Mikroagresija, arba šiuolaikinis įžeidinėjimo menas bei jo ribos

Šaltinis: Turner Consulting Group Inc.©
Bibliotekininkai, ypač aptarnaujantys skaitytojus, puikiai žino, kad sėkmingas bendravimas labai svarbus, kad skaitytojai noriai lankytųsi bibliotekose ir naudotųsi jų paslaugomis. Todėl bibliotekininkystėje nemažai kalbama apie aptarnavimo kultūrą, pagarbiam bendravimui su skaitytojais skiriama daug dėmesio ir etikos kodekse. Puikiai žinome, kad ir kasdienio bendravimo tarp darbuotojų sėkmė lemia jų kūrybingumą, produktyvumą bei veiksmingą įvairių užduočių sprendimą. Ką dar turėtumėme žinoti apie bendravimą ir galimus jo sėkmės trukdžius?

Šiandien vis dažniau kalbama ne tik apie atvirai nepagarbų bendravimą, spaudimą, psichologinį smurtą, bet apie daug subtilesnes neigiamų padarinių turinčias bendravimo formas. Viena iš tokių - mikroagresija, arba sunkiai atpažįstamas elgesys, kuriuo siekiama nuvertinti ir įžeisti žmones, turinčius mažiau galių, negu mikroagresorius. 1970 m. sąvoką "mikroagresija" į apyvartą įvedė psichiatras Chesteris Pierce. Mikroagresijos apraiškų tyrimus išplėtojo JAV Kolumbijos universiteto psichologijos profesorius Deraldas Wingas Sue, kuris šiuo klausimu paskelbė keletą knygų, tarp jų ir "Rasės, lyčių ir seksualinės orientacijos mikroagresija kasdieniame gyvenime" (Microaggressions in everyday life: race, gender, and sexual orientation). Sue manymu, mikroagresija kenkia žmogaus savivertei, gali lemti padidintą nerimą, depresiją (Sue, 2010).

Mikroagresija pirmiausiai siejosi su socialinėmis grupėmis, traktuotomis kaip mažumos (pvz., etninės, seksualinės ir t. t.) (Sue, 2010). Tačiau mikroagresija gali vykti įvairiuose kontekstuose ir apima žymiai daugiau dalyvių, kurių galios lygis skiriasi (pvz., dėstytojas ir studentas, valstybės tarnautojas ir pilietis ir kt.). Pavyzdžiui, jaunuoliui lankantis kokioje nors įstaigoje vyresnio amžiaus darbuotojas pradeda į tokį klientą kreiptis "vaikeli" ir globėjišku tonu aiškinti, ką ir kaip reikia teisingai daryti. Atrodo, nieko blogo šioje situacijoje nėra, tačiau, kreipimosi forma bei tonas rodo, jog daroma prielaida apie kliento nenuovokumą ir nesugebėjimą savarankiškai susitvarkyti. Taigi, dažniausiai mikroagresorius turi "gerų ketinimų" ir net nesuvokia savo elgesio padarinių, tačiau nesąmoningai remiasi savo stereotipais ir suvokiniais, kurie neatitinka tikrovės.

Atsirado mikroagresijos tyrimų; verslo įmonės, aukštosios mokyklos ir kitos organizacijos įdiegė įvairiausių mikroagresijos problemos matomumo didinimo bei mokymo programų (Lilienfeld, 2017). Bibliotekininkystėje taip pat atsirado pirmųjų mikroagresijos tyrimų. Pavyzdžiui, Alabi (2015) tyrė rasinę mikroagresiją kolegų tarpusavio komunikacijoje akademinėje bibliotekoje. Pasirodo, kad rasinėms mažumoms priklausantys kolegos patyrė įvairiausių mikroagresijos formų, kurių jų kolegos neatpažino, nors suvokė, kad korektiško bendravimo problema egzistuoja.

Manau, kiekvienas iš mūsų buvome ir mikroagresoriaus, ir įžeistojo vaidmenyje. Kiekvieno iš mūsų gebėjimai atpažinti ir atlaikyti mikroagresiją irgi skirtingi. Bendravimo atspalvių ir jų pasekmių žinojimas leidžia mums gerokai subtiliau suvokti, kaip rutuliojasi mūsų kelias į bendravimo sėkmę ir nesėkmę. Tačiau turime pripažinti, kad mikroagresija yra gana kebli sąvoka. Apie tai kalba ir JAV Emory universiteto psichologijos profesorius Scottas Lilienfeldas, kuris pabrėžia pagrindines mikroagresijos sampratos silpnybes - bet kokia agresija laikoma sąmoningu veiksmu siekiant pakenkti, mikroagresorius dažnai tokių įsisąmonintų ketinimų neturi; tas pats teiginys turi įvairų poveikį skirtingiems individams, t.y. priklauso nuo asmeninio suvokimo, kad yra agresija, todėl sudėtinga apibrėžti mikroagresijos ribas. Tačiau Scottas Lilienfeldas pripažįsta, kad nepaisant trūkumų, vertinga pripažinti, kad "įžeidimo menas" tapo daug rafinuotesnis. Kaip ir bet kurioje srityje vertinant mikroagresiją svarbu vadovautis sveiku protu. Štai 2015 m. leidinyje "The Athlantic" pasirodė straipsnis apie tai, kad noras apsisaugoti nuo mikroagresijos įgijo labai keistų apraiškų. Autoriai cituoja įvairius atvejus, kai mikroagresijos sąvokos besaikis taikymas akademinėse bendruomenėse įžiebė konfliktų tarp dėstytojų ir studentų, tarpusavio nesutarimų tarp studentų organizacijų bei neigiamai atsiliepė studijoms (Lukianoff ir Haidt, 2015).

O ką tinklaraščio skaitytojai mano apie mikroagresiją?

Parengta pagal:

ALABI, J. Racial microaggressions in academic libraries: results of a survey of minority and non-minority librarians. The journal of academic librarianship [interaktyvus]. 2015, vol. 41, issue 1 [žiūrėta 2018 m. vasario 18 d.]. Prieiga per ScienceDirect.

LILIENFELD, S. The science of microaggressions: it's complicated. Scientific American [interaktyvus]. 23 June 2017 [interaktyvus]. September 2015 [žiūrėta 2018 m. vasario 18 d.]. Prieiga per internetą: https://blogs.scientificamerican.com/observations/the-science-of-microaggressions-its-complicated/

LUKIANOFF, G.; HAIDT, J. The codding of the American mind. The Atlantic [interaktyvus]. September 2015 [žiūrėta 2018 m. vasario 18 d.]. Prieiga per internetą: https://www.theatlantic.com/magazine/archive/2015/09/the-coddling-of-the-american-mind/399356/

SUE, D. W. Microaggressions in daily life: race, gender and sexual orientation. Hoboken, New Jersey: Wiley and Sons, 2010. 352 p.

Komentarai

Populiarūs įrašai