„Noriu, kad suprastų, jog biblioteka nėra musėm ir pelargonijom apėjusi troba“, - sako geriausia 2009 metų bibliotekininkė Elona Varnauskienė

Geriausio 2009 metų bibliotekininko vardas Vilniaus universiteto bibliotekos Informacijos paslaugų centro vedėjai Elonai Varnauskienei suteiktas už tradicinių bibliotekos paslaugų tobulinimo bei naujų paslaugų teikimo iniciatyvas, vartotojų informacinio aprūpinimo gerinimą, parodų rengimą, bibliotekos kasdienybės praturtinimą netradiciniais renginiais ir aktyvią profesinę veiklą.
E.Varnauskienė yra šiuolaikinė bibliotekininkė, kuriai idėjos trykšta fontanais, viskas geltona, super ir nebaisus joks google su savo bekrašte netvarkinga informacija. Apie E.Varnauskienės darbus ir veiklas galite susipažinti VU bibliotekos ataskaitoje visuomenei. Interviu pateikiame tai, ko apie geriausią Lietuvos bibliotekininkę nerasite jokiuose veiklos dokumentuose.

PAŽINTIS

Filmas. Niekada neskirstau filmų į mėgstamiausius ir nemėgstamiausius. Galiu tik išvardyti filmus, kurie yra palikę labai didelį įspūdį, ir aš juos labai ilgai prisimindavau. Pirmasis filmas buvo Bernardo Bertolucci „XX amžius“. Toliau visi Pyterio Grynavėjaus filmai. Paskui buvo atrastas Andrėjus Tarkovskis, Ingmaras Bergmanas. Jie labai skirtingi, todėl neįmanoma pasakyti vieno vienintelio.

Knyga. Įvairiais gyvenimo etapais buvo mėgstamiausios skirtingos knygos. Knyga, kurią pradėjau skaityti ir negalėjau sustoti, skaičiau per naktį, baigiau penktą ryto, buvo Umberto Eco „Rožės vardas“. Kita knyga, kurią mes skaitėme iš šviestų lapų, buvo Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Kažkada Džono Faulzo „Juodmedžio bokštas“ buvo padaręs didžiulį įspūdį. Dabar gali sukrėsti juokinga knyga kaip, pavyzdžiui, Hanterio S. Tomsono „Baimė ir neapykanta Las Vegase“. Be to, kai kas nors man pasako turįs tik vieną mėgstamiausią knygą, nenoriu nieko įžeisti, bet tai rodo tam tikrą ribotumą.

Muzikinė grupė. Kiekvienas su kažkokia muzika užaugome. Visa širdimi nekenčiu, negaliu klausytis, labai susierzinu, kai išgirstu bet kokį „popsą“, netgi jeigu tai yra pats kokybiškiausias amerikietiškas su Madona priešakyje. Man metų tiek, kad jau galiu sakyti, jog užaugau su „senojo gerojo“ roko karta. Pirmenybę tokiai muzikai ir atiduodu. Nors iš kitos pusės kažkuriuo metu klausiausi daug klasikinės muzikos. Vėliau buvo atsiradęs džiazas, bardų dainuojamoji poezija. Paskui augo vaikai, „diktuojantys“ savo muzikinį skonį. Man patinka žinoti, ko jie klausosi. Sūnus- sunkesnio roko gerbėjas. Ir aš visai smagiai jo muzikos galiu klausytis. Dukra „blaškosi“ tarp Alinos Orlovos ir Jurgos, ar atranda kokią keistą prancūzų muziką- mielai klausau kartu. Man apskritai patinka „keisti“ dalykai

Receptas. Esu labai greitas žmogus, todėl turiu gaminti viską, kas užimtų labai mažai laiko. Tikrai nesu gurmanas, kuris medituoja, buria su prieskoniais, krevetės kažkame, austrės su kažkuo, omaras ir kalmaras guli šalia. Aš galiu valgyti lašinius su svogūnu – man paprasta ir gerai. Esu prasta konditerė – tortai ir pyragai yra „peilis“, nes reikia kažką sukti, trinti. Žinau tik du receptus, kuriuos paveldėjau iš šviesios atminties superinės močiutės. Tai yra tokie smetoniški, klasikiniai pyragas ir tortas Napoleonas, kurį reikia gaminti dvi dienas. Tačiau rezultatas tikrai nenuvilia.
Bet esu priversta gaminti. Moku greitai ir skaniai pagaminti lazaniją, picas, troškinius. Mėgstu viską sumesti ir žiūrėti, kas iš to išeis. Į maisto gamybą žiūriu labai kūrybingai.

