Skaitmeniniai pasakojimai ir jų vieta bibliotekų veikloje

Pasakojimai kaip būdas dalytis patirtimi, tuo, kas yra svarbu, turi labai senas tradicijas, pranokstančias rašytines komunikacijos amžių. Pasakojimai apima įvairias formas, ne tik sakytines, pavyzdžiui, senovės uolų piešiniai irgi savotiški pasakojimai. Nepaisant savo amžiaus pasakojimai vis dar labai svarbus ir reikšmingas žmonių komunikacijos būdas. Šiandien ypač aktyviai kalbama apie vadinamuosius skaitmeninius pasakojimus (angl. digital storytelling) kaip specifinį komunikacijos žanrą. Skirtingai nuo ankstyvųjų pasakojimo kūrimo ir perdavimo būdų ir galimybių, šiuolaikinis žmogus turi daugybę priemonių išreikšti save naudojantis socialiniais tinklais, tinklaraščiais, kuriant garso ir vaizdo įrašus ir kt. (Czarnecki, 2009).


"Klausykis įdėmiai, pasakok istorijas", Skaitmeninių pasakojimų centro logotipas, http://www.storycenter.org/


Kodėl skaitmeniniai pasakojimai naudingi?

Paklausite, o kam apskritai reikia kurti skaitmeninius pasakojimus ir juos viešinti? Tyrinėtojai pripažįsta skaitmeninių pasakojimų kūrimo naudą skirtingose srityse – pvz., stiprinant bendruomenių saitus, gerinant mokymo proceso kokybę, netgi sveikatos apsaugos srityje. Asmeniniai pasakojimai yra paprasti, lengvai suvokiami, patrauklūs ir atspindi realiąją patirtį, todėl skaitmeniniai pasakojimai plačiai naudojami sveikatos apsaugos programose. Pastebėta, kad skaitmeniniai pasakojimai padeda žmogui giliau suvokti, kas su juo vyksta. Sveikatos apsaugos projektus galima rasti svetainėje Storybuilders. Vienas iš jų Project Solve: Stories of Depression skirtas pogimdyvinei depresijai, kitas - Digital Storytelling in Public Health – atskirų bendruomenių sveikatos sutrikimų priežastims.

Skaitmeninio pasakojimo sukūrimas reikalauja nemažai pastangų – pasakojamo dalyko supratimo, kuris užtikrina nuoseklų ir aiškų dėstymą, kūrybiškumo, kad suguldytų savo patirtį patraukliai ir savitai, tam tikros techninės ir programinės įrangos įvaldymo. Tokios pasakojimo sukūrimo aplinkybės nulėmė aktyvų šio žanro pritaikymą mokymo procese. Pavyzdžiui, neretai mokytojai ir dėstytojai prašo besimokančiųjų sukurti pasakas ar legendas apie savo patirtį studijuojant ar apie studijuojamą dalyką (pvz., sukurti pasaką apie kokį nors atradimą), galima geriau pažinti tam tikrą istorinį laikotarpį bandant įsivaizduoti save tam tikrų įvykių sukūryje (Porter, 2010).

Skaitmeniniai pasakojimai taikomi ir kitose srityse - pavyzdžiui, aplinkosaugoje, socialinės atskirties mažinimo ir socialinio teisingumo, žmogaus teisių iniciatyvose. Tie, kas norėtų daugiau sužinoti apie skaitmeninių pasakojimų taikymo atvejus, gali apsilankyti Skaitmeninių pasakojimų centro (angl. Center for Digital Storytelling) svetainėje.

Skaitmeniniai pasakojimai bibliotekose

Tikriausiai, kitas klausimas, kuris kils šio straipsnelio skaitytojui: "Gerai, o kuo gi čia dėtos bibliotekos?" Šioje dalyje bandysiu į jį atsakyti. Bibliotekos turi glaudžius ryšius su aptarnaujamomis bendruomenėmis, tiksliau, jų reikmėms tenkinti jos ir yra sukurtos. O viena iš itin svarbių reikmių - yra bendruomenės vertybės ir bendra jos istorija, kuri stiprina narių saitus ir priklausomybės jausmą bendruomenei. Įdomu, kad anglų kalba žodis "remembering" (prisiminti) pažodžiui, reikštų "dar kartą tapti nariu" (Zerubavel, 1996).

