Patarimai viešosioms bibliotekoms, kaip įveikti krizes (3)

Trečioje leidinio „Gerosios patirties rizikos situacijose vadovas viešosioms bibliotekoms“ (Best practice in risk situations handbook for public libraries / Biblionet; Impact group. Proilavia, 2011. 42 p.)apžvalgos dalyje siūlome įsigilinti, kokios rizikos susiję su komunikacija ir kokius sprendimo būdus įžvelgė kolegos iš Rumunijos.

Skyrius pradedamas klasikiniu teiginiu – komunikacija padeda išspręsti problemas, bet jos trūkumas ar perteklius dažnai ya pagrindinė nesusipratimų ir problemų priežastis. Bibliotekos nėra jokia išimtis, kiekvienoje organizacijoje veiksminga vidinė komunikacija padeda greičiau ir efektyviau dirbti. Bibliotekoms svarbu bendrauti tarpusavyje, dalintis patirtimi ir problemomis, nors neretai čia susiduriama su pirmąja tarpinstitucine kliūtimi. Kai kurių bibliotekų vadovai laikosi nuostatos, kad biblioteka yra „kunigaikštystė“ su savais interesais. Ta „mūsų“ ir „jūsų“ priešprieša neretai trukdo atstovauti visuomenės interesus ir bendradarbiauti. Čia vertėtų prisiminti trijų žingsnių modelį, padedantį išeiti net ir iš beviltiškų konfliktinių situacijų. Pirmą žingsnį padarome nesusimąstydami, t.y. įvertiname problemą iš savo interesų pusės. Neretai pamirštame žengti antrą – įsigilinti į kitos pusės (oponento) požiūrį ir interesus. Dar rečiau prisimename trečią žingsnį, o kaip gi mūsų problema atrodo iš išorės, turint omenyje visuomenės interesus [1]. Beveik visada atrasime vienijantį pagrindą, panaikinantį tą "mūsų-jūsų" priešpriešą – tai viešąjį finansavimą ir patikėjimo teise (!) valdomą savivaldybių ar valstybės turtą. Teikdami pirmenybę visuomenės interesui beveik visada rasime priežasčių bendradarbiauti su bibliotekomis ir kitomis viešojo sektoriaus įstaigomis.

Jei į informacinius ir puikybės karus, ieškant įrodymų, kuris geresnis, protingesnis ar gražesnis, galima žiūrėti ironiškai - vis tiek praeis, didesnė problema, kai pamirštam reguliariai ir protingai bendrauti su išorės interesų ir sprendimų priėmimo grupėmis: valdžia, bibliotekos lankytojais, platesne bendruomene ir aplinkui veikiančiomis įstaigomis, įmonėmis. Taigi pagal auditorijas galime išskirti ir komunikacijos (problemų) lygius – vidinė (organizacijoje ir bibliotekų sektoriuje), išorinė: a) su centrine ir vietos valdžia b) su visuomene (bendruomene) ir joje veikiančiomis organizacijomis c) su bibliotekų paslaugų vartotojais.

Pirmąjame lygyje dažniausiai vadovai klaidingai galvoja, kad tai, kaip jie supranta susidariusią situaciją ir vertina tam tikrą įvykį, sprendimą, sąlygas ar pan., automatiškai žino ir darbuotojai. Tačiau neretai pasirodo, kad bendradarbiai nieko nežino arba vadovaujasi gandais bei spėlionėmis, kai reikia imtis veiksmų kritinėje situacijoje. Taigi pirmasis patarimas vadovams – reguliariai bendraukite su bendradarbiais, informuodami apie laimėjimus, naujoves, problemas ir ateities perspektyvas, atskleisdami jų svarbą bibliotekos veikloje ir motyvuodami juos bei parodydami, kad jūs kontroliuojate situaciją, kokius sprendimus svarstote.

Kita problema, kai regioninė biblioteka per mažai dėmesio skiria kuruojamų bibliotekų problemoms ir klausimams arba planuodama veiklą teritorijoje neįsigilina į bibliotekų poreikius ir tik iš savo pozicijos nusprendžia, kas svarbu. Dažnai, metų metais kartoja tuos pačius veiksmus ir darbus, neklausdamos, o kokia jų veiklos nauda, kas naudojasi rezultatai ir kaip jie keičia bibliotekų praktiką, veiklos kokybę, valdžios sprendimus ir visuomenės pasitenkinimą bibliotekų paslaugomis. Nenoriu nieko įžeisti, bet kartais susidaro įspūdis, kad bibliotekininkai tiek daug atlieka darbų ir intensyviai juos skaičiuoja, kad nebelieka laiko tų darbų įprasminimui, t.y. kokie rezultatai, ką tai reiškia visuomenei, kaip tai siejasi su savivaldybės ir valstybės socialiniais, ekonominiais, kultūriniais siekiais. Be abejo, regioninės bibliotekos turi daugiau išteklių, galimybių ir patirties imtis bibliotekų prasmės komunikacijos vaidmens, taip padėdamos ir vesdamos kitas bibliotekas. Ypač svarbu, kad ekonominės krizės metu ir valdžia ir kitos suinteresuotos grupės gautų aiškų ir vieningą pranešimą, kuo svarbi yra viešųjų bibliotekų veikla visuomenės problemų įveikai. Tą pačią aiškiai suformuluotą žinią turi skleisti visų lygių bibliotekos – regiono, savivaldybės centrinė biblioteka ir filialai.

