Apie ES kultūros politikos „aikštelę“

Pastaruoju metu bibliotekininkai savo profesiniame rate nemažai kalba apie būtinybę labiau ir geriau atstovauti bibliotekas viešose politinėse diskusijose. Pirmiausia kartu su kitomis interesų grupėmis dalyvauti diskusijose, skirtose viešosios politikos darbotvarkių formavimui. Praeitą savaitę radau Erikos Furman ir Anželikos Šerikovos straipsnį „Viešosios politikos darbotvarkė: samprata, elementai ir formavimo modeliai“, kuriame kaip tik ir svarstoma kaip tam tikri visuomeniniai klausimai „patenka į viešojo svarstymo akiratį“ ir tampa pripažintomis ir spręstinomis visuomeninėmis problemomis, atitinkamai patenka į vyriausybių ir valdžios institucijų veiklos programas [3]. Dar prieš savaitę ar dvi man aptinkant šį straipsnį, skaitydama 2005 metais išleistą Šiaurės kraštų bibliotekininkystės ir informacijos mokslininkų straipsnių rinktinę „užkliuvau“ už panašaus klausimo, tik kitu aspektu. Danų mokslininkė L. Skouvig, tyrinėjanti viešųjų bibliotekų raidą istoriniu požiūriu, kritiškai pastebi, kad bibliotekų istorijos tradicijoje nėra nagrinėjami galios ir kontrolės klausimai, kurie galbūt galėtų paaiškinti, kaip ir kodėl būtent dvidešimtojo amžiaus pradžioje beveik vieningai daugelyje šalių viešųjų bibliotekų klausimas pakliuvo į valdžios akiratį. Taigi, kaip tuomet viešosios bibliotekos „išėjo“ į viešosios politikos darbotvarkes, kokios idėjos ir alternatyvos tuomet buvo svarstomos, kokie žmonės „stovėjo už jų“ ir kokie sprendimai lėmė, kad radosi politinė valia steigti viešųjų bibliotekų tinklus [5]. Kaip, teigia kiti danų mokslininkai – Henrik Jochumsen ir Casper H. Rasmussen – niekas šiandien nebekelia klausimo, kas yra viešoji biblioteka, nes visi žino. Šį žinojimą palaiko daugumoje šalių nusistovėjusi ir labai panaši viešųjų bibliotekų veikla [4]. Giliau nelįsiu į šią sritį, tik pakartosiu Furman ir Šerikovos straipsnyje cituojamą J.J. Jones: “Tas kuris pirmasis pastebi socialinę problemą, nustato ir jos aptarimo sąlygas” [3, p. 102]. Čia turbūt ir yra pagrindinis argumentas, kodėl verta būti tarp politinių partijų, visuomeninių lyderių, interesų grupių, įvairių institucijų ir kitų politinių veikėjų, kurie iškelia visuomenines problemas ir daro įtaką formuojant politiką.

