos yra užimtos, t.y. daug daro? Gal mūsų pozicija būtų daug stipresnė, jei turėtume patikimos informacijos (kiekybinių duomenų) ir pasakojimų (kokybinių duomenų) apie tai, kaip bibliotekų veikla sustiprino bendruomenę, nes suteikė konkrečiam žmogui pratiškai naudingų žinių, kultūrinių patirčių ir įgūdžių, kurie ilgalaikėje perspektyvoje tapo pagrindu jam / jai pakeisti savo gyvenimą, labiau pasitikėti savimi, jaustis laimingesniu savo bendruomenėje ir Lietuvoje?
Įsivaizduokim, jeigu vis dėl to kiekviena biblioteka priimtų sprendimą įvertinti bent vienos savo paslaugos ar programos, jei ne visos veiklos, poveikį, kiek informacijos ir duomenų turėtume kalbėdami su politikais ir žurnalistais. Galima būtų grįžti prie žodinio pasakojimo tradicijos, turint atsakymus kaip biblioteka pasitarnavo lankytojams, kaip jie suvokia ir apibrėžia gautą naudą.
Jei ketiname vertinti savo veiklos poveikį, nuo ko gi pradėti? Ekspertai rekomenduoja pirmiausia apibrėžti poveikio sritis – kokius pasikeitimus ir kur tikimės matyti, pavyzdžiui, bendruomenės ar tam tikros grupės elgesyje, kvalifikacijose, žinojimo lygyje ar požiūriuose. Pavyzdžiui, neseno skandalo dėl taikių gėjų eitynių Vilniuje kontekste Vilniaus viešosios bibliotekos galėtų kelti tikslą ugdyti miesto bendruomenės tolerantiškumą bei skatinti taikų dialogą. Tuomet suteikdamos įvairius informacijos šaltinius ir orgnizuodamos renginius, jos gali keisti bendruomenės žinojimo lygį ir požiūrius šiuo klausimu. Galima, žinoma, kalbėti ir apie bibliotekų veiklą ir mažiau kontraversiškose, bet svarbiose visuomenės ar žmogaus gyvenimo srityse, tačiau svarbiausia - formuojant poveikio vertinimo planą objektyviai vertinti situaciją ir galimo poveikio mastą bei pasirinkti tik tiek sričių ir vertinimo kriterijų (indikatorių), kiek realiai leidžia kokybiškai įvertinti turimi ištekliai.
Taigi trys poveikio vertinimo žingsniai yra tokie:
• Pasirinkti poveikio vertinimo sritis, fokusuoti savo dėmesį į svarbiausius dalykus, panašiai, kaip fotoaparatu pasirenkame realaus gyvenimo detalę, kurios vaizdą norime turėti nuotraukoje.
• Apibrėžti kriterijus arba indikatorius, kurie mums parodys pokytį (vieną ar du kiekvienoje vertinamoje srityje), pavyzdžiui, imant mano minėtą kontraversišką atvejį kriterijai gali būti tokie: procentas vilniečių, turinčių neneigiamą (teigiamą ar neutralią) nuomonę apie homoseksualius asmenis. Arba galime pasirinkti šiek tiek kompleksiškesnį pokyčio, brandinant demokratiją, kriterijų – visuomenės [ir Seimo narių, savivaldybių administratorių] dalis, palaikanti homoseksualių žmonių teisę į demonstraciją.
• Surinkti įrodymus (duomenis ir pasakojimus), prieš tai parinkus tinkamą metodologiją.
Ir keli akcentai pabaigai. Pirmiausia, nevalia pamiršti, kad pirminis tikslas nėra vertinimo procedūrų atlikimas, o bibliotekos veikla, todėl vertinimui skiriamas laikas neturi trukdyti, tuo labiau užimti daugiau laiko nei pati veikla. Antra, planuojant poveikio vertinimą, svarbu pradėti nuo dabartinės situacijos analizės, kurios tikslas nėra „gražiai atrodyti“, o kiek įmanoma objektyviau apibrėžti, ką šiandien turime, įvertinant visas perspektyvas ir požiūrius – lankytojų ir jose nesilankančių, bibliotekas finansuojančių institucijų, pačių bibliotekininkų ir bibliotekų vadovų. Trečia, bibliotekų sėkmės ir mūsų darbo poveikio įrodymai yra didžiausias pasitenkinimo savo darbu ir pasitikėjimo savo profesinėmis žiniomis šaltinis, o potencialiai – kelias į bibliotekų vaidmens pripažinimą ir, atitinkamai, didesnį visuomenės ir finansuojančių institucijų palaikymą.
Daugiau apie poveikio vertinimą klauskit dr. Ugnės Rutkauskienės, kuri jau treti metai įvairiuose tarptautiniuose forumuose kalba apie viešųjų bibliotekų veiklos poveikio vertinimo patirtį Lietuvoje ir metodologiją (ugne.rutkauskiene[eta]bibliotekospazangai.lt).