Sporto šaka. Man tai yra visiškai svetima. Nei sportuoju, nei žiūriu, nesu azartiška. Man visiškai neįdomu. Jeigu su smagia kompanija... Atsimenu labai mielai žiūrėdavome futbolą, tačiau tik pasaulio čempionatus. Tada sugebėdavau įsijausti tarsi man tai būtų darbas. Tada jau skiriu visas tas komandas, išsirenku favoritą. Aišku mėgstu išsirinkti kokias nors „autsaiderines“ komandas, tarkim, Kamerūno, kurios žaidėjai yra kokie nors Mdu, Mbu ir dar kažkas panašaus ir man faina. Visiškai nesportuoju, gėda ir nežiūriu. Buvau nusprendusi užsiimti joga. Tada visiems gyriausi, kad tobulai esu įvaldžiusi pirmą ir paskutinę asanos - pozą, kai guli ant grindų rankas ant krūtinės susidėjęs. Tai būna, tiesą sakant, pirma ir paskutinė mano poza, nes aš daugiau nieko ir nedarau – ramiai sau užmiegu.

Gamta. Esu grybautoja maniakė. Tai liga, kuri tikriausiai yra neišgydoma. Ir tai yra dalykas dėl kurio mane gali prikelti trečią nakties, pasakyti: „Varnauskiene, krepšys, eik grybaut“, ir aš eičiau kaip zombis. Civilizuotos ir sukultūrintos vietos man ne taip įdomu. Man grybavimas yra priklausomybė, su kuria nesirengiu kovoti.

Vyras: Su savo vyru gyvename 26 metus – tikrai ilga gyvenimo patirtis. Man atrodo, kad pats svarbiausias rodiklis, kurį bet kuris žmogus privalėtų turėti, bent jau pageidautina, tai humoro jausmas. Jeigu žmogus turi humoro jausmą, tai man atrodo, kad su juo gali bet ką daryti. Humoro jausmas susijęs su daugeliu dalykų – ir erudicija, ir intelektu, ir padorumu, ir t.t..

Posakis. Jauni žmonės paprastai būna apimti destruktyvių nuotaikų, domisi egzistencializmu ir dar kitokiais niūriais dalykais. Mes jaunystėje labai mėgdavome sakyti, kad viskas yra labai blogai. Buvome įsikalę Osipo Mandelštamo frazę, skirtą žmonai: „Taip, be abejo, viskas blogai, mūsų gyvenimas blogas, o kas tau sakė, kad tu turi būti laiminga?“ Vėliau mes mėgdavome kartoti tą garsųjį karaliaus Saliamono posakį, kuris išraižytas žiede: „Viskas praeina“. Tinka ir posakis, jog „viskas bus gerai“. Tačiau savo gyvenimo moto, credo, ar dar ko nors, besibaigiančio „o“, tikrai neturiu.

ESATIS

Esate filologė. Kaip atsitiko, kad dirbate bibliotekoje?
Studijavau lietuvių literatūrą šiame universitete, praktiškai tame pačiame kieme. Viskas čia labai pragmatiška ir paprasta. Tais laikais, kai mokiausi, egzistavo toks dalykas kaip paskyrimas. Baigęs studijas, būdavai įpareigojamas važiuoti kur nors. Dažniausiai ta pareiga būdavo, pavyzdžiui, važiuoti dirbti į Skuodą. Ką darydavo tuometiniai studentai? Jie stengdavosi įsitrinti dirbti Vilniuje, nes jeigu tuo metu jau dirbdavo, likdavo Vilniuje ir toliau. Visi kas gyvas bandydavo įsidarbinti į bet kokias kultūrines įstaigas. Kadangi VU biblioteka buvo tiesiog per kelią, nusprendžiau ieškoti galimybių joje įsidarbinti. Dieną lankydavau paskaitas, o vakarais – dirbdavau. Taip jau sutapo, kad dirbau saugyklose, nes ten buvo vienintelė vieta, kur buvo sudaromas slankiojantis grafikas, todėl galėjau kiekvieną dieną dirbti iki aštuntos valandos vakaro. Įsidarbinau bibliotekoje studijuodama penktame kurse ir likau.

