Bibliotekos ateitis: virtuali ar reali? II dalis

Mielieji tinklaraščio skaitytojai, tęsiame diskusiją apie virtualią ar materialią bibliotekų ateitį. Šiame rašinyje, kaip ir žadėjau, pristatysiu „materialios“ bibliotekos ateities viziją.

Pradėjus plačiai taikyti informacijos ir komunikacijos technologijas visose žmogaus veiklos srityse kilo diskusijos apie tai, ar virtuali aplinka gali pakeisti iki šiol materialių erdvių ir bendravimo reikalavusias veiklas. Kalbėta ne tik apie bibliotekas, bet ir kitas sritis, susijusias su žinių kūrimu bei sklaida. Pavyzdžiui, diskutuota apie nuotolines studijas bei virtualiąją universitetų ateitį.
Įdomu, bet atsakas į virtualių erdvių įsigalėjimą yra susidomėjimas socialiniais įvairių veiklų aspektais. Bibliotekų ateitis dažniausiai siejasi su dviem iš jų – socialiniais žinių kūrimo prielaidomis ir bendruomenių stiprinimu.

Žinių kūrimo socialiniai aspektai: teorija ir praktika bibliotekose

Pastaruoju metu įvairių sričių mokslininkai prabilo apie tai, kad mokymasis ir naujų žinių kūrimas reikalauja bendravimo ir bendros veiklos. Tai buvo savotiškas atsakas į pasvarstymus apie tai, kad mokymasis galėtų tapti visiškai savarankišku procesu, kuriam reikėtų tik kompiuteriaus ir interneto. Juk internete yra labai daug naudingos informacijos. Bet ar mes galime tapti tam tikros srities profesionalu, tik prisiskaitę įvairių interneto šaltinių ir mokydamiesi patys? Iš tiesų, ne. Šiuo klausimu diskutuoja John Seely Brown ir Paul Duguid savo knygoje „Socialinis informacijos gyvenimas“, kurioje pateikia įvairių įrodymų – psichologų mokymosi tyrimus, verslo organizacijų patirties analizę (Brown, Duguid, 2004) ir kt. Žinių vadybos teoretikai Ikujiro Nonaka ir Hirotaka Takeuchi, išnagrinėję žinių kūrimo procesus organizacijoje, teigia, kad naujoms žinioms sukurti reikia bendradarbiavimo – tai socialinis procesas (Nonaka, Takeuchi, 1995). Jie grįžta prie senųjų žinių dalijimosi pavyzdžių – dar Viduramžiais praktikuojamos pameistrystės praktikos, kai buvo mokomasi ne iš knygų, o stebint, pamėgdžiojant mokytojo veiklą ir bendraujant.

Šiuolaikinės bibliotekos (ypač akademinės) siekia pritaikyti teorinius mokymosi ir žinių kūrimo principus savo veikloje, kurdamos patrauklią mokymosi bei tyrimų veiklos aplinką bei integruodamos pačią biblioteką į mokymo ir mokslinės komunikacijos procesus.

Pirmasis būdas dažniausia siejasi su šiandien populiaria information commons sąvoka (kuria galima būtų išversti kaip bendro naudojimo, arba viešoji, informacijos erdvė). Ši sąvoka apibūdina fizinės bibliotekos erdvės, pritaikytos informacijos naudojimui ir kūrimui, projektavimo principus. Biblioteka įrengia patogias darbo vietas, kurios leidžia naudotis informacijos ir komunikacijos technologijomis, spaudiniais, bibliotekos paslaugomis (pvz., bibliotekininko konsultacijomis). Tokios darbo vietos patogios tuo, kad, pavyzdžiui, studentas gali ieškoti informacijos, rengti rašto darbus ar projektus, juos spausdinti, įrašyti į įvairias laikmenas vienoje vietoje. Be to, vartotojai gali rengti bendrus projektus, aptarimus, nes tam skirtos specialios grupinio mokymosi ir bendro darbo erdvės. Akademinė biblioteka tampa aktyvaus bendravimo ir bendradarbiavimo vieta. Laurie MacWhinnie straipsnyje The information commons: the academic library of the future pateikiama nemažai tokio tipo akademinių bibliotekų paslaugų pavyzdžių.