Šaltiniai:
1. History [Interactyvus]. ALA American Library Association. Prieiga per internetą: http://www.ala.org/ala/aboutala/missionhistory/history/index.cfm [Žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 11 d.]
2. 75 years of IFLA: 1927-2002 [Interaktyvus]. International Federation of Library Associations and Informations, June 28, 2002. Prieiga per internetą: http://archive.ifla.org/III/75ifla/75right.htm [Žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 11 d.]
3. Evaluating impact in the BSLA Programme. Presentation by Sharon Markless ir David Streatfield. BSLA Country Facilitators Meeting. World Library and Information Congress. 10 August, 2010, Goteborg.
Įvadas II. Ir pirmasis mano pranešimas yra apie poveikio vertinimą. IFLA šiais metais pradeda vykdyti naują programą, kurios tikslas – padėti asociacijos narėms - nacionalinėms bibliotekų ir bibliotekininkų bendruomenėms – sukurti ir sustiprinti nacionalines draugijas. Ši programa, sutrumpintai vadinama BSLA (Building strong libraries associations, liet. k. - Stiprių bibliotekų asociacijų kūrimo programa). Rugjūčio 10 d. Goteburge, kur šiais metais vyksta Pasaulio bibliotekų ir informacijos kongresas (WLIC) ir IFLA generalinė asamblėja, tarp kitų įvyko ir minėtos programos poveikio vertinimui skirtas susitikimas, kuriame dalyvavo ir Lietuvos bibliotekininkų draugijos tarybos atstovai – Petras Zurlys, Vida Garunkštytė, Regina Varnienė. Šis tekstas yra inspiruotas būtent BSLA susitikime pristatyto Sharon Markless ir David Streatfield (Jungtinė Karalystė) paprasto trijų žingsnių poveikio vertinimo modelio. Sharon ir Davidas bent jau Europos regione yra turbūt patys žymiausi šios srities ekspertai, kurie bibliotekų ir informacijos institucijų veiklos efektyvumą ir poveikio vertinimą tyrinėja jau daugiau nei dvidešimt metų.
Poveikis yra tam tikro reiškinio, bendruomenės ar asmens pasikeitimas, kurį paskatino mūsų veikla. Kalbant apie poveikį svarbu įvertinti visą pasikeitimų kontinuumą – nuo trumpalaikių iki ilgalaikių; vieno žmogaus ar grupės žmonių situacijos pasikeitimus, o taip pat nepraleisti ir galimų neigiamų pasekmių bei įvertinti, ar nauja situacija yra atsitiktinė ar vis dėl to yra tikslingas mūsų veiklos rezultatas.
D. Streadfildas pabrėžė, kad tradiciniai bibliotekų statistikos duomenys parodo tik, kad bibliotekos kažką veikė, t.y. buvo užimtos, tačiau tie duomenys neduoda atsakymo į klausimą, ar, pavyzdžiui, dvylika organizuotų renginių n bibliotekoje buvo naudingi ir įdomūs bibliotekų lankytojams arba kiek bibliotekose periodiką skaitančių lankytojų jaučiasi geriau informuoti ir geriau orientuojasi politiniame gyvenime. Ir čia paaiškėja (bent man atrodo) bibliotekų esminė paskirtis – jos tikrai ne tam, kad būtų ir metų metus kartotų darbinius ritualus, bet tam, kad suteiktų žmogui informacijos jam/ jai svarbiu klausimu, sukurtų neformalias mokymosi erdves, o pastaruoju metu vis dažniau bibliotekininkas yra ir informacijos ir mokymosi galimybių konsultantas. Čia mokymasis suprantamas ne mokykline ar institucine prasme, o kaip gyvenimo mokymąsis, nes bandymas megzti vašeliu naują raštą ar nauju būdu reikalauja įgyti naujų žinių ir praktinių įgūdžių. To galima išmokti savarankiškai, pasinaudojus žurnale ar internete rasta informacija, arba iš kitų mezgimo mėgėjų, besirenkančių kartą per savaitę bibliotekoje. Panašiai galima vertinti ir gebėjimą vienu metu ieškoti informacijos keliuose interneto kataloguose ir sistemose ar kitus kasdieniame gyvenime reikalingas žinias ...
Taigi čia galime savęs paklausti, ar tai, kad bibliotekų ir pačios profesijos statusas nėra pats aukščiausias, nesusiję su tuo, kad nepakanka nei lankytojui, nei visuomene, nei politikams įrodymo, jog bibliotekos yra užimtos, t.y. daug daro? Gal mūsų pozicija būtų daug stipresnė, jei turėtume patikimos informacijos (kiekybinių duomenų) ir pasakojimų (kokybinių duomenų) apie tai, kaip bibliotekų veikla sustiprino bendruomenę, nes suteikė konkrečiam žmogui pratiškai naudingų žinių, kultūrinių patirčių ir įgūdžių, kurie ilgalaikėje perspektyvoje tapo pagrindu jam / jai pakeisti savo gyvenimą, labiau pasitikėti savimi, jaustis laimingesniu savo bendruomenėje ir Lietuvoje?