Čia gal praverstų tokia paprasta asociacijų treniruotė. Pavyzdžiui, pabandykime suformuluoti vieną ar dvi bibliotekos savybes (bruožus), kurie pirmi ateina į galvą, ištarus žodį "biblioteka". Pasvarstykime, ar skiriasi bibliotekų specialistų ir visuomenės atstovų pirmosios asociacijos. Kokie, jūsų manymu, pranešimai per pastaruosius metus viešoje erdvėje vieningai skleidžiami visų lygių bibliotekų ir bibliotekininkų Lietuvoje formuoja tokias asociacijas? Ko tais pranešimais norėjome pasiekti ir ką pasiekėme - koks teigiamas ir neigiamas mūsų komunikacijos poveikis (rezultatas). Išdrįsusiems komentaruose parašyti savo nuomonę, geriausio komentaro autoriui sugalvosiu prizą... :)

Bet grįžkime prie leidinio. Kolegos iš Rumunijos siūlo bibliotekoms inicijuoti ar jungtis į plataus masto programas ir akcijas, pavyzdžiui, kultūrinius, sporto ir kitus renginius ir socialines akcijas, kurie, tikėtina, turės įtakos valdžios ir visuomenės nuomonei. Ją galėsime keisti tik padedami bibliotekos paslaugomis patenkinta ir jas palaikančia bendruomene.

Neturėtume pamiršti informuoti visuomenę ne tik apie lėšų trūkumą, bet ir pateikti įrodymų, kad biblioteka veikia racionaliai ir efektyviai, t.y. pasiekia planuotų tikslų pačiais ekonomiškiausiais būdais, bendradarbiaudama ir gaudama programinį finansavimą sukuria didesnę vertę vietos bendruomenei negu leidžia bazinis finansavimas. Tai didins ne tik pasitikėjimą biblioteka, bet, neabejoju – pagerins bibliotekoje dirbančių specialistų savivertę ir motyvaciją. O tai dažnai veda prie neįtikėtinų pasikeitimų į gerąją pusę. Juk ne veltui vadybos specialistai laikosi nuostatos, kad „rezervas pertvarkymui glūdi trijose skirtingose srityse – motyvacijoje, kompetencijoje ir darbo organizavime“ [2].

Šią dalį noriu pabaigti patarimu - nepamirškite reguliariai informuoti ir savo vartotojų apie bibliotekos paslaugas. Nepervertinkime vartotojų informuotumo apie visas galimybes. Reguliariai pasitikrinkime, ar vartotojai a)žino, b)geba, c)nori ir d)naudojasi paslaugomis, kurių sukūrimui naudojame ribotus bibliotekos išteklius. Tuomet neteks nustebti kaip man: Kartą tariausi susitikti su drauge vienoje viešojoje bibliotekoje - pasakiau, kad lauksiu skaitykloje. Mane apstulbino klausimas „O ką, ten yra skaitykla?“, nes žinojau kad mano draugė naudojasi ta biblioteka daugiau kaip dešimtmetį. Kitą repliką girdėjau viešojoje bibliotekoje, kalbant su moksleiviu apie mokomąjį projektą: „Nejaugi bibliotekoje yra enciklopedijų?“

Taigi nepasitikėkime lankytojų patirtimi, naujoviškomis priemonėmis ir žaidimais paskatinkite juos išbandyti visus šaltinius, įrangą, paslaugas, susipažinti su visomis bibliotekos erdvėmis, prisiminkime kaip sėkmingai žaidimas "Paskutinis valdovas" paskatino dalyvius užeiti į bibliotekas ir pasinaudoti e. ištekliais. Tai taip pat yra komunikacinis išėjimo iš krizės sprendimas, kuris veda mus prie ketvirto labai pavojingo rizikos veiksnio - bendruomenės suinteresuotumo bibliotekos paslaugomis stokos.

[Laukite ketvirtos dalies]

Kiti trečioje dalyje naudoti šaltiniai:
1. Edelman J., Crain M. Derybų kelias: Kaip išvengti konfliktų ir juos spręsti darbe ir kasdieniame gyvenime. Vilnius, 1997. 279 p.
2. Christensen, Per; Hansen Lund, Jon. Harmonija ir produktyvumas: Įvadas į vadybą ir darbo ekologiją. Vilnius, 1996, P. 182.

Komentarai

Populiarūs įrašai