Apie probleminį mokymąsi bibliotekininkystės magistrantūros programose

Beveik jubiliejus. Šiais metais galima švęsti gražų dešimtmečio jubiliejų, kai Vilniaus universiteto bibliotekininkystės magistro programoje, pradėjau taikyti probleminio mokymosi metodą. Nors šiais metais kurso nėra, bet bent yra laiko refleksijai patirties, kurią įgijau kartu su kolege prof. Audrone Glosiene (šių metų sausį išėjusia anapilin) dėstydama kursą „Bibliotekų ir informacijos centrų vadyba“ to paties pavadinimo magistrantūros studijų programoje. Tuo labiau, kad šiuo metu rengiamasi iš esmės atnaujinti dešimties metų sulaukusios programos turinį. Šiuo metu tyrinėjami profesinės aplinkos poreikiai ir tendencijos, kita vertus, planuojama aukščiausio lygio bibliotekų (kad būtų trumpiau, toliau taip vadinsiu bibliotekas ir informacijos centrus) specialistų rengimui pasitelkti visą Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto (BIMI) ir, žinoma, platesnėje aplinkoje – Komunikacijos fakultete ar Vilniaus universiteto kituose padaliniuose – dirbančių specialistų kompetenciją.

Apie probleminį mokymąsi. Pirmiausia, kas yra „probleminis mokymasis“ ir kaip ši koncepcija pasiekė bibliotekininkystės studijas Vilniuje. 1995 metais, vos baigusi Bibliotekininkystės ir bibliografijos studijas Vilniaus universitete ir rugpjūčio mėnesį pradėjusi dirbti Bibliotekininkystės katedroje asistente, kaip pradedanti dėstytoja, turėjau neįkainojamą galimybę kelis mėnesius stažuotis Lundo universiteto Informatikos departamente. Tarp pagrindinių stažuotės tikslų buvo parengti bibliotekų vadybos kurso dėstymo programą ir, padedant mentoriui prof. Kjell-Ake Holmbergui, susipažinti su mokymo metodais ir praktika akademinėje aplinkoje. Šalia šios veiklos turėjau galimybę kartu su kitais užsienio studentais pasirinkti kai kuriuos tarpdisciplininius kursus, dėstomus anglų kalba, pavyzdžiui „Lytis ir technologijos“ (dėst. Sara Goodman, Lundo universiteto Lyčių studijų centras ) ir „Žmogaus ir kompiuterio sąveikos analizė“ (dėst. Peter Warren , Lundo universiteto Informatikos departamentas). Bet apie probleminį mokymą išgirdau iš tuo metu Lundo universitete neseniai pradėtos bibliotekininkystės studijų magistrantūros programos, kuri žinoma kaip BIVIL, kuratorės dr. Brigitos Ollander. Probleminis mokymasis, pagrįstas interaktyvių diskusijų skatinimu ir realių problemų sprendimu grupėje, įtraukia besimokančiuosius, turinčius labai įvairią patirtį ir žinių. O teorinės paskaitos padeda studentams, įgyti ar įtvirtinti teorinius komandinio darbo pagrindus, skatina mokymąsi grupėje[1]. Kodėl šis mokymosi metodas yra vertingas, geriausiai paaiškina darbo ir vadybos patirtis – praktinėje veikloje kasdien susiduriame su problemomis ir klausimais, kuriuos galime išspręsti tik pasitelkę kitus – bendradarbius, viršininkus, o kartais net ir įtraukdami kitų įstaigų pavyzdžiui, valdžios institucijų ar verslo įmonių, specialistus. Taigi grupinis darbas šiandien yra kasdienybė ir daugelis bibliotekų vadovų, kalbėdami apie specialisto „idealą“ akcentuoja gebėjimų dirbti grupėje svarbą. Be to galima pasitelkti ir vadybos teoriją – seniai nebetikima, kad taisyklių laikymasis gali padėti išgyventi įstaigai, veikiančiai chaotiškoje aplinkoje, todėl svarbiausiomis besimokančios organizacijos savybėmis yra laikoma: nuolatinis problemų sprendimas, eksperimentavimas, mokymasis iš savo ir kitų patirties bei noras ir gebėjimas dalintis žiniomis (Garvin, 1993)[2].


