Dabar jaučiuosi, kad turiu „tikrą“, o ne tariamą profesiją...: interviu su Vincu Grigu

Štai ir dar vienas mūsų „superbibliotekininkas“ – Vincas Grigas. Jis norėjo dirbti bibliotekoje, tačiau turėjo laukti. Šiandien jis – VU bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėjas, VU Komunikacijos fakulteto doktorantas ir dėstytojas. Kaip jam tai pavyko? Skaitykite ir sužinosite...

Kaip atsiradai bibliotekininkystėje?

Nuo vaikystės labai mėgau bibliotekas. Kai pabėgdavau iš pamokų, dažniausiai eidavau į biblioteką ir skaitydavau, iš pradžių žurnalus, vėliau Vydūno raštus, istorines knygas. Galvojau, kad tikrai studijuosiu bibliotekininkystę. Tačiau stodamas paskutinę akimirką į pirmąją vietą įrašiau žurnalistiką, o į antrąją – bibliotekininkystę. Kaip tyčia puikiai išlaikiau egzaminus ir įstojau į tuo metu labai populiarią žurnalistiką. Padirbėjęs ketvertą metų žiniasklaidoje, nusprendžiau, kad reikia pasiieškoti rimtesnės specialybės. Įstojau į magistrantūrą, Bibliotekų ir informacijos centrų vadybą. Pirmame semestre turėjau paskaitas VU bibliotekos centriniuose rūmuose, ką tik suremontuotose Humanistikos informacijos centro patalpose. Po darbo dienos stikliniame dangoraižyje atėjus į istorija alsuojančius rūmus... man net keliai linko iš susižavėjimo, kai ėjau saulės nutviekstu Lituanistikos koridoriumi. Tuo metu man paskaitą dėsčiusios bibliotekos direktorės Irenos Krivienės paklausiau ar yra galimybė įsidarbinti bibliotekoje. Tuo metu nebuvo... laukiau kol atsirado.

Žinau, kad esi Vilniaus Universiteto Komunikacijos fakulteto doktorantas, dėstytojas ir dirbi Vilniaus universiteto bibliotekoje Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėju. Kaip sekasi suderinti tris veiklas: studijuoti, dėstyti ir vadovauti? Kas labiau patinka?
Visos trys veiklos labai glaudžiai viena su kita susijusios, todėl nekyla jokių bėdų. Kartais kyla rūpesčių, kai reikia rasti laiko pabūti, draugystei, meilei, filmo peržiūrai, baletui, miegui. Kitiems vadovauti daug lengviau nei sau. Būtent tada ir kyla didžiausi vidiniai konfliktai. Trys veiklos neleidžia nuobodžiauti, susirgti monotonija. Darau tik tai, kas patinka, todėl neturiu tokio posakio kaip labiau, yra tik labai.

Gal galėtum nupiešti idealaus dėstytojo paveikslą?
Per pirmąją paskaitą studentams pateikiu filosofo Stasio Šalkauskio mintis, kas yra studentas. Studentas yra uoliai dirbantis žmogus, studentas ne mokomas, bet nurodomas, ne liepiamas, bet patariamas, ne lavinamas, bet padedamas lavintis, studijuoti. Iš paskaitų, seminarų ir savarankiško darbo studentui svarbiausias yra pastarasis. Taigi idealus dėstytojas skatina studentus uoliai dirbti, nurodo, pataria, padeda studijuoti, skatina skaityti literatūrą, atsiskaitymų metu leidžia pasireikšti ne tik studento gebėjimui atsiminti, bet ir kūrybiškai panaudoti turimas žinias, kritinį mąstymą.