Bet šis klausimas nėra pagrindinė šio teksto ašis. Jį rašau po nevyriausybinės organizacijos Civic Agenda EU organizuotos ES viešųjų bibliotekų atstovavimo apvalaus stalo diskusijos, kuri įvyko šiandien Briuselyje. Apvalaus stalo diskusijos žanras reikalauja palyginti nedidelės grupės, todėl šiame renginyje dalyvavo kviestiniai viešųjų bibliotekų ekspertai (bibliotekų vadovai, specialistai, mokslininkai ir konsultantai) iš Belgijos, Danijos, Jungtinės Karalystės, Lietuvos, Nyderlandų, Prancūzijos, Suomijos, Vokietijos, taip pat ir JAV. Svarbu tai, kad visi diskutavusieji turi sąsajų su vienu ar kitu Europos lygmens specialistų tinklu ir organizacija, t.y. veikia ne tik vietos ar nacionaliniu lygiu, įprastesniais viešosioms bibliotekoms ar bibliotekininkų asociacijoms. Pirmiausia, tai EBLIDA – Europos bibliotekų, informacijos ir dokumentacijos asociacijų biuras, kurio tinklalapyje į akis krenta šūkis „Lobbying for libraries“ – bibliotekų lobizmas. Visai kitokio pobūdžio yra NAPLE forumas – labiau neformalus tinklas specialistų iš Europos šalių agentūrų ir institucijų, kurios vykdo viešųjų bibliotekų valstybinio valdymo funkcijas. Jame dalyvauju nuo darbo Kultūros ministerijoje pradžios, t.y. 2005-ųjų. Greičiausiai kai kam Lietuvoje NAPLE forumas žinomas dėl dviejų iniciatyvų. Šių metų pradžioje šiame tinklaraštyje Erika Buivydienė (programos kuratorė Lietuvoje) kvietė bibliotekas jungtis prie viešųjų bibliotekų partnerių paieškos programos “Sister Libraries” (kvietimas vis dar yra aktualus). O prieš trejus metus buvo rašyta apie Europos viešųjų bibliotekų pastatų duomenų bazę Librarybuildings.info, kurioje tarp kitų pristatomi trijų Lietuvos bibliotekų atnaujinti pastatai. Šiais metais duomenų bazėje įvesta nemažai naujovių, tarp jų ir galimybė rekomenduoti biblioteką, parsisiųsti brošiūrą ir galimybė įtraukti daugiau bibliotekų pastatų iš Europos šalių. Taigi ir šioje iniciatyvoje galima dalyvauti, pristatant savo viešosios bibliotekos pastato inovatyvius architektūrinius sprendimus. Daiva Kibildienė iš Kauno apskrities viešosios bibliotekos yra šios iniciatyvos kuratorė. Tačiau ir vėl nuklydau. Minėto apvalaus stalo ekspertų susitikime buvo kalbama apie kitų sričių politines darbotvarkes, tokias kaip Europos skaitmeninė darbotvarkė ir bibliotekų, ypač viešųjų, galimus vaidmenis. Apie tai reikia kalbėti atskirai, tačiau šiandien noriu pristatyti Europos viešosios politikos darbotvarkę kultūros srityje įrėminančius dokumentus ir svarstomų klausimų šioje srityje lauką. Tai yra sritį, kurioje bibliotekoms dalyvauti nėra jokių kliūčių. Kalbėti apie ES kultūros politikos „aikštelę“, kaip ir bet kurią kitą, apibrėžia teisiniai dokumentai, finansavimo taisyklės ir programos, valstybinio ar vietos lygmens valdymo struktūrų (institucijų) planai, komunikacijos sistema, kurioje gana svarbus vaidmuo tenka ir žiniasklaidai. Svarbiausias šiuo atveju dokumentas yra Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo, konkrečiai – jos 167 straipsnis. Jis nėra ilgas, todėl pacituosiu visą, nes jame, kaip dera teisės aktuose, aiškiai apibrėžta Europos Sąjungos institucijų kompetencija, tikslai ir veikimo būdai kultūros srityje:

„1. Sąjunga prisideda prie valstybių narių kultūrų klestėjimo, gerbdama jų nacionalinę ir regioninę įvairovę ir kartu iškeldama bendrą kultūros paveldą. 2. Sąjunga veikia siekdama skatinti valstybes nares bendradarbiauti, o prireikus – paremti ir papildyti jų veiklą šiose srityse: — Europos tautų kultūros ir istorijos geresnio pažinimo ir populiarinimo; — europinės reikšmės kultūros paveldo išsaugojimo ir apsaugos; — nekomercinių kultūrinių mainų; — meninės ir literatūrinės kūrybos, įskaitant audiovizualinę sritį. 3. Sąjunga ir valstybės narės skatina bendradarbiavimą kultūros srityje su trečiosiomis šalimis ir kompetentingomis tarptautinėmis organizacijomis, ypač su Europos Taryba. 4. Sąjunga į kultūros aspektus atsižvelgia imdamasi veiksmų pagal kitas Sutarčių nuostatas, visų pirma siekdama gerbti ir skatinti savo kultūrų įvairovę. 5. Kad padėtų siekti šiame straipsnyje minėtų tikslų: — Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą ir pasikonsultavę su Regionų komitetu, priima skatinamąsias priemones, išskyrus bet kokį valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų derinimą; — Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priima rekomendacijas“ [6].

Šį sutarties straipsnį teisingai suprasti padeda istorinio konteksto supratimas. Pirmiausia, kad kultūros klausimų iš pat pradžių nebuvo bendros Europos valstybių veiklos lauke, kurį apibrėžė 1951 ir 1957 metais šešių šalių pasirašytos sutartys dėl Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) ir Europos ekonominės bendrijos (EEB) bei Europos atominės energijos bendrijos (Euratomo) steigimo. Ir lygiai prieš 20 metų Mastrichto sutartyje pirmą kartą atsiradusios kultūros politinės nuostatos aiškiai apibrėžė ES veikimo ribas – kultūrų įvairovės ir bendro kultūros paveldo skatinimas, bendradarbiavimo palaikymas ir rėmimas, papildant šalių narių pastangas, rekomendacijų rengimas, paliekant kultūros srities teisinį reguliavimą visiškai valstybių narių kompetencijai.

Antrasis svarbus kultūros politikos dokumentas Europos Sąjungos lygmenyje – 2007 metais pagrindinių ES institucijų rezoliucijomis patvirtinta Europos kultūros globalizuotame pasaulyje darbotvarkė [2]. Joje apibrėžti trys prioritetiniai tikslai:

Pirmas – kultūros įvairovė ir dialogas, skatinant kūrėjų ir kultūros sektoriaus specialistų mobilumą ir kultūrines kompetencijų, kalbų mokymąsi visą gyvenimą.