Kurso pedagoginis pagrindas. Taigi 1995 metais parsivežta iš Švedijos probleminio mokymosi idėja ir metodika, kaip koks konjakas brandinta penkerius metus, 2000 metais tapo magistrantūros studijų programos 1 semestre dėstomo kurso „Bibliotekų ir informacijos centrų vadyba“ (BICV) pedagogikos pagrindu. Šiame kurse, siekiama per praktinių problemų analizę ir studijas, pagilinti ir įtvirtinti teorines vadybos žinias bei sudaryti sąlygas studentams ugdyti planavimo, grupės darbo organizavimo, projektų rengimo ir organizavimo gebėjimus. Probleminio mokymosi požiūris reikalauja kompleksinės užduoties (problemos) ir holistinio vertinimo modelio, nes tik individualių rezultatų vertinimas neskatina dalintis žiniomis ir dalyvauti grupės darbe. Todėl darbas šiame kurse susideda iš 3 susijusių užduočių: parengti ir pristatyti kolegoms referatą, sutarta valdymo tema (individuali užduotis, sudaranti 0,25 bendro vertinimo dalį); suplanuoti ir įgyvendinti projektą, t.y. organizuoti realų seminarą aktualia bibliotekų veiklos tema ir jame perskaityti atlikto tyrimo rezultatais pagrįstą pagrindinį pranešimą (grupinė užduotis, sudaranti 0,5 vertinimo); parengti grupės (bendrai) ir individualią ataskaitą apie atliktą darbą ir pasiektus rezultatus (likusioji 0,25 bendro vertinimo dalis).


BICV seminarų temos. Per 2000-2008 metus studentai gilinosi, rengė pranešimus ir kvietė bibliotekų ir informacijos centrų specialistus diskutuoti tokiomis temomis:
• Informacijos centrai Lietuvoje: ateitis ir dabartis
• Biblioteka informacijos technologijų amžiuje
• Atviros Lietuvos Fondo bibliotekų programa baigėsi. Kas toliau?
• Ar reikalinga bibliotekininkams atestacija?
• Bibliotekų matomumas visuomenėje (nuotraukoje - studentai rengiasi šiam seminarui)
• Atverk duris: bibliotekos prieinamumas neįgaliesiems
• Ar tikrai Lietuvos bibliotekos praranda vartotojus?
• Bibliotekos įvaizdis – vadovo rankose!
• IR [Informacinis raštingumas]. Ar tu esi? (paveikslėlyje viršuje matote šiam projektui sukurtą logotipą).

Šiek tiek informacijos apie rengtus seminarus ir šiuo metu galima rasti interneto archyvuose, tačiau bene svarbiausias jų išliekantis rezultatas yra publikacijos profesinėje spaudoje. Kasmet po šių seminarų žurnale „Tarp knygų“ pasirodo magistrantų, skaičiusių pranešimus straipsniai ar informaciniai pranešimai – dažnai pirmosios jų karjeroje savarankiškos publikacijos. Reflektuoti ir dalintis patirtimi neabejotinai yra dar viena profesionalo savybė, kurią sėkmingai ugdo „Bibliotekininkystės ir informacijos centrų vadybos“ kursas.



Realūs darbai ir problemos. Magistrantų bibliotekininkų rengiamuose seminaruose visada dalyvavo nuo 60 iki 100 specialistų, dažniausiai tiek, kiek sutalpinti galėdavo gautos salės. Todėl tik išankstinė registracija ir gerai apgalvota informavimo apie seminarą strategija padėjo suvaldyti norinčiųjų skaičių. Seminarai vyko įvairiose erdvėse kaip antai Vilniaus savivaldybėje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje, Seimo Europos informacijos centre, Amerikos informacijos išteklių centre, Komunikacijos fakultete ir kitur, juose pranešimus skaitė bibliotekų ir informacijos centrų direktoriai ir specialistai, studentai, dėstytojai ir mokslininkai, valdžios įstaigų ir verslo įmonių atstovai, politikai. Taigi studentams, sprendžiant problemą, tenka tiesiogiai bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, paaiškinti pasirinktos temos svarbą, įtikinti dalyvauti projekte ar jį paremti. Bet prieš tai dar reikia sugalvoti, apginti ir grupėje bendru sutarimu išsirinkti temą projektui, suplanuoti tyrimą pasirinkta tema, pasirinkti metodiką, surinkti duomenis ir informaciją, juos apibendrinti, parengti pranešimą, nuspręsti kokio pobūdžio bus seminaras, kur jis vyks, kada, kiek laiko, surasti pranešėjų, sudaryti programą, nustatyti pranešimų laiką, apgalvoti būdus, kaip paskatinti dalyvių diskusijas, vesti seminarą ir jį apibendrinti... Tam, žinoma, reikia ir organizuoti grupės darbą, rengti posėdžius, juos protokoluoti, parengti planą (paveikslėlyje viršuje studentų projekto plano (minčių žemėlaipio)pavyzdys), pasiskirstyti darbais ir funkcijomis, spręsti iškylančius konfliktus grupėje, kontroliuoti grupės narių rezultatus, dalintis informacija ir atlikti kitus kasdienio valdymo darbus. Ir neabejotinai įgyta patirtis nepalyginama su tradiciniu teorinių paskaitų metodu pagrįstu dėstymu.