Toledo universiteto biblioteka, šaltinis: http://www.utoledo.edu/LIBRARY/giving/collconn/v1n1Jan08.html

Antrąjį būdą žymi dar viena populiari sąvoka learning commons (bendros mokymosi erdvės). Šiuo atveju akademinės bibliotekos glaudžiai bendradarbiauja su aukštosios mokyklos padaliniais, kartu projektuodamos erdves atsižvelgiant į tai, kokių studijų rezultatų yra tikimasi, kokie metodai yra naudojami. Biblioteka pati tampa studijų procesų dalyvė – joje vyksta paskaitos, grupiniai užsiėmimai. Tyrinėtojai mano, kad esminis skirtumas tarp bendros informacijos ir mokymosi erdvių yra tas, kad pirmuoju atveju biblioteka tiesiog pagerina savo tradicinių paslaugų kokybę jas integruodama ir sukurdama patrauklią vietą studijoms ir mokslui, bendravimui ir bendradarbiavimui, tuo tarpu antruoju atveju, biblioteka tiesiogiai pradeda dalyvauti studijų procese ir planuoja savo erdves atsižvelgdama į studijų metodus ir turinį (Bennet, 2008). Vienas iš bendros mokymosi erdvės kūrimo bibliotekoje pavyzdžių yra Chapman Learning Commons iniciatyva (2001) Britų Kolumbijos universiteto bibliotekoje, Kanadoje.


The Chapman Learning Commons, šaltinis: http://www.library.ubc.ca/chapmanlearningcommons/

Tyrimai rodo, kad akademinės bibliotekos persiorientuoja į savo fizinių erdvių planavimą, kad taptų patogia ir patrauklia studentų ir mokslininkų darbo vieta. Pvz., JAV atlikti akademinių bibliotekų renovacijos 1995-2002 m. tyrimai atskleidė, kad daugelis bibliotekų įsitraukė į vidinių erdvių planavimo ir įrengimo projektus, kurie tiesiogiai nesisiejo su tradicinėmis bibliotekų paslaugomis. Akademinės bibliotekos įrengė konferencijų, seminarų patalpas, kompiuterių klases, multimedija centrus, kavines, mokymosi technologijų centrus, meno galerijas, klases, knygynus ir kt. (Gayton, 2008).

Bendruomenės ir socialinis kapitalas: teorija ir praktika bibliotekose

Antra sritis, dominanti šiuolaikinius mokslininkus, yra bendruomenės ir jų poveikis regionų bei šalių klestėjimui. Įdomu, kad žodžio „bendruomenė“ kilmė siejasi su „bendrumu“ ir „bendravimu“. Manoma, kad bendruomenės atsiradimas ir gyvavimas yra grindžiamas bendrais narių interesais, nulemtais įvairių veiksnių (bendros gyvenimo vietos, profesijos, tautybės, įsitikinimų ir pan.) ir bendravimu, kuris atlieka bendruomenės ryšių stiprinimo ir palaikymo funkcijas.

Bendruomenių dėsningumus ir jų naudą miestų, regionų ir valstybių plėtroje nagrinėja socialinio kapitalo teorijos. Socialinio kapitalo tyrinėjimai buvo išplėtoti amerikiečių mokslininko Roberto Putnamo darbuose, kuriuose jis nagrinėjo socialinio kapitalo įtaką įvairių Italijos regionų plėtrai, socialinio kapitalo mažėjimo tendencijas amerikiečių visuomenėje. R. Putnamo teigimu, socialinis kapitalas, tai „socialinių organizacijų ypatybės (tokios kaip pasitikėjimas, normos ir tinklai), kurios gali padidinti visuomenės produktyvumą ir palengvinti koordinuotus veiksmus“ (Putnam, 2001). Narystė bendruomenėse grindžiama pasitikėjimu ir abipuse nauda, todėl bendruomenių nariai gali naudotis įvairiais „ištekliais“ (pvz., bendruomenės nariu pagalba). Socialinio kapitalo kūrimasis įmanomas palaikant ir stiprinant bendruomenės saitus. Tik bendraujančios, turinčios savo tradicijas ir ritualus bendruomenės sugeba tuos saitus išlaikyti ir plėtoti. R. Putnamas padarė išvadą, kad socialinis kapitalas, arba stiprios bendruomenės turi įtakos pilietiškumui, aktyviam dalyvavimui šalies gyvenime, kolektyviniems veiksmams gerinant gerbūvį, todėl socialinio kapitalo mažėjimas gali prisidėti prie regiono ar šalies nuosmukio.

