Skaitmeninės paveldo bibliotekos – arčiau „plačiosios auditorijos“

Šiuolaikinės bibliotekos ir kitos institucijos, saugančios vertingus rinkinius, turi puikią galimybę suskaitmeninti paveldo dokumentus bei objektus ir padaryti juos prieinamais visai interneto auditorijai. Šiandien skaitmeninimo mastai vis didėja – siekiama pateikti milijonus objektų virtualioje aplinkoje, kuriami tarptautiniai bibliotekų, archyvų ir muziejų tinklai. Didžiulių tarptautinių skaitmeninių paveldo bibliotekų pavyzdžiai yra Europeana, Pasaulio virtuali biblioteka, Lietuvoje – E-paveldo virtuali sistema.

Į skaitmeninimo projektus investuojami milijonai eurų, dolerių, litų ir kitų piniginių vienetų visame pasaulyje. Kiekviena šalis turi savo skaitmenines paveldo bibliotekas, net mažesnės vietinės reikšmės bibliotekos, archyvai ir muziejai skaitmenina savo kolekcijas. Reikėtų pastebėti, kad paveldo lobius dažnai siekiama atverti „plačiajai auditorijai“, kitais žodžiais – visiems besidomintiems. Bet ar tikrai vadinamosios „plačios“ auditorijos atstovui lengva, aktualu ar apskritai įdomu naršyti neretai jam sunkiai suprantamus lotyniškus, graiškiškus ar kt. kalbomis parašytus rankraščiuos? Kokia turėtų būti skaitmeninė paveldo biblioteka, kad taptų artima, suprantama ir patraukli vartotojui, neturinčiam specialaus pasirengimo ir labai konkrečių tikslų (pvz., atlikti mokslinius tyrimus)? Apie tai šis rašinėlis, kuriame norėčiau pasidalinti keliais pamąstymais, patarimais ir, aišku, įdomiais pavyzdžiais. Galbūt, praverstų esamiems ar būsimiems skaitmenintojams, kurie kaip tik šiuo metu ieško idėjų savo skaitmeninės paveldo bibliotekos projektui.

Kas yra paveldas ir kam jo reikia? :)

Pirmiausia, kodėl mums apskritai reikalingas paveldas? Psichologai, kultūrologai, istorikai, sociologai ir kiti mokslininkai, tyrinėjantys šią sritį atsako – tam kad prisimintumėm. Tai savotiška praeities koordinačių sistema – juk pasižiūrėkime, kiekvienas turi mokyklos laikais sukauptą datų ir reikšmingų įvykių kraitelę, o tie įvykiai dažnai materializuojasi šventėse ir monumentuose. Pagaliau bet kuriuose namuose rasite nuotraukų albumus, įvairiausius daiktus, paveldėtus iš mylimos močiutės ir t.t. Taigi paveldas – savotiškas „įrankis“, leidžiantis mums lengviau „nukeliauti į praeitį“ ir prisiminti.

Kam ir kodėl atsimename? Mokslininkai, tyrinėję atmintį, nustatė, kad žmogus atsimena todėl, kad jam to reikia dabartyje. Galima išskirti bendriausius poreikius atsiminti – pažinti pasaulį ir atsakyti į esminius būties klausimus (kas aš esu? kokioms bendruomenėms priklausau ir kodėl?). Pirmuoju atveju, paveldas leidžia mums pasinaudoti praeities žiniomis ir pasiekimais. Daugelis skaitė Šekspyrą, kai kas domisi Einšteino darbais... Antruoju atveju bandome apibūdinti, kas esame. O tai dažniausia priklauso nuo to, kokioms bendruomenėms save priskiriame. Pvz., tautinėms, religinėms, profesinėms ir t.t. Labiausia tokios „žinios“ išryškėja, kai susiduriame su žmonėmis iš kitų bendruomenių. Kiekvienas gali prisiminti draugų iš užsienio vizitą – tam visada turime paruoštų pasakojimų apie Žalgirio mūšį, cepelinus, Gedimino bokštą (vilniečiams) ir kt. Be abejonės, čia kalbu šiek tiek juokais, bet iš tikrųjų, bendra atmintis ir paveldas vienija tautas.

Kokią svarbią išvadą turėtumėm padaryti iš šių samprotavimų? Skaitmeninėje bibliotekoje pristatomas paveldas turi būti aktualus ir svarbus žmogui čia ir dabar. Jis nėra įdomus tik todėl, kad tai yra praeitis.