Kokia tema rašai daktaro disertaciją ir kodėl ją pasirinkai?
Disertaciją rašau apie informacijos vartotojo ugdymą. Dirbdamas bibliotekoje ir dėstydamas pastebėjau, kad neretai studentams iškyla sunkumų ieškant informacijos, negebama kritiškai įvertinti informacijos šaltinių, pačios informacijos, nepaisoma teisinių jos panaudojimo aspektų. Dar pasitaiko studentų, kurie atėję į VU bibliotekos centrinių rūmų Bendrąją skaityklą klausia, kur galėtų rasti biblioteką. Arba atėję į centrinius bibliotekos rūmus ieško knygos, kuri yra fakulteto bibliotekoje... Kolegė pasakojo, kad buvo užtikusi informatikus, ieškančius knygų korteliniame kataloge. Tos knygos, kurių jie ieškojo, buvo įrašytos elektroniniame kataloge.

Studentai, turintys menkus informacinius gebėjimus, parašo silpnus bakalauro ar magistro darbus. Šiandienos visuomenėje susiduriame ne su informacijos stygiumi, o pertekliumi. Informacijos vis daugėja ir daugės. Tikrai vertingas gebėjimas yra sugebėti rasti konkrečią informaciją, kurios labiausiai reikia. Informacinis raštingumas turėtų priversti ir kasdieniame gyvenime. Galų gale, žmogus taip lengvai nepasiduos reklaminėms provokacijoms, gebės susirasti pigiausią skrydį, supras, kad yra labai daug šališkos informacijos ir net oficialius pranešimus reikia vertinti kritiškai.

Gal gali prisiminti savo pirmąją darbo dieną bibliotekoje: įspūdžiai, nuotaika, problemos..?
Pirmosiomis dienomis dirbdamas skaitykloje labai žioplinėjau, nes nieko nesupratau. Bet kuris skaitytojo klausimas išmušdavo iš vėžių, jaučiausi klaikiai, tikras nemokša. Atsimenu, niekaip neradau skaitytojos pageidaujamos knygos, tačiau ji privalėjo būti skaitykloje. Praradęs viltį surasti knygą išpyškinau, kad tos knygos nėra – pelės sugraužė. Skaitytoja buvo šokiruota, bet daugiau tos knygos nebereikalavo.

Ar galiu garsiai visiems sakyti, kad tu Bibliotekininkas? Gal tai paslaptis? :)
Žinoma. Tai labai solidi, ilgaamžes tradicijas turinti profesija. Dabar jaučiuosi, kad turiu „tikrą“, o ne tariamą profesiją.

Negaliu nepaminėti tavo kulinarinių sugebėjimų!

Ypač skanus buvo tavo originalus morkų pyragas :) Gal gali pasidalinti savo, kaip bibliotekininko, mėgstamiausiu patiekalo receptu?
Yra labai greitai pagaminamas ir sotus patiekalas – bulvių pica. Sutarkuojame bulves. Suplakame porą kiaušinių su grietine, šaukštu miltų. Šį mišinį įpilame į tarkuotas bulves ir išmaišome, priberiame prieskonių. Bulves išklojame į skardą. Ant viršaus pripjaustome dešros griežinėlių, pomidorų, svogūnų laiškų (čia tinka bet kokios daržovės, kurios yra šaldytuve). Sutarkuojame gabalėlį fermentinio sūrio ir užbarstome ant picos. Orkaitėje kepame apie 30 min.

Kas tau labiausiai patinka tavo darbe? Kodėl?
Patinka nuolatinė kaita, demokratiška aplinka, tolerancija nuomonėms, bibliotekos raidos vizija. Tikrai didžiuojuosi, kad dirbu VU bibliotekoje, kuri sparčiais žingsniais tampa šiuolaikine, pasaulinio lygio biblioteka. Aišku, labai svarbu tai, kad bibliotekoje dirba labai įvairūs žmonės – nuo menininkų iki kompiuterinių technologijų specialistų. Tai sukuria labai didelę nuomonių įvairovę, juk kitokių specialybių ir patirčių žmonės tą pačią problemą mato visiškai kitaip nei aš. Iki šiol išliko malonus jausmas, kad dirbu istoriniuose bibliotekos rūmuose, kurie sparčiai tampa vis malonesni akiai.