Šiandien bibliotekininkystėje, kaip ir artimuose moksluose - pvz., muzeologijoje - bendruomenės atmintis ir kultūros paveldo objektai, kurie turėtų būti išsaugomi, pradedami apibūdinti kitaip. Iki šiol (o kai kur ir šiandien) buvo priimta manyti, kad vertingi objektai, kuriuos būtina saugoti ateities kartoms yra vadinamosios "aukštosios kultūros", pvz., meno, literatūros kūriniai ir kt. Tačiau šiandien dėmesys vis daugiau kreipiamas ne tik į aukštąją kultūrą, bet į tai, ką kasdieniame gyvenime sukuria žmogus ir į jo paties patirtį bei gyvenimą. Juk kasdienybės gyvenimo faktai ir istorija padeda ateities kartoms suprasti, kaip mąstė, ką jautė žmonės praeityje, o kultūra, plačiąja prasme, yra žmogaus kūrinys. Patiems žmonėms jų bendruomenių gyvenimo istorija yra tapatumo šaltinis (Manžuch, 2007). Dar vienas svarbus argumentas skaitmeninių pasakojimų naudai - jos yra labai gyvos, emocingos, todėl sukelia ir to žmogaus, kuris žiūri jausmus, tam tikrą atsaką...

Taigi bibliotekų sąsajos su bendruomenėmis ir jų atmintimi leidžia apibrėžti skaitmeninių pasakojimų žanro taikymo perspektyvas. Iš tiesų, tai nėra labai naujas reiškinys, nemažai bibliotekų jau seniai kuria skaitmeninių bendruomenių pasakojimų projektus. Bet pereikime prie pavyzdžių, kurie geriausiai atskleidžia esmę. Vienas iš jų yra Kalifornijos viešųjų bibliotekų ir partnerių konsorciumo (JAV) projektas Kalifornijos praeitis (angl. California of the past). Įvairiose Kalifornijos viešosiose bibliotekose skaitytojas gali dalyvauti iniciatyvoje sukurdamas savo skaitmeninį pasakojimą arba (jei neturi įgūdžių, reikalingų kuriant skaitmeninį pasakojimą savarankiškai) gali kreiptis į bibliotekų personalą. Kiekviena biblioteka, dalyvaujanti šiame projekte turi savo Skaitmeninių pasakojimų terminalą, arba svetainę, kurioje vartotojas gali sužinoti apie skaitmeninių istorijų kūrimo galimybes, peržiūrėti kitų žmonių paskelbtus pasakojimus. Kalifornijos gyventojai gali papasakoti tai, kas jiems asmeniškai atrodo svarbu ir reikšminga, kuo jie norėtų pasidalytų su kitais. Pasakojimo formatai irgi gali būti įvairūs - vaizdo įrašas, skaidrės su nuotraukomis, mini filmukas.

Queenslando apskrities viešoji biblioteka (Australija) irgi plėtoja skaitmeninių pasakojimų iniciatyvą "Queenslando pasakojimai" (angl. Queensland stories). Viešosios bibliotekos portale, skirtame skaitmeniniams pasakojimams, galima ne tik sužinoti, kaip sukurti savo pasakojimą, bet ir atlikti kitų žmonių istorijų paiešką ar naršyti pagal temas. Dažniausiai tokie pasakojimai yra trumpi kelių minučių filmukai.

Taigi, galime matyti dar vieną viešųjų bibliotekų nišą saugant bendruomenių paveldą. Nors anksčiau pasakojimus dažniausiai rinko mokslininkai tyrimo tikslams, šiandien į šią veiklą įsitraukia ir bibliotekos, taip atspindėdamos bendruomenės gyvenimo savitumą bei tapdamos bendruomenės tarpininku saugant ir interpretuojant informaciją apie bendruomenių praeitį ir vertybes. Bibliotekų internete paskelbti skaitytojų pasakojimai ateityje gali būti naudojami švietimo bei tyrimo tikslais.

Parengta pagal:

CZARNECKI K. Storytelling in context. Library technology reports: digital storytelling in practice [interaktyvus]. 2009, vol. 45, no. 7 [žiūrėta 2010 m. birželio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://alatechsource.metapress.com/content/jt62803v61m522n9/fulltext.pdf

Digital storytelling station: San Diego public library [interaktyvus]. b.d. [žiūrėta 2010 m. birželio 26 d.]. Prieiga per internetą:
http://www.sandiego.gov/public-library/services/digitalstorytelling.shtml

MANŽUCH Z. Atminties komunikacija archyvuose, bibliotekose ir muziejuose: Europos Sąjungos strateginio požiūrio analizė [daktaro disertacija]. Vilnius, 2007. 243 p.

PORTER B. Digital storytelling across the curriculum. Creative educator [interaktyvus]. 2008, issue 5 [žiūrėta 2010 m. birželio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.thecreativeeducator.com/v05/stories/Digital_Storytelling_Across_the_Curriculum

Storybuilders [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 2010 m. birželio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.storybuilders.org/

ZERUBAVEL E. Social Memories: Steps to a Sociology of the Past. Qualitative
Sociology
[interaktyvus], 1996, vol. 19, no. 3 [žiūrėta 2010 m. birželio 26 d.]. Prieiga per: EBSCO Publishing. Academic Search Premier. Accession No. 10954888. ISSN 0162-0436.

Komentarai

Populiarūs įrašai