Šiame rašinėlyje bandysiu pateikti pavyzdžius, kaip patenkinti žmonių poreikius, susijusius su esminiais būties klausimais ir gyvenimo pokyčiais, nes atsakymas į šį klausimą atrodo ypač sudėtingas ir miglotas, skirtingai nuo daug konkretesnių pažinimo poreikių atvejų.

Kaip sukurti „plačiajai auditorijai“ artimą ir patrauklią skaitmeninę paveldo biblioteką?

Pirmiausia paklauskite savęs: „O kas gi svarbu tai auditorijai, kokia ji?“ Labai dažnai bibliotekos ir kitos atminties institucijos (archyvai ir muziejai) suformuoja „geografinį tinklą“, t.y. aptarnauja tam tikras gyvenvietes, kaupia apie jas ir jų gyventojus informaciją.
Čia puikiausias sprendimas – atskleisti vietiniams gyventojams tai, kaip kinta jų bendruomenės gyvenimas, aplinka.


Pavyzdžiui, JAV viešoji Worthingtono biblioteka kartu su partneriais iš vietos istorinių draugijų sukūrė nedidelę skaitmeninę biblioteką Worthingtono atmintis . Šioje svetainėje man labiausia patinka paslauga Laiko mašina, ją nuolat visiems reklamuoju visuose renginiuose ir paskaitose, kuriuose dalyvauju. Laiko mašina – tai skaitmenintų nuotraukų vaizdai, kuriuose dabartinis objekto vaizdas „uždėtas“ ant senesnio. Atlikus elementarias manipuliacijas pele galima iš įvairių pusių atidengti senesnį Worthingtono miestelio gatvės ar pastato vaizdą ir palyginti, kaip jis atrodo dabar ir koks jis buvo anksčiau. Tai techniniu požiūriu labai paprasta paslauga, tačiau ji labai reikšminga vietiniam gyventojui. Ar norėtumėt sužinoti, kaip pakito gatvė, kurioje gimėte ir augote? Ar dar stovi tas namas, kuriame praleidote savo vaikystę?

Kita JAV iniciatyva, priartinusi skaitmeninę biblioteką prie vietos gyventojų realijų, yra Darbas Bridgeporte: 20th amžiaus balsai. Šį projektą įgyvendino Bridgeporto viešoji biblioteka kartu su partneriais. Šiuo atveju, projekto kūrėjai atkreipė dėmesį į kitą labai svarbią žmogaus gyvenimo dalį – darbą. Ir, tiesiogine to žodžio prasme, privertė istorinę medžiagą apie vietos pramonę „prabilti“. Jie surinko ir įrašė vietos gyventojų pasakojimus apie jų darbą ir paskelbė svetainėje. Taip kiekviena bibliotekoje saugoma nuotrauka ar dokumentas atgijo ir tapo realūs, papildyti žmonių gyvenimo istorijomis. Šioje skaitmeninėje bibliotekoje galima peržiūrėti ne tik skaitmenintą paveldą, bet pasiklausyti (ar perskaityti) žmonių pasakojimus apie savo darbą.

Ir dar vienas pavyzdys – susijęs su svarbiu (ir šiuo metu itin aktualiu Lietuvos gyventojams) pokyčiu – emigracija. Šį kartą pasirinktas kitas būdas sukurti artimą vartotojui skaitmeninę biblioteką. Tai problema, su kuria susiduria daugybė žmonių dabartyje, bet kuri taip pat turi ilgą istoriją. Jungtinės Karalystės archyvai, muziejai ir bibliotekos, kartu įgyvendinantys projektą (o jų apie 30) Keliantis čia: 200 metų imigracijos į Angliją istoriją, atkreipė dėmesį į šią problemą. Visi puikiai žinome, kad Jungtinė Karalystė yra šalis, į kurią emigruoja daugybė žmonių iš viso pasaulio, tame tarpe ir iš Lietuvos. Joje gyvena ištisos emigrantų kartos. Kaip jaučiasi tie žmonės, kas jiems svarbu? Projektas iš dalies padėjo atsakyti į tą klausimą. Ši skaitmeninė biblioteka įdomi tuo, kad praeities patirtis vėl tampa svarbi, nes emigracija neišnyko. Šiuolaikiniams emigrantams tokia biblioteka svarbi, nes ji leidžia suvokti, kad labai daug kitų žmonių išgyveno panašius jausmus, o, galbūt, ir problemas.
Vėlgi, norėčiau išskirti vieną man itin simpatišką paslaugą – kiekvienas šios skaitmeninės bibliotekos lankytojas, išgyvenęs emigracijos patirtį, gali papasakoti savo istoriją. Smalsus svetainės tyrinėtojas aptiks nemažai Lietuvos emigrantų pasakojimų. Manau, labai smagu, kad žmonės gali pasidalinti savo pasakojimais ir pajusti, kad yra ir buvo kitų žmonių, išgyvenančių tą patį šiandien ir praeityje.

