Piniginės baudos bibliotekoje: apklausos rezultatai ir pasvarstymai

Mieli tinklaraščio skaitytojai, dėkojame, kad dalyvavote apklausoje. Pristatau žadėtus rezultatus ir pasvarstymus šia tema.

Apklausoje dalyvavo 52 mūsų tinklaraščio skaitytojai. Matome, kad nors piniginės baudos yra įprasta priemonė bibliotekose, vis dėlto turime pripažinti, kad dėl jos poveikio nesame tokie užtikrinti. Tą rodo, kad 24 respondentai (46%) pasirinko atsakymą „iš dalies“. Kitiems 23 (44%) respondentams atrodo, kad toks būdas grąžinti skolintas knygas į bibliotekos fondus veikia. Tik 5 žmonės neigiamai įvertino baudų veiksmingumą.

Problema

Ką gi, regis mūsų apklausa atspindi bendrą situaciją diskusijose apie baudas. Bibliotekininkystės specialistų bendruomenėje nėra bendro sutarimo, kaip elgtis geriausia. Kai kurios bibliotekos visai atsisako baudų ir bando rasti kitų skatinimo grąžinti knygas priemonių, o kitos net bendradarbiauja su skolų išieškojimo tarnybomis. Žinomi drastiški atvejai, kai žmonės buvo areštuojami už bibliotekai negrąžintas knygas (Sifton, 2009).

Įdomu, kad ir pati problema nelabai aktyviai svarstoma - daugelis šaltinių, kuriuos teko vartyti, siekia net 1970-80 metus. Gal todėl, kad popierinių leidinių mažėja?

Dažniausiai diskusijos dėl baudų prasideda pasvarstymu – ką mes ketiname pasiekti įvedami baudas? Vienas iš įprastesnių atsakymų – tai drausmės priemonė, juk skaitytojas irgi turi savo įsipareigojimų naudodamasis biblioteka. Tačiau ar mūsų nuolatiniai nurodymai, ko NEgalima daryti bibliotekoje iš tikrųjų duoda tą norimą efektą – kad skaitytojas jaustų atsakomybę?

Dar prieš kurį laiką, kai rengiau straipsnį Viešoji biblioteka – bendruomenės centras? Kanados bendruomenės bibliotekos kūrimo patirtis mane privertė susimąstyti tai, kad Kanados viešosiose bibliotekose buvo pastebėta, jog piniginės baudos yra didžiulė kliūtis vartotojams – ypač tiems, kurie turi menkas pajamas. Mane šokiravo tau, kad vargingai gyvenančių šeimų vaikai vengdavo eiti į biblioteką, nes bijojo padaryti kažką ne taip.

Dabar virtualiai „vartydama“ dar vieną kanadiečių straipsnį matau ir daugiau, nors ir ne tokių drastiškų, pavyzdžių. Iš tikrųjų, baudos „auklėjamasis“ poveikis yra ne tiek pinigai, kiek gėda, kuri oficialiai demonstruojama prasižengusiam vartotojui, pavėluotai grąžinančiam knygas. Ir tas kaltinantis žvilgsnis neretai daro stebuklus – kai kurie žmonės nustoja lankytis bibliotekoje, atidėliodami knygos grąžinimo akimirką. Patys bibliotekininkai pasakoja tokios elgsenos, ypač būdingos vaikams (Sifton, 2009), pavyzdžius.

Nagrinėjant piniginių baudų problemą galima atrasti ir kelis tyrimus (daugiausia susijusius su akademinėmis bibliotekomis), kurie pateikia naudingos informacijos. Pavyzdžiui, vienoje iš Naujosios Zelandijos akademinių bibliotekų ištyrus 300 studentų elgseną ir požiūrį į baudas, paaiškėjo tokios tendencijos:

• Studentai dažniausiai negrąžina knygas laiku dėl to, kad tiesiog pamiršo pratęsti terminą arba grąžinti, nebaigė skaityti knygos, negalėjo atvykti į universitetą tą dieną, kai reikėjo grąžinti leidinį.
• Studentai, kuriems buvo skirta piniginė bauda, dažniausiai jautėsi susirzę, perpus mažesnis respodentų skaičius jautėsi kalti, apgailėstavo dėl baudos, dalis jautėsi kvailai arba sumišę (Anderson, 2008).
• Tačiau patys studentai pripažino, kad baudos paskatina juos greičiau grąžinti knygas ir nepritaria baudų panaikinimui universiteto bibliotekoje (Anderson, 2008).
• Studentai daugiausia neutraliai vertino baudų alternatyvas, nors buvo pasiūlymų, kad vietoj baudų gali būti skiriami savanoriški darbai bibliotekoje, aukojamas maistas vargingai gyvenantiems žmonėms (Anderson, 2008).

Šri Lankoje atlikta akademinės bibliotekos studentų apklausa parodė kiek kitokius rezultatus. Nors kai kurios populiariausios vėlavimo grąžinti leidinį priežastys buvo panašios (nebaigė skaityti knygos, buvo sudėtinga atvykti į biblioteką, leidinys užlaikomas dėl mažo egzemlioriškumo ir paklausumo tarp kitų studentų), studentai nelabai teigiamai vertino baudas. Užtat, jie siūlydavo siųsti priminimus, leisti pratęsti knygos skaitymo laiką. Baudos atsirado tik trečiojoje teigiamai vertinamų šios problemos sprendimų vietoje (Murugathas, 2009).

Taigi, susimąstykime, ko ir kaip biblioteka turėtų siekti: juk svarbu, kad ir vartotojai lankytųsi bibliotekoje, ir knygos būtų laiku grąžintos.