Kas jus motyvuoja keltis rytais, važiuoti į darbą, dirbti... ar Jūs iš viso dirbate?
Žmogų motyvuoja daugybė dalykų. Supranti, kad reikia dirbti. Kartais į darbą eini sukąstais dantimis. Nepatikėčiau nei vienu, kuris sakytų, kad „man rožė atlape ir kiekviena diena šventė“. Taip nebūna. Pasitaiko įvairių dienų. Būna, kad vos gali eiti į tą darbą, o būna, kad lauki. Motyvuoja smagūs žmonės, su kuriais dirbi, kurių yra visokių ir labai daug. Eini į darbą dėl bendravimo, dėl atradimų kasdien, nes žinai, kad bus kažkokie susitikimai, priimami sprendimai.

Esate Informacijos centro vedėja (centre dirba bemaž 100 darbuotojų). Kaip apibūdintumėte savo darbą?Mano darbas štai toks ir yra – susėdame, svarstome ir viską kartu darome. Nesu valdovas, kuris pats sėdi nieko neveikdamas, tik komandas dalija. Tik tartis gali, vienas nieko nepadarysi. Turi idėjų, sudedi, apgalvoji ir įgyvendini. Labai malonu dirbti su fakultetų bibliotekininkėmis. Ten labai įdomūs žmonės dirba, idėjų fontanai. Susitikinėji su jais ir šnekiesi. Bandau su visais kalbėtis, kad visų įsivaizdavimas, kur mes einame, būtų vienodas. Kad vienas neįsivaizduotų, kad o siaube darome viešąją biblioteką, o kitas galvoja, kad, o siaube, kiek galima kirmyti, reikia gi kažką daryti. Visi įtikinėjimų, minčių dalijimosi būdu turi išsiaiškinti, į kur mes turime nueiti. Aš ne vadovas, aš esu kolega, komandos, grandies dalis.

Kokie didžiausi iššūkiai laukia?
Iššūkiai glaudžiai susiję su Vilniaus universiteto veiklos strategijose suformuluotais informacinės plėtros uždaviniai: formuoti ir skleisti informacijos išteklius, atitinkančius akademinės bendruomenės poreikius; kurti aktyvaus mokymosi ir mokymo aplinką. Šių užduočių įgyvendinimas itin glaudžiai susijęs ne tik su informacinės aplinkos modernizavimu ir kokybės gerinimu, bet ir su fizinės aplinkos kokybine kaita. Senosios bibliotekos rekonstrukcijos projektas bei naujojo Nacionalinio atviros prieigos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro statyba skatina konceptualiai peržiūrėti dabartinių Centrinės bibliotekos patalpų paskirtį, padalinių bibliotekų integracijos galimybes ir funkcionavimo pokyčius. Tikslas –vieningos, integralios bibliotekinio- informacinio aprūpinimo sistemos sukūrimas, kuris padėtų įgyvendinti Universiteto ir Bibliotekos strateginiuose planuose apibrėžtas užduotis. Nacionalinio atviros prieigos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro ir centrinės bibliotekos numatoma vystymo strategija atitinka VU deklaruojamą naują tarpdiscipliniškumu grindžiamų studijų idėją.

Ką Jums reiškia biblioteka?
Jeigu manęs būtų paklausę, kai tik pradėjau dirbti bibliotekoje, būčiau atsakiusi: „Jūs ką, košmaras, siaubas, nykuma“. Dabar esu visiškai pakeitusi požiūrį. Įtariu, kad daugeliui, kuris susiduria su tuo, kuo tampa bibliotekos, mato, kad viskas juda gerąja linkme. Prieš daugybę metų buvo surengta fokus grupė, kuri turėjo apibūdinti biblioteką. Ji asocijavosi su labai rudeniškai dalykais: ruduo, ruda spalva, senamadiška ir t.t. Paskutinė studentų apklausa išryškino visai kitokias asociacijas. Mane labiausiai nustebino, kad studentams ši biblioteka asocijuojasi su geltona spalva. Studentai biblioteką apibūdina kaip labai įvairią, besikeičiančią, modernią, kurios pagrindinė veikla yra pagalba lankytojams. Buvo ir labai juokingų pastabų: biblioteka šoka, linksminasi, traumuoja. Labai svarbu tai, kad biblioteka matoma kaip padedanti.