Ko reikalauji iš savęs ir savo skyriaus darbuotojų?
Jeigu ką nors pažadėjai padaryti, tai ir daryk kaip įmanoma sąžiningiau ir atsakingiau. Jeigu negali padaryti, tai ir nežadėk. Buvęs kolega Vidmantas Matutis sakydavo, jeigu ryte pažadėjai parašyti straipsnį, tai vakare jis turi būti parašytas, net jeigu iš nosies kraujas varva. Taip pat labai svarbu mąstyti plačiau. Neapsiriboti tik nuostata, kad tai mano skaitykla, mano stalas, aš. Kiekvienas veiksmas turi būti atliktas galvojant apie visą Vartotojų aptarnavimo skyrių, kitus skyrius, apskritai biblioteką. Labai kritiškai žiūriu į savo sprendimus. Manau, kad aukščiausias sugedimo laipsnis yra tada, kai nebegali kritiškai pažvelgti į save. Kai įvyksta nesusipratimas, bėda, pirmiausia stengiuosi žiūrėti, ką pats blogai padariau.

Dažnai girdžiu, kad jokių darbo pokyčių bibliotekoje negali būti. Kad, jei pradėjai dirbti N skyriuje, ten ir dirbsi visą gyvenimą. Ar sutinki?
Tikrai nesutinku. Norint pakeisti veiklos pobūdį VU bibliotekoje labai paprasta. Tereikia garsiai pareikšti norą, pagrįsti, kodėl to nori, kur nori. Jeigu pabodo dirbti vien tik skaitykloje, gali įsijungti į darbo grupės veiklą, su kolegomis vykdyti projektą. Be to, dabar bibliotekose vis populiariau tampa darbą organizuoti remiantis Matricine valdymo struktūra. Kiekvienas darbuotojas atlieka ne vieną konkrečią veiklą, o keletą. Pavyzdžiui, dalis darbo laiko skiriama aptarnauti vartotojus skaitykloje, o kita dalis – dalyvauti darbo grupėse, kurios sprendžia aktualius klausimus, vykdo projektus, organizuoja renginius ir pan. VU bibliotekoje bendrai vykdomų projektų ir darbo grupių netrūksta. Jeigu esi aktyvus, nuobodžiauti tikrai nebus kada. Darbas toje pačioje skaitykloje 20 metų... tai neįmanoma, nes skaityklos nuolat keičiamos, pritaikomos prie naujų vartotojų poreikių.

Vincai, pačiai teko dirbti su tavimi (nepakartojama patirtis). Mačiau kaip tu dirbi, kaip bendrauji ir elgiesi darbe. Neslėpsiu, kad tau patinka pajuokauti. Buvo visko: prisimenu kai tu sugalvojai (kaip visada ekspromtu) tapti tariamu pėdkelnių pardavėju – skambinai bibliotekos darbuotojoms ir klausei „Gal norėtumėte įsigyti 100 denų vilnonių pėdkelnių?“. Gal gali prisiminti tą istoriją? Kaip reagavo darbuotojai? Ar bibliotekininkai dažnai juokauja darbe?
Tuo metu dirbau Komunikacijos ir informacijos skyriuje. Norėjau patikrinti, kaip bibliotekos darbuotojai bendrauja telefonu. Apsimečiau prekybininku, kuris siūlo pirkti keistas pėdkelnes. Reakcijų sulaukiau įvairių. Tikrai ne visi sugebėjo mandagiai atsisakyti pėdkelnių. Viena kolegė labai susidomėjo, pasiūlė atnešti parodyti. Kaip ji vėliau aiškino, jai tikrai buvo smalsu, kaip atrodo 100 denų vilnonės pėdkelnės. Labai įdomu pabendrauti su statybininkais. Kai bibliotekoje vyko rekonstrukcija, jie nešiojo plytas ir krūvelę paliko prie mano kabineto. Iš tų plytų sudėliojau žodį „Labas“. Bibliotekoje įdomių gyvenimiškų situacijų pasitaiko tikrai nemažai.

