Motyvavimas prasmingu darbu ir atsakomybe: Studijuoju P. Druckerį (3)


Užsienio bibliotekose, ypač akademinėse, bet dažnai ir viešosiose, įprasta matyti dirbančius savanorius. Kai kas, matyt, čia pasakys, pas mus – tai neveikia. Ir yra šimtu procentų teisūs, nes savaime savanoriai neatsiranda ir nepapildo ribotų bibliotekos specialistų gretų. Savanorių darbo organizavimas tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti lengva užduotis. Tai reikalauja papildomų pastangų ir aiškios strategijos, juk reikia, pirmiausia, surasti norinčiųjų neatlygintinai dirbti, atrinkti geriausius, atskleisti jiems tokio darbo prasmę bei naudą visuomenei, jiems patiems, bibliotekai, apmokyti, paskirstyti darbą ir atsakomybę, nustatyti darbo grafikus bei užtikrinti darbo rezultatų vertinimą ir t.t. Visai neblogas šaltinis norintiems gilintis į šią sritį yra „Savanoriško darbo birža“ portale www.labdara-parama.lt. Bet siūlau pereiti prie P. Druckerio įžvalgų, kurios man pasirodė įdomios ir vertos profesinės bendruomenės dėmesio.

Vadybos guru atkreipia dėmesį, kad pakankamai ilgai apie ne pelno sektoriuje dirbusius savanorius buvo sakoma, kad iš jų negalima nieko reikalauti, nes jie dirba nemokamai. Nors ne tai turiu omeny, bet, jaučiu, kad ne vienai skaitančiajai ar skaitančiajam kils mintis, kuri lengvai tiktų prie sverdioliško „cinizmo pas mum“ *… bet valdymo atsakomybė ir galios yra visai kita tema. Ir patikėkit, tas tekstas jau bręsta.

Todėl grįžkim prie P. Druckerio, kuris teigia, kad minėtas požiūris pastaruoju metu „apvirto aukštyn kojom“ – sėkmingiausiai veikiančios įstaigos vadovaujasi nuostata, kad savanoriams darbas ir laimėjimai turi nešti daugiau pasitenkinimo ir jų indėlis turi būti didesnis būtent todėl, kad jie dirba nemokamai. Darbas jiems bus patrauklus ir motyvuos tik tuo atveju, jei jis suteiks galimybę prasmingai prisidėti prie svarbių rezultatų. P. Druckeris kitame savo darbe pažymi, kad pasikeitusi situacija verčia koreguoti ir tradicines nuostatas apie darbuotojų (kuriems mokamas atlyginimas) valdymą. Jo nuomone, vis dažniau net ir palyginti žemo lygio pareigose susiduriame su žinių darbuotojais, kuriems pinigai nebeturi tokio absoliutaus poveikio, kaip kad buvo teigiama klasikinėse vadybos teorijose. Anot jo, žinių darbuotojai po mokomojo (bandomojo) laikotarpio organizacijoje paprastai žino apie savo darbą daugiau už savo viršininką ar bet kurį kitą specialistą. Todėl senasis „valdovo ir pavaldinio“ santykių modelis nebetinka. Netinka ir kartais Lietuvoje bibliotekų vadovų naudojama gynyba – „nepatinka – išeik..., jei rasi geriau“. Tik ne žinių darbuotojų atvejui, nes jie, patys puikiai žinot, tikrai išeina iš bibliotekų.

Druckeris teigia, kad vadovas gali sėkmingai dirbti tik tuo atveju, jei jam pavaldūs žinių darbuotojai prisiims atsakomybę jį ir ją „edukuoti“ – paaiškinti, kokia yra situacija, kas turėtų būti daroma ir kokie yra veiklos rezultatai. Tai reikalauja pasitikėjimu grįstų santykių. Atitinkamai žinių darbuotojams sėkmingam darbui reikia, kad vadovas aiškiai apibrėžtų veiklos kryptis ir suteiktų prasmingą tikslą. Tokiu būdu vis dažniau darbuotojai turi būti valdomi kaip savanoriai, t.y. tie, kurie, bet kuriuo momentu gali išeiti kartu su žiniomis apie savo darbą ir sritį. Todėl kaip ir savanoriams jiems darbas turi teikti daugiau pasitenkinimo. Jiems reikia iššūkių arba atsakingų užduočių, nuolatinio mokymo (ir mokymosi galimybių), jiems reikia prasmingos misijos ir matyti savo veiklos rezultatus.

Ir čia matau atsakymą į dažnai bibliotekų vadovų keliamą problemą – į bibliotekas, ypač mažas, neateina jauni specialistai. Be abejo, darbo užmokesčio dydis viešojo sektoriaus kultūros įstaigose yra nepaskutinė šios problemos priežastis, tačiau, patikėkit manim – ir ne vienintelė. Turime ir tai patvirtinančių pavyzdžių, per pastaruosius kelerius metus į Vilniaus universiteto biblioteką įsidarbino daugiau kaip dešimt jaunų specialistų. Į vieną laisvą darbo vietą pretendentų būna ne vienas ir visi jauni, ir dauguma – bibliotekininkystės specialistai. Paliksiu pačiai bibliotekai ir įsidarbinusiems specialistams atskleisti „musgaudžio syvų“ receptą. O bibliotekų vadovams, kuriems rūpi vadovaujamos bibliotekos ateitis, rekomenduočiau užduoti sau ir savo bendradarbiams kelis nelengvus klausimus, tarp jų – jei galėtų kažką pakeisti darbe savo galių ribose, kas bibliotekoje jiems suteiktų didesnį pasitenkinimą darbu, kiek prasmingas jiems yra darbas ar pakankamai aiškūs jiems yra bibliotekos tikslai, ar žinomi darbo rezultatai ir priimtini laimėjimai, kur galėtų pagelbėti savanoriai bei kokią naudą jie gali rasti bibliotekoje. Verta pasidomėti ir potencialia darbo rinka – būsimaisiais darbuotojais. Ir išsiaiškinti, kas juos bibliotekose „veža“. O kad yra, kas „veža“ – matau bendraudama su kolegomis...

Šaltinis:

Drucker, Peter. The Essential Drucker. The Best of Sixty Years of Peter Drucker. New York, 2001. 358 p.

* pagal Sverdiolas A. Cinizmas pas mum // Baltos lankos, 2002, Nr. 15/16

Knygos viršelio nuotrauka paimta iš internetinės prekyvietės Amazon.com

Komentarai

  1. Labai svarbu nestabdyti jaunimo iniciatyvos ir idėjų, tai vienas galingiausių motyvacijos variklių. Net jei laikai sunkūs, patikėkite, daug ką galima padaryti pasitelkiant žmogiškuosius išteklius, pridedant šiek tiek finansinių (žinoma, žmogiškieji taip pat finansiškai atsieina). Svarbu turėti gerą, patikimą komandą, kuri būtų iš jaunų iniciatyvių specialistų ir tų, kurie turi stiprų įdirbį ir patirtį. Užsukus šį variliuką ir įpilant šiek tiek degalų inertiškai jis puikiai dirbs.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Iš tiesų labai svarbu žinoti bibliotekos, kurioje dirbi, tikslus, ne vien popierinę visa apimančią misiją. Arba, jei tokių nėra, leisti juos kurti žmonėms, kuriems rūpi.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs įrašai