Ką daro kai kurios bibliotekos

Pirmiausia, reikia pripažinti faktą, jog nepaisant to, kad knygos dažnai negrąžinamos dėl tokių bibliotekininkams nemalonių priežasčių, kaip skaitytojo užmaršumas, tingininystė ir kt., skaitytojas nėra bibliotekos priešas :) – nebent mes tikrai norime sukurti biblioteką be skaitytojų.

Kaip su tam tikra humoro doze dar 1984 m. (!) rašė Patty Powell apie mažą ligoninės biblioteką, kamuojamą chroniško pavėluotai grąžintų knygų sindromo: „Pirmasis svarbus dalykas – pažinti savo vartotoją, antra – būti kūrybiškam persekiojant prasikaltusius skaitytojus, ir galiausia – pagardinkite persekiojimo procedūrą trupučio humoro“ (Powell, 1984).

Taigi bibliotekos turi pademonstruoti tam tikrą lankstumą palengvindamos grąžinimo momentą ir sumažindamos gėdos jausmą, kad skaitytojas liktų bibliotekoje ir jaustų daugiau atsakomybės.

Vienas iš praktinių būdų tai įgyvendinti – surengti labdaringas akcijas, kai skaitytojas vietoj baudų už pavėluotai grąžintas knygas raginamas atnešti maisto produktų vargingai gyvenantiems žmonėms. Apie tai jau rašiau straipsnyje Vietoj baudų – maistas . Tokį skaitytojų atsakomybės ne tik bibliotekai, bet apskritai šalia gyvenantiems žmonėms, geranorišką skatinimo būdą pirmą kartą šiais metais pritaikė ir Vilniaus universiteto biblioteka (apie akciją buvo rašyta VU bibliotekos tinklaraštyje, „Maisto bankui” perduotas per „Šypsenų dieną“ surinktas maistas).

Danielis Siftonas savo straipsnyje pateikia pavyzdžių, kaip bibliotekos perėmė garso ir vaizdo įrašų nuomos kompanijų patirtį. Ši schema veikia taip – skaitytojui leidžiama kelis kartus prasitęsti knygos grąžinimo terminą, bet kai jis tuos kelis kartus išnaudoja ir negrąžina knygos, jam neišduodama jokia literatūra, kol negrąžins užlaikyto leidinio (Sifton, 2009).

Patty Powell siūlo siuntinėti skaitytojams linksmas karikatūras su priminimais apie vėluojamą grąžinti knygą. Be to, jį pasakoja linksmą atvejį, kad kai ligoninės bibliotekoje vėluojamų grąžinti knygų lygis vienu metu tapo tiesiog nepakenčiamas, bibliotekininkai sugalvojo bibliotekoje iškabinti griaučių modelį su užrašu „Tris savaites pavėlavau grąžinti knygą“, apvyniotu aplink kaklą (Powell, 1984).

Tolesniems pamąstymams

Piniginių baudų problema ne tokia paprasta, kokia galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Viena vertus, bibliotekos operuoja ribotais ištekliais ir siekia, kad tie ištekliai būtų prieinami visiems ir efektyviai panaudojami. Kita vertus, dažnai baudos nepadeda pasiekti norimo rezultato.

Pirmiausia, man asmeniškai atrodė vertingas pastebėjimas apie tai, kad svarbu pažinti vartotoją, t.y. parinkti optimalią išdavimo strategiją, kuri užtikrintų pakankamai laiko skaitymui. Tačiau, be abejo, gali būti kitų negrąžinimo priežasčių ir ribojančių veiksnių (pvz., biblioteka neturi galimybės pratęsti skaitymo laikotarpį dėl leidinių stokos ir kt.). Bet kuriuo atveju, reikėtų ištirti, kas patogu vartotojams, kas lemia tai, kad jie negrąžina knygas arba vėluoja jas grąžinti.

Regis, būtų labai naudinga išbandyti ir kitas teigiamas leidinių grąžinimo priemones. Jos leidžia skaitytojui arba prisidėti prie gero darbo (labdaros) ar paskatina jį visgi atnešti tą iki geresnių dienų toli nukištą knygą ir grįžti į biblioteką nesijaučiant nusikaltėliu :).

Įdomu, kokia yra Lietuvos bibliotekų patirtis skiriant pinigines baudas ar naudojant kitas priemones?

Parengta pagal:

ANDERSON, Caroline Virginia. Are fines fine? A mixed methods study of the effectiveness of and attitudes to overdue fines among various borrower groups (age, gender, ethnicity, student status, faculty and degree) of the University of Canterbury Library [interaktyvus]. 2008 [žiūrėta 2010 m. spalio 5 d.]. Prieiga per internetą: http://library.canterbury.ac.nz/files/news/AndersonCINFO580ResearchReport.pdf

MURUGATHAS, Komathy. Why medical students keep books overdue: a study at the university of Jaffna. Journal of the University Librarians Association of Sri Lanka [interaktyvus]. 2009, vol. 13, issue 1 [žiūrėta 2010 m. spalio 5 d.]. Prieiga per internetą: http://sljol.info/sljol/index.php/JULA/article/viewFile/421/1190

POWELL, Patty. Outfoxing overdues in the hospital library. In Library overdues: analysis, strategies and solution to the problem, 1984, p. 77-81.

SIFTON, Daniel. The last taboo: abolishing library fines. Partnership: the Canadian Journal of Library and Information Practice and Research [interaktyvus]. 2009, vol. 4, no. 1 [žiūrėta 2010 m. spalio 5 d.]. Prieiga per internetą:
http://gir.uoguelph.ca/index.php/perj/article/viewFile/935/1497