Antras – kūrybiškumo aktyvinimas, siekiant ES strateginių ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo tikslų – skatinant kūrybiškumą švietimo sistemoje, verslumą ir efektyvią vadybą kultūros srityje bei pastarosios partnerystę su kitais sektoriais.

Trečias – Kultūra kaip esminis tarptautinių santykių elementas, t.y. remti kultūrinius mainus su trečiosiomis šalimis, skatinti besivystančių kultūros prekių ir paslaugų patekimą į pasaulinę rinką, atsižvelgti į vietos kultūros specifiką ir dalyvauti kultūros srityje veikiančių tarptautinių organizacijų veikloje

Atsižvelgiant į pirmojo 2008–2010 m. darbo plano kultūros srityje įgyvendinimo patirtį ir rezultatus (tarp jų ir kultūros paveldo skaitmeninimą kaip priemonę gerinti kultūros prieinamumą)[1], 2010 metais Taryba ir Taryboje posėdžiavę valstybių narių vyriausybių atstovai pritarė 2011–2014 m. darbo plano veiksmams, susietiems su naujosios pažangaus, tvaraus ir integracinio ekonomikos augimo strategijos „Europa 2020“ tikslais. Šiame plane aiškiai išreikšta nuostata, kad kultūra gali padėti pasiekti strateginių Europos tikslų. Todėl pirmiausia susitarta remiantis atviro koordinavimo principu sudaryti šešias šalių narių ekspertų grupes, kurios išsiaiškintų ir skleistų gerosios patirties pavyzdžius bei pateiktų rekomendacijas dėl šių prioritetų:

„- A prioritetas. Kultūrų įvairovė, kultūrų dialogas ir kultūros prieinamumas bei integracinis poveikis, - B prioritetas. Kultūros ir kūrybos pramonė, - C prioritetas. Gebėjimai ir judumas, - D prioritetas. Kultūros paveldas, įskaitant kolekcijų judumą, - E prioritetas. Kultūra išorės santykių srityje, - F prioritetas. Kultūros statistika“ [8].

Dviejų ekspertų grupių darbo, užsakomųjų tyrimų, pavyzdžiui, „Kultūros ekonomika Europoje“ (2006 m.), „Kultūros poveikis kūrybiškumui“ (2009 m.) rezultatų, bei diskusijų keliuose forumuose rezultatų pagrindu Komisija 2010 metais parengė pirmąją žaliąją knygą „Kultūros ir kūrybos sektorių potencialo išlaisvinimas“ [9]. Žalioji knyga paskatino įvairių Europos šalių veikėjų, įskaitant ir šalių narių vyriausybių bei institucijų atstovų, diskusijas apie šių sektorių galimybes sukurti inovacijoms ir kūrybai palankią aplinką, iš kitos pusės ir apie sąlygas, kurios leidžia šias galimybes įgyvendinti, tarp jų ir skatinimo bei paramos priemones visais – ES, nacionaliniu, regionų ir vietos – lygiais.

Kitos ekspertų grupės dar dirba, atsižvelgdamos į preliminarius plane numatytus rekomendacijų, ataskaitų ir kitų konkrečių rezultatų pateikimo terminus, todėl bibliotekoms ir bibliotekų asociacijoms verta šią nuolat besikeičiančią sceną stebėti, kad įsijungtų ir tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvautų procese – problemų bei alternatyvių sprendimų apibrėžime, pavyzdžiui, per nacionalinę delegaciją Regionų komitete ar Europoje bibliotekų interesus atstovaujančias nevyriausybines organizacijas ir kitais būdais. Logika yra gana paprasta – visos interesų grupės gali rinktis du kelius – gyventi pagal kitų nustatytas taisykles ar dalyvauti, nustatant gyvenimo taisykles. Iš darbo grupių dokumentų, Europinių susitikimų ir konferencijų, lobistinės veiklos, projektų ir programų įgyvendinimo rezultatų ir patirties, viešųjų diskusijų ir konsultacijų formuojamos daugiametės finansinės programos, tarp jų valstybių narių administruojamos struktūrinių fondų (Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) ir Europos socialinio fondo (ESF) ir Sanglaudos fondo lėšos ir ES programos, skirtos mokslinių tyrimų ir inovacinei plėtrai, švietimui, mokymui ir jaunimui. Pasirinkus pirmąjį variantą, tai yra nedalyvauti atvirame ir demokratiniame politinės darbotvarkės formavimo procese, nereikėtų ir stebėtis, kad nustatytos "žaidimo" taisyklės ar aikštelė mums netinka arba kad kitos interesų grupės nepakvietė į bendrą, mūsų nuomone, žaidimą.