ATEITIS

Mes turime google, kam jūs mums reikalingi? Ką atsakytumėte į tokį studento klausimą?
Jeigu įsivaizduosime, kad biblioteka yra tik knygų sandėlys, kur ateini ir stovi eilėje kol kažkas kažką paduoda – taip, tuomet nesiginčyčiau su studentu ir sakyčiau, kad google yra visagalis, bent jau laukti nieko nereikia.
Tačiau internete informacijos yra labai daug. Filme „Alisa stebuklų šalyje“ sakoma: „tu net neįsivaizduoji, koks gilus yra triušio urvas“. Taip pat ir internetas. Įlindai pro vieną skylę ir tave nuneša labirintais, kad net nežinai, kurioje vietoje išlysi, o kai išlendi, nebežinai, kurioje vietoje pradėjai. Kai kitą kartą reikia tuos pačius kelius rasti, labai sudėtinga prisiminti, kaip visa tai buvo padaryta.

Kad ir kokia biblioteka bebūtų, ji yra susistemintas dalykas. Visa informacija yra suklasifikuota, nesvarbu – sudėtingai ar paprastai. Turiu prisipažinti, kad jeigu google rastų būdą ar mechanizmą, kuris visą internete esančią informaciją „rūšiuotų“, atskirtų kokybišką nuo šiukšlių, tuomet klausimas, ar reikalinga biblioteka, iškils ypač aštriai.

Bibliotekos išliks, jeigu virs ne tik informaciją teikiančia vieta, bet ir vieta, kurioje žmonės gali susirinkti, bendrauti, dalytis informacija. Pasaulyje informacijos yra daug, todėl svarbu, kad ja būtų dalijamasi. Biblioteka ir turi būti tas pagalbininkas: dalintis atradimais, žiniomis, istorijomis :).
Labiausiai suabejojama fizinio bibliotekos pastato buvimu. Taip, suprantame, kad turėtų būti žmonės, kurie informaciją tvarkys, prenumeruos duomenų bazes, bus tvarkomos elektroninės knygos. Tačiau tam pastato nereikia, galima tą patį darbą atlikti ir namuose. Todėl bibliotekos turėtų tapti kitokia vieta. Tai sudėtinga, bet svarbiausia: surasti ir saugoti pusiausvyrą, suteikti žmogui pasirinkimo laisvę. Laisvas žmogus gali daug ką nuveikti :). Pusiausvyra tarp akademinės rimties ir žaismingumo. Man visiškai netrukdytų, jeigu kur nors bibliotekoje būtų galima pvz.: žaisti stalo futbolą. Tačiau turėtų būti ir tokių zonų, kur niekas netrukdytų tyliai vienatvėje dirbti. Ar kur nors parašyta, kad bibliotekoje negali skambėti muzika? Bibliotekos pastatui turėtų būti suteikta daugiau funkcijų. Gal galėtų bibliotekoje dirbti psichologas, kuris bendrautų su sunkumų ištiktais žmonėmis, būtų vaikų kambariai, kad galėtų ateiti mamos studijuoti. Tai jokiu būdu ne mano sugalvoti dalykai- kitų pasaulio akademinių bibliotekų pavyzdžiai liudija, kad, tiesą sakant, nelabai turime iš ko rinktis. Reikia duoti laisvę savo vaizduotei. Ir nebijoti :).

Kokie darbuotojai laukiami bibliotekoje? Ką galėtumėte patarti dvejojantiems: rinktis studijuoti bibliotekininkystę ar ne?Matau ir tikiu, kad yra be galo kūrybingų, smagių, turinčių daug idėjų studentų. Paskutinė Nacionalinė bibliotekų savaitė parodė, kad į bibliotekas ateina kuriantys, dainuojantys, turintys kalnus idėjų. Jeigu į bibliotekininkystę stoja tik todėl, kad niekur daugiau neįstoja, tai jau tragedija. Noriu, kad tas požiūris pasikeistų. Noriu, kad suprastų, kad biblioteka nėra musėm ir pelargonijom apėjusi troba. Kad čia dirba įdomūs ir visokie žmonės. Vienas užsidaręs savyje cinikas, kitas tiesiog trykštantis energija. Įvairovė iššaukia pokyčius. Neturi bijoti ateiti. Turi suprasti, kad ir bibliotekose galima prisigalvoti ir įgyvendinti labai daug smagių dalykų. Juk paprastai geriausias sprendimas yra viduryje tarp „ kam to reikia, nedarykim, mums nepavyks“ ir kokios visiškai fantastinės idėjos.

Kalbino Vincas Grigas