Įsivaizduokim, jeigu vis dėl to kiekviena biblioteka priimtų sprendimą įvertinti bent vienos savo paslaugos ar programos, jei ne visos veiklos, poveikį, kiek informacijos ir duomenų turėtume kalbėdami su politikais ir žurnalistais. Galima būtų grįžti prie žodinio pasakojimo tradicijos, turint atsakymus kaip biblioteka pasitarnavo lankytojams, kaip jie suvokia ir apibrėžia gautą naudą.
Jei ketiname vertinti savo veiklos poveikį, nuo ko gi pradėti? Ekspertai rekomenduoja pirmiausia apibrėžti poveikio sritis – kokius pasikeitimus ir kur tikimės matyti, pavyzdžiui, bendruomenės ar tam tikros grupės elgesyje, kvalifikacijose, žinojimo lygyje ar požiūriuose. Pavyzdžiui, neseno skandalo dėl taikių gėjų eitynių Vilniuje kontekste Vilniaus viešosios bibliotekos galėtų kelti tikslą ugdyti miesto bendruomenės tolerantiškumą bei skatinti taikų dialogą. Tuomet suteikdamos įvairius informacijos šaltinius ir orgnizuodamos renginius, jos gali keisti bendruomenės žinojimo lygį ir požiūrius šiuo klausimu. Galima, žinoma, kalbėti ir apie bibliotekų veiklą ir mažiau kontraversiškose, bet svarbiose visuomenės ar žmogaus gyvenimo srityse, tačiau svarbiausia - formuojant poveikio vertinimo planą objektyviai vertinti situaciją ir galimo poveikio mastą bei pasirinkti tik tiek sričių ir vertinimo kriterijų (indikatorių), kiek realiai leidžia kokybiškai įvertinti turimi ištekliai.
Taigi trys poveikio vertinimo žingsniai yra tokie:
• Pasirinkti poveikio vertinimo sritis, fokusuoti savo dėmesį į svarbiausius dalykus, panašiai, kaip fotoaparatu pasirenkame realaus gyvenimo detalę, kurios vaizdą norime turėti nuotraukoje.
• Apibrėžti kriterijus arba indikatorius, kurie mums parodys pokytį (vieną ar du kiekvienoje vertinamoje srityje), pavyzdžiui, imant mano minėtą kontraversišką atvejį kriterijai gali būti tokie: procentas vilniečių, turinčių neneigiamą (teigiamą ar neutralią) nuomonę apie homoseksualius asmenis. Arba galime pasirinkti šiek tiek kompleksiškesnį pokyčio, brandinant demokratiją, kriterijų – visuomenės [ir Seimo narių, savivaldybių administratorių] dalis, palaikanti homoseksualių žmonių teisę į demonstraciją.
• Surinkti įrodymus (duomenis ir pasakojimus), prieš tai parinkus tinkamą metodologiją.
Ir keli akcentai pabaigai. Pirmiausia, nevalia pamiršti, kad pirminis tikslas nėra vertinimo procedūrų atlikimas, o bibliotekos veikla, todėl vertinimui skiriamas laikas neturi trukdyti, tuo labiau užimti daugiau laiko nei pati veikla. Antra, planuojant poveikio vertinimą, svarbu pradėti nuo dabartinės situacijos analizės, kurios tikslas nėra „gražiai atrodyti“, o kiek įmanoma objektyviau apibrėžti, ką šiandien turime, įvertinant visas perspektyvas ir požiūrius – lankytojų ir jose nesilankančių, bibliotekas finansuojančių institucijų, pačių bibliotekininkų ir bibliotekų vadovų. Trečia, bibliotekų sėkmės ir mūsų darbo poveikio įrodymai yra didžiausias pasitenkinimo savo darbu ir pasitikėjimo savo profesinėmis žiniomis šaltinis, o potencialiai – kelias į bibliotekų vaidmens pripažinimą ir, atitinkamai, didesnį visuomenės ir finansuojančių institucijų palaikymą.
Daugiau apie poveikio vertinimą klauskit dr. Ugnės Rutkauskienės, kuri jau treti metai įvairiuose tarptautiniuose forumuose kalba apie viešųjų bibliotekų veiklos poveikio vertinimo patirtį Lietuvoje ir metodologiją (ugne.rutkauskiene[eta]bibliotekospazangai.lt).
Šaltiniai:
1. History [Interactyvus]. ALA American Library Association. Prieiga per internetą: http://www.ala.org/ala/aboutala/missionhistory/history/index.cfm [Žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 11 d.]
2. 75 years of IFLA: 1927-2002 [Interaktyvus]. International Federation of Library Associations and Informations, June 28, 2002. Prieiga per internetą: http://archive.ifla.org/III/75ifla/75right.htm [Žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 11 d.]
3. Evaluating impact in the BSLA Programme. Presentation by Sharon Markless ir David Streatfield. BSLA Country Facilitators Meeting. World Library and Information Congress. 10 August, 2010, Goteborg.
Komentarai
Rašyti komentarą