Baigdama, noriu paminėti dar vieną dokumentą, kuris nors ir peržengia kultūros politikos klausimų lauką, bet yra svarbus ir neabejotinai turės įtakos kūrėjams ir kultūros įstaigų, tarp jų ir bibliotekoms. Tai – 2010 metų pabaigoje paskelbtos „Tarybos išvados dėl kultūros vaidmens kovojant su skurdu ir socialine atskirtimi“. Jose rekomenduojama įtraukti kultūrą į „nacionaliniu ir Europos lygiu vykdomą kovos su skurdu ir socialine atskirtimi politiką“. Dar norisi pacituoti vieną, mano manymu, pamatinę nuostatą, kurios šviesoje vertėtų padiskutuoti apie viešųjų bibliotekų veiklą:

„- kiekvienas žmogus turi teisę turėti galimybę naudotis kultūriniu gyvenimu ir jame dalyvauti, teisę siekti išsilavinimo ir mokytis visą gyvenimą, plėtoti savo kūrybinį potencialą, teisę pasirinkti savo kultūrinį identitetą ir pasirinkti, kuriai tam tikrą kultūrą propaguojančiai grupei priklausyti, taip pat teisę į pagarbą tam identitetui ar kultūrinei priklausomybei, kokie bebūtų tokio identiteto ar priklausymo išraiškos būdai“ [7].

Greičiausiai jau pabodo skaityti šį perkrautą informacija tekstą, todėl pabaigai siūlau šiek tiek interakcijos – paieškokite mano minėtuose ES darbotvarkės kultūros srityje dokumentuose (nuorodos - Šaltinių sąraše) žodžio „biblioteka“ arba kitų raktinių žodžių, susijusių su bibliotekų veikimo lauku. Aiškiai matome praktinį pagarbos kalbų įvairovei principo taikymą - visi oficialūs dokumentai prieinami ir lietuvių kalba,

Žinoma, komentaruose laukiu pasidalijimų atradimais ir jūsų nuomonių.

Parengė Ramunė Petuchovaitė

Panaudoti šaltiniai:

1. Europos kultūros darbotvarkės įgyvendinimas. 2010 m. liepos 19 d. Komisijos ataskaita Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui (interaktyvus). SEK(2010)904. Prieiga per internetą: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2010:0390:FIN:LT:HTML (Žiūrėta 2012 m. birželio 26 d.)

2. Europos kultūros globalizuotame pasaulyje darbotvarkė. 2007 m. gegužės 10 d. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui (interaktyvus). KOM(2007) 242) galutinis. Prieiga per internetą: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2007:0242:FIN:LT:HTML (Žiūrėta 2012 m. birželio 26 d.)

3. Furman, Erika, Šerikova, Andželika (2007). Viešosios politikos darbotvarkė: samprata, elementai ir formavimo modeliai. Viešoji politika ir administravimas. Nr. 21, p. 102-111.

4. Jochumsen, Henrik; Rasmussen, Casper H. (2005). The Public Library as a Social Field. Iš: New Frontiers in Public Library Research / ed. by C. G. Johannsen and L. Kajberg. Lanham, Maryland, Toronto, Oxford: The Scarecrow Press, 2005. P. 285-306.

5. Skouvig, Laura Henriette Christine. Institution, Modernity and Discourse: Three Perspectives on Public Library History. Iš: New Frontiers in Public Library Research / ed. by C. G. Johannsen and L. Kajberg. Lanham, Maryland, Toronto, Oxford: The Scarecrow Press, 2005. P. 249-268.

6. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinė redakcija (Interaktyvus). OL 2008/ C 115/47. Prieiga per internetą: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:C:2008:115:0047:0199:lt:PDF (Žiūrėta 2012 m. birželio 26 d.)

7. Tarybos išvados dėl kultūros vaidmens kovojant su skurdu ir socialine atskirtimi (interaktyvus). OL 2010/C 324/03. Prieiga per internetą: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:C:2010:324:0016:0017:LT:PDF (Žiūrėta 2012 m. birželio 26 d.)

8. Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų išvados dėl 2011–2014 m. darbo plano kultūros srityje (Interaktyvus). OL 2010/C 325/01. Prieiga per internetą: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:C:2010:325:0001:01:LT:HTML (Žiūrėta 2012 m. birželio 26 d.)

9. Žalioji knyga „Kultūros ir kūrybos sektorių potencialo išlaisvinimas“ (interaktyvus) KOM(2010) 183 galutinis. Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/culture/documents/greenpaper_creative_industries_lt.pdf (Žiūrėta 2012 m. birželio 26 d.)