Po Olandijos bibliotekas pasižvalgius

Rugpjūčio pradžioje kartu su kolege Jolita turėjome puikią progą apsilankyti Olandijos bibliotekose. Kadangi dirbame Vilniaus universiteto bibliotekoje, pasirinkome mums giminingas – universitetų bibliotekas Utrechte, Leidene ir Amsterdame. Važiavome ne pramogauti, o turėdamos konkrečius tikslus: susipažinti su Olandijos bibliotekomis, jų teikiamomis paslaugomis mokslui ir verslui, fakultetų bibliotekų veiklos organizavimu; pasiekimais informacinio raštingumo ir institucinių talpyklų rengimo srityje, sužinoti apie teminius bibliotekininkus ir kt. Olandai – tvarkingi žmonės, derinant susitikimus jie ne tik išklausinėjo, kokiu tikslu mes atvykstame, bet ir paprašė atsiųsti konkrečius klausimus, kad galėtų tinkamai pasiruošti. Todėl nuvykus į bibliotekas mus ne tik maloniai sutiko, bet mūsų jau laukė atitinkamų sričių darbuotojai su parengtais pristatymais.

Mūsų aplankytos bibliotekos – labai naujos: Utrechto universiteto biblioteka į patalpas įsikėlė 2004 m., Amsterdamo universiteto Tiksliųjų mokslų biblioteka – tik šių metų pavasarį; Leideno – kiek „seniau“ – 1987 m. Patalpos erdvios, nemažai leidinių atviruose fonduose; ir niekur nesimato bibliotekininkų! Tai nereiškia, kad jų ten nėra. Jie dirba savo darbo kabinetuose arba budi prie Informacinio stalo. Nustebino Utrechto bibliotekos interjeras: dominuoja juoda spalva; tik išskirtinės vietos (Informacinis stalas, poilsio zona, etc.) išsiskiria ryškiai oranžiniai rausva spalva. Savotiška :)

Bibliotekos nustebino: kompiuterizuotų vietų gausa (nekompiuterizuotų praktiškai nėra arba jų tiesiog nesimato); demokratišku požiūriu į skaitytojus išduodant knygas (visos knygos išduodamos visiems bibliotekos skaitytojams, net ir paskutinis egzempliorius, vienam mėnesiui), bet apribotu naudojimusi internetu ne universiteto bendruomenės nariams (Amsterdamo UB „žmogus iš gatvės“, net ir turintis skaitytojo bilietą, internetu naudotis negali!); pagal tai, ar esi bendruomenės narys, ar ne, diferencijuojamos ir mokamos paslaugos, o skolas už negrąžintas knygas išieško skolų išieškojimo tarnybos; iš vienos pusės – naujovių siekimu, tačiau iš kitos – atlaidžia ir ramia reakcija į pasitaikančius nesklandumus ar problemas (ramus kaip olandas?). Niekas ten neskuba; jei užsisakai knygą iš saugyklų – teks laukti keletą valandų. O jei tingi pasiimt iš atvirų fondų – tai atneš tik rytoj. Nei viena iš aplankytų universiteto (!) bibliotekų nekomplektuoja vadovėlių šimtais; geriausiu atveju – 2-3 egzempliorius. Ir tuos, kaip jau sakiau, išduoda visus ir visiems. Be abejo, yra tam tikri mechanizmai, kurie užtikrina, kad vadovėlis liktų bibliotekoje. Pvz., Utrechto universiteto bibliotekos viename iš padalinių – Humanitarinėje bibliotekoje – veikia paslauga: Lentynos kurso medžiagai rezervavimas. Dėstytojas arba jo asistentas užpildo bibliotekos tinklalapyje pateiktą formą/prašymą, arba tiesiog kreipiasi į Informacinio stalo darbuotojus. Formoje pažymima, kas, kokiam kursui, nuo kada iki kada ir kokie leidiniai užsakomi. Verta pažymėti, kad į lentyną dedami leidiniai į namus neišduodami, tačiau į lentyną nededama žodynai ir periodika. Ši lentyna skirta tam tikro kurso/dalyko studentams, jie gali ateiti ir skaityti ar pasidaryti kopijas; tačiau kartu yra apsaugoma, kad knyga būtų saugoma bibliotekoje ir neatiduodama į namus.

Bibliotekininkas Olandijoje – prestižinė specialybė. Aišku, pasak pačių bibliotekininkų, jie nekonkuruoja su komercinių struktūrų darbuotojais, tačiau „duonai su sviestu“ užtenka. Jie turi tvirtas socialines garantijas, o tai reiškia stabilią ir užtikrintą ateitį bei senatvę. Gal todėl bibliotekose dirba daug vyrų (ypač aptarnavime), gal todėl bibliotekos gali rinktis ir samdyti teminius bibliotekininkus (subject librarian), baigusius teisę, gamtos, tiksliuosius ar kt. mokslus, minimum – su magistro laipsniu, bet dažnai – mokslų daktarus.


  • Grįžome sužavėtos olandų nuoširdumo ir atsakingo požiūrio į savo darbą bei pareigas, pilnos idėjų ir sumanymų bei padarę tokias išvadas:

  • Geriau vieną kartą pamatyt, negu šimtą kartų pažiūrėt internete.
    Nereikia nieko kopijuoti aklai; pasiimti tai, kas tinkama arba pritaikyti prie poreikių, sąlygų, tradicijų ir t.t.

  • Mūsų bibliotekos (bent jau Vilniaus universiteto biblioteka – tai tikrai) tikrai neatrodo kaip „pusseserės iš kaimo“ J. Daug ką mes darome, na, o ko dar nedarome – tai tikrai padarysime ateityje.
Žibutė Petrauskienė

Komentarai

Populiarūs įrašai