Šiuolaikiniai bibliotekininkystės tyrinėtojai pradėjo vertinti viešųjų bibliotekų funkcijas ir veiklą per socialinio kapitalo prizmę. Iš tikrųjų, istoriškai nuo pat sukūrimo viešosios bibliotekos buvo vietos bendruomenės centrais. Šiandien bandoma įvertinti, kaip bibliotekos prisideda prie bendruomenių plėtros. Viešojoje bibliotekoje skaitytojai neretai lankosi ne tik dėl to, kad nori pasinaudoti bibliotekos paslaugomis ar ištekliais, bet ir tam, kad atsipalaiduotų, pabendrautų ir praleistų laisvalaikį. Biblioteka yra artima, įprasta vieta, kuri prieinama visiems, nepaisant jų socialinio statuso ar pajamų bei kitų požymių. Būtent čia ir slypi bibliotekos potencialas tapti bendruomenės ryšių palaikymo ir stiprinimo jėga. Manoma, kad bibliotekos leidžia plėtoti vadinamąjį išorinių bendruomenes ryšių kapitalą (angl. bridging capital). Ši kapitalo rūšis žymi plačius partnerystės ryšius tarp skirtingų bendruomenių. Išorinių ryšių kapitalas pasižymi platesne aprėptimi, bet silpnesniais ryšiais, negu vidinių bendruomenės saitų kapitalas (angl. bonding capital), kuris sustiprina vienos bendruomenės narių pasitikėjimą ir saitus. Bendradarbiavimas tarp įvairių bendruomenių yra nulemtas iš dalies sutampančių interesų, požymių ir t.t. Tokio pobūdžio partnerystė kompensuoja glaudžių vidinių saitų vienpusiškumą, skatina įvairovę, toleranciją. Viešoji biblioteka, skirtingai nuo kitų bendruomenių susibūrimo vietų, prieinama visiems, neįpareigojanti (nereikia įtvirtinti savo priklausomybės tam tikrai bendruomenei), todėl leidžia bendrauti su žmonėmis, turinčiais kitų interesų. Manoma, kad ši bibliotekos ypatybė labai svarbi skatinant kultūrų dialogą ir toleranciją šiuolaikinėje visuomenėje (Audunson et al., 2007). Daugiau informacijos apie bibliotekos vaidmenį kuriant socialinį kapitalą bei Lietuvos viešąsias bibliotekas kaip socialinio kapitalo kūrėjas galima rasti prof. Audronės Glosienės, Ramunės Petuchovaitės ir Giedrės Padagaitės straipsnyje Biblioteka kaip trečioji vieta.

Ką daro bibliotekos, norėdamos stiprinti bendruomenių saitus? Jos siekia, kad viešoji biblioteka taptų bendruomenių susitikimo, laisvalaikio praleidimo vieta, pačios formuoja bendruomenes ir organizuoja jų veiklą. Pavyzdžiai: erdvės ir paslaugos jaunimui arba senjorams, imigrantų integravimo į naują bendruomenę programos ir kt. (Varheim, 2007).

Taigi, susumavę pirmosios ir antrosios dalies pamąstymus matome, kad nevertėtų suvokti šiandien vykstančių pokyčių kaip „materialių“ bibliotekų apokalipsę. Gyvename įdomiais laikais ir galime stebėti bibliotekų transformacijas. O pokyčių laikais atsiranda ne tik iššūkių, bet atsiveria galimybės. Tik svarbu sugebėti jas pamatyti...

Literatūra

AUDUNSON, Ragnar et al. Public libraries, social capital and low intensive meeting places. Proceedings of the Sixth International Conference on Conceptions of Library and Information Science - "Featuring the Future". Information Research [interaktyvus], 2007, vol. 12, no. 4 [žiūrėta 2009 m. lapkričio 7 d.]. Prieiga per internetą: http://informationr.net/ir/12-4/colis20.html

BENNET, Scott. The information or the learning commons: which will we have? The Journal of Academic Librarianship, 2008, vol 34, issue 3, p. 183-185. Prieiga per: ScienceDirect.

BROWN, John Seely; DUGUID, Paul. Socialinis informacijos gyvenimas. Vilnius, 2004. 224 p.

GAYTON, Jeffrey T. Academic libraries: „social“ or „communal“? The nature and future of academic libraries. The Journal of Academic Librarianship, 2008, vol 34, issue 1, p. 60-66. Prieiga per: ScienceDirect.

GLOSIENĖ, Audronė; PETUCHOVAITĖ, Ramunė; PADAGAITĖ, Giedrė. Biblioteka kaip „trečioji vieta“. Informacijos mokslai [interaktyvus], 2006, t. 39, p. 32-52 [žiūrėta 2009 m. lapkričio 7 d.]. Prieiga per internetą: http://www.leidykla.eu/fileadmin/Informacijos_mokslai/39/32-52.pdf

MACWHINNIE, Laurie. The information commons: the academic library of the future. Portal: Libraries and the Academy, 2003, vol. 3, no. 2, p. 241-257.

NONAKA, Ikujiro; TAKEUCHI, Hirotaka. The knowledge-creating company: how Japanese companies create the dynamics of innovation. Oxford, 1995. 284 p.

PUTNAM, Robert D. Kad demokratija veiktų. Pilietinės tradicijos šiuolaikinėje Italijoje. Vilnius, 2001. 324 p. ISBN 9986-09-229-9.

VARHEIM, Andreas. Social capital in public libraries: the need for research. Library & Information Science Research, 2007, vol. 29, issue 3, p. 416-428. Prieiga per: ScienceDirect.