Kur matai save po 10 metų? Dirbsi VU bibliotekoje? Gal sieksi profesoriaus laipsnio? Gal planuoji išvažiuoti į užsienį?
Taip toli neplanuoju, stengiuosi maksimaliai gerai jaustis dabar, gyventi dabar, o ne ateityje. Dažnai dabartyje kenčiama su viltimi, kad bus gerai ateityje, bet ta ateitis gali ir neateiti. Labai nenorėčiau emigruoti. Emigraciją laikau dideliu blogiu. Emigruodamas pažįstamas sakė, kad dabar Lietuvoje nieko gero, krizė, kai viskas susitvarkys, tada grįš. Jam pasakiau, kad tegu negrįžta, tokių bailių žmonių Lietuvoje nereikia. Labai lengva gyventi, kai jau viskas sukurta. Bet kažkas juk turi sukurti, savaime tai neatsitiks.

Įsivaizduok, kad turi net 2 tiesioginio eterio minutes – ką norėtum pasakyti jaunimui (ypač vaikinams :) ), kuris dvejoja, ar verta dirbti bibliotekoje?
Pirmiausia paklausčiau, kodėl dvejoja? Nuobodus darbas? Maži atlyginimai? Moteriškas kolektyvas? Dulkės? Prastas įvaizdis? Tai klišės, kurios priklauso ne nuo įstaigos, į kurią einama dirbti, bet nuo paties vertintojo. Kiek aktyvus ir įdomus bus darbas lemia pats darbuotojas. Nuobodžiu darbu galima paversti netgi filmo kūrimą ir įdomiu bei inovatyviu – katalogavimą. Dalyvaujant projektinėje veikloje atlyginimą galima pasididinti. Įvaizdis didele dalimi priklauso taip pat nuo dirbančiojo. Svarbu tinkamai pristatyti save ir savo darbovietę draugams bei pažįstamiems. Kas yra biblioteka – taip tai, knygos, pastatai, kompiuteriai, bet svarbiausia sudedamoji dalis – darbuotojai. Nuo jų priklauso, kokia bus biblioteka. Bibliotekų sritis Lietuvoje yra iššūkis, kurį reikia mokėti priimti. Be to, kai žmonės nuoširdžiai nori – nedvejoja.

Žinau, kad tavo bute nėra vieno daikto – televizoriaus. Kodėl? Ar įmanoma šiandien gyventi be TV?
Labai džiaugiuosi, kad to daikto neturiu. Tai didžiulis triukšmo šaltinis, kuris sugeba pritraukti dėmesį, netgi kai visai juo nesidomi (kai veikia kaip fonas gaminant maistą). Televizorius neįtikėtinai graužia laiką ir bukina. Troleibuse girdėjau kalbant studentą, jog grįžęs namo pasijungia muziką ar televizorių, kad tik nebūtų tylu. Siaubas. Man tyla, tai vienas iš tų retų dalykų, kurio taip trūksta. Argi įmanoma žiūrėti kokį nors filmą per televizorių, kai tas pats vyras įgarsina moterų, vyrų, vaikų ir senolių balsus? Dar yra reklaminės pertraukos. Naomas Chomskis sakė, kad tikrasis televizijos turinys yra reklama, tai yra kietoji medžiaga. Minkštoji medžiaga (filmai, laidos ir pan.) skirtos užpildyti tarpus tarp reklamų, kad nuolatos būtų žiūrovų, kuriems skirta reklama. Televizija nuo seno buvo naudojama kaip manipuliacinis įrankis. Manipuliavimo neįmanoma išvengti, bet atsisakius televizijos manipuliavimo galimybę galima sumažinti.