Projekto svetainėje yra ir daugiau įdomių ir naudingų paslaugų, pvz., patarimai, kaip ieškoti savo giminaičių pasitelkiant archyvų dokumentus ir duomenų bazes; galimybė išsiųsti elektroninį atviruką, pamokų planai ir žaidimai moksleiviams, studijuojantiems Jungtinės Karalystės istoriją.
Antra, pagalvokite: „Kokias interneto priemones dažniausia naudoja žmones?“ Pasinaudokite populiariausiomis priemonėmis.

Tokia mintis atėjo JAV Kongreso bibliotekos darbuotojams, kurie 2008 m. sausį inicijavo bandomąjį projektą ir patalpino bibliotekos istorines nuotraukas į populiarią dalijimosi nuotraukomis sistemą Flickr. Projekto rezultatai pranoko lūkesčius: projekto ataskaitoje minima, kad maždaug per dešimt mėnesių bibliotekos nuotraukos buvo peržiūrėtos 10,4 mln. kartų, 79% paskelbtų nuotraukų buvo įtrauktos į asmenines vartotojų mėgstamiausių nuotraukų kolekcijas. O svarbiausia, kad Flickr svetainėje vartotojai galėjo komentuoti nuotraukas ir priskirti joms reikšminius žodžius. Vartotojų komentarai leido patikslinti ir papildyti net 500 nuotraukų aprašų. Vartotojai komentaruose pateikė nemažai istorinės informacijos, patikslino vardus, pateikė nuorodų į susijusius šaltinius. Be to, galimybė komentuoti ir priskirti reikšminius žodžius leido žmonėms pasijusti projekto dalimi, o, galbūt, net istorijos tyrinėtojais.

Šiuo metu projekto tinklas išaugo – jame dalyvauja 27 archyvai, muziejai, bibliotekos ir mokslinio tyrimo institutai iš JAV, Australijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Švedijos ir Naujosios Zelandijos. Daugiau apie projektą galima sužinoti svetainėje Flickr: the Commons. Flickr sistemoje skelbiamos tik tos nuotraukos, kurios nebesaugomos autorių teisių įstatymų.

Komentarai

  1. Labai idomu, aciu. Cia yra atskiri projektai, skirti masiskam paveldo populiarinimui. Taciau yra ir kitas paveldas, tie nuobodus saltiniai, kuriuos be rimto tyrtinetojo pagalbos visuomene nesuvoks suprasti ir ivertinti. Tad manau, kad turi vykti dvejopas skaitmeninimas: 1. teritoriniu, religiniu, kulturiniu ar kitokiu pobudziu vykdomas masiskas bibliotekos fondu talpinimas i duomenu bazes, su kuriomis dirbtu tyrinetojai, informacijos apie skaitmenintu biblioteku kurimo platinimas butent tos sryties tyrinetoju tarpe; 2. projektine veikla, skirta platesnei visuomenes daliai (virtualios parodos ir kt. projektai), kur visa informacija "sukramtyta", ivertinta istorineje laikmenoje taip, kad eilinis interneto vartotojas suprastu. Antra grupe yra populiaresne, bet pirmos grupes rezultatas - mokslas :) Lietuvoje kol kas nera bendros paveldo pristatymo tendencijos. Net rankrastinis paveldas yra aprasomas skirtingose sistemose, pagal skirtingus standartus. Manau, tai neteisinga. Turetu buti bendra, vienoje sistemoje, atskira nuo knygu aprasu, duomenu baze, kuria zinotu ir naudotu uzsienio ir Lietuvos tyrinetojai. Bet taip butu labai didelis projektas, sujungti visa pavelda i viena sistema...

    AtsakytiPanaikinti
  2. svarstote rimtus klausimus :), manau, apie centralizuotą ar paskirstytą skaitmeninimą galima atskira diskusija, nes yra tam tikri abiejų būdų privalumai ir trūkumai. Aš pritariu, kad sistemos mokslininkams ir plačiajai auditorijai turi būti atskirtos. Tačiau tendencija neretai tokia, kad labai neaiškiai formuluojamos tikslinės grupės, tuomet gali būti, kad rezultatas taps netinkamu niekam - nei mokslininkams, nei šiaip besidomintiems ;)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs įrašai