Kam reikalingi dėstytojai? Daugelis, kuriems pasakojau apie šį kursą užduoda vieną klausimą – kam reikalingas dėstytojas, šiame kurse netgi du dėstytojai, jei viską studentai atlieka patys. Priešingai pirmam įspūdžiui, parengti mokymo programą ir organizuoti probleminio mokymosi procesą reikia laiko daug daugiau nei teorinėms paskaitoms ir tradiciniams seminarams. Be to neužtenka tik sekti programą, procese būtina nuolat konsultuoti studentus net ir nenumatytais klausimais, pavyzdžiui, kaip išspręsti konfliktą su kolega, kuris neatliko savo darbo arba kas galėtų seminare pakeisti netikėtai susirgusįjį pranešėją. Kadangi projektas realus, dėstytojų užduotis nepažeidžiant komandos sprendimų priėmimo autonomijos ir dinamikos, prižiūrėti vykdomų darbų pažangą, per diskusijas tarp studentų, dėstytojų ar specialiai kviestų ekspertų iš bibliotekų ar kitur suteikti trūkstamų žinių iškilusiai konkrečiai problemai išspręsti.

Kiti įdomūs pavyzdžiai. Šiuo metu probleminio mokymosi metodas yra taikomas įvairiose aukštojo mokslo studijų programose, bet aš norėčiau pasidalinti keliais įdomiais užsienio bibliotekininkystės studentų projektais ir paskatinti į juos pasigilinti, nes ir mūsų patirtis rodo, jog probleminis mokymasis studijų metu yra ir inovacijų galimybė praktinėje bibliotekininkystėje.

Galbūt ne visiems yra žinoma, kad pirmoji virtuali žiniatinklio viešoji biblioteka – Internet Public Library – atsirado kaip Mičigano universiteto Bibliotekų ir informacijos studijų instituto magistrantūros 35 studentų projektas, vykdytas 1995 metų žiemos semestre, o šiuo metu šios bibliotekos veiklą ir paslaugas organizuoja informacijos mokslų programų studentai iš į konsorciumą susijungusių universitetų ir koledžų. Daugiau informacijos žiūrėkite tinklalapyje: http://www.ipl.org/

Kitas įdomus studentų projektas yra Vašingtono universiteto informacijos mokyklos magistrantų sukurta interneto radijo programa InfoSpeak, kurią inspiravo žinios iš bibliotekų istorijos apie 19-20 amžių sandūroje mažuose Amerikos miesteliuose neformaliai veikusių licėjų, kuriuose buvo skaitomos paskaitos ir vykdavo diskusijos įvairiomis temomis, tinklą. Taigi Infospeak yra savotiškas interneto licėjus, kuriame kalbama aktualiomis bibliotekų ir informacijos pasaulio temomis, paklausykite čia: http://www.infospeak.org/index.htm

Trečią, visai kitokio pobūdžio, projektą vykdė Humboltų universiteto bibliotekininkystės studentai, kurie kasmet dalyvauja knygos projekto seminare. Jo rezultatas – knygos maketas. 2006 metais studentai paskatino atkreipti dėmesį į naują atviros prieigos judėjimą ir idėją atvirą prieigą knygos teksto panaudoti mokslo rezultatų prieinamumo pagerinimui ir spausdintos knygos reklamai. Knyga prieinama per internetą: http://edoc.hu-berlin.de/miscellanies/umstaetter/

Naudoti šaltiniai:
1. Ollander, Brigitta Recruitment, based on applied research: addmission tests for new LIS students. [Interaktyvus] 68th IFLA Council and General Conference. August 18-24, 2002. Prieiga per internetą: http://ifla.queenslibrary.org/IV/ifla68/papers/032-094e.pdf [Žiūrėta 2oo9-11-15]
2. Learning organisation [Interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.providersedge.com/kma/km_overview_learning_org.htm. [Žiūrėta 2oo9-11-15]
3.Timeline of IPL History. [Interaktyvus] Iš Internet Public Library. Prieiga per internetą: http://www.ipl.org/div/about/timeline/index.html
4. About InfoSpeak [Interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.infospeak.org/about.htm
5. Hauke, P.; Grzechik, K.; Rumler, J.; Wilke, S. „Open Access between Request and Reality“. Experiances with a book Project at the Dpt. For Library and Information Science, Humboldt University, Berlin, Germany. Marketing of Information Services. Proceedings Bobcatsss, Prague, 29-31 Jan, 2007. Prague, 2007, p. 154-163

Šias vienpuses refleksijas, tikiuosi, papildys „savo kailiu“ probleminį mokymąsi patyrusių absolventų komentarai.