Ką skaitė Lietuvos bibliotekininkai 1984 ir 2009 m., arba Darkart apie knygos rekomendavimo meną
2009 m. gruodį VU Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų institute buvo apginta Inetos Motiejauskaitės disertacija „Metodologiniai skaitymo kultūros tyrimų aspektai: pedagoginė paradigma Lietuvos bibliotekininkystėje po 1918 m.”[1]. (“Apgintos net dvi bibliotekininkystės ir informacijos disertacijos per vieną dieną! ”). Tiriamojoje darbo dalyje analizuotos praktinės skaitymo kultūros ugdymo veiklos Lietuvos viešosiose bibliotekose tendencijos per pastaruosius 25 metus. Šiuo tikslu atlikta viešųjų bibliotekų darbuotojų, aptarnaujančių skaitytojus, pakartotinė anketinė apklausa: 1984 m. tyrimo duomenys (vykdytojas - LTSR Mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas [2]) lyginti su 2009 m. apklausos rezultatais (atlikta disertacijos autorės 1984 m. anketos pagrindu). Jūsų dėmesiui šį kartą pristatomi vieno iš anketos klausimų atsakymai, kurie leis susidaryti bendrą įspūdį apie Lietuvos bibliotekininkų rekomenduojamos / skaitomos lektūros turinį.
Bibliotekininkų prašyta nurodyti keletą neseniai išleistų grožinės ir mokslo populiarinimo literatūros knygų, kurias jie patartų perskaityti savo draugui. Tuom siekta išsiaiškinti, kiek viešųjų bibliotekų darbuotojai yra pajėgūs vadovauti eilinio bibliotekos vartotojo skaitybai, pagelbėti jam formuojant ir vystant literatūrinį skonį, bendrąjį ir kultūrinį išsilavinimą. Gauti rekomenduojamos lektūros sąrašai analizuoti kiekybiškai (bendras nuorodų skaičius; vidutinis nuorodų skaičius, tenkantis vienam respondentui; bendras pavadinimų ar autorių skaičius; vidutinis pavadinimų ar autorių skaičius, tenkantis vienam respondentui) ir kokybiškai-kiekybiškai (lektūros kiekis kiekviename iš UDK skyrių; tematinis ir tekstų kokybės įvertinimas). Keletas svarbesnių lyginamosios analizės pastebėjimų:
- rekomenduotos literatūros pasiskirstymo UDK skyriuose lyginimas atskleidė pakankamai ryškius skirtumus. Pirmiausia tai pasakytina apie 8 skyrių „Kalbotyra. Literatūros mokslas. Grožinė literatūra“, kurį viešosiose bibliotekose daugiausiai atstovauja grožinė lektūra. 1984 m. tyrime grožinei literatūrai teko 51% visų rekomenduotų knygų. Užsienio ir lietuvių autorių populiarumas yra panašus (24% ir 27% atitinkamai), su kelių procentų persvara lietuvių grožinės literatūros grupėje. 1984 m. rekomenduoti keturi leidiniai rusų kalba (3 %), o 2009 m. 100% visų nuorodų į literatūrą lietuvių kalba. Ši aplinkybė, žinant rusų kalbos pozicijų visapusišką stiprinimą viešajame Sovietų Sąjungos gyvenime, nereikalauja platesnio aiškinimo. 2009 m. bibliotekininkų rekomenduotų leidinių sąraše akivaizdžiai vyrauja grožinė lektūra – net 75% visų nuorodų. Iš jų kaip ir 1984 m. lietuvių autoriams teko 27 %, o užsienio grožinei literatūrai – 47%. Būtent ši lektūros kategorija, kaip matyti iš situacijos kaitos kituose UDK skyriuose, labiausiai domina dabartinį viešosios bibliotekos darbuotoją, atitraukdama jų dėmesį nuo kitų mokslo sričių literatūros. Kaip matyti lyginamojoje duomenų lentelėje, 1984 m. bibliotekininkų rekomenduota lektūra gana tolygiai pasiskirsto šakiniuose mokslo skyriuose tokia nuorodų mažėjimo seka: visuomenės mokslai (11 %), taikomieji mokslai (10 %), menas, fotografija (9 %), filosofija, psichologija, matematika, gamtos mokslai ir geografija (po 5 %), bendrasis skyrius (2,3 %), religija, teologija (1,5 %). 2009 m. rodikliai radikaliai skiriasi, preferencijoms susitelkiant filosofijos, psichologijos (12 %), taikomųjų mokslų (4,4 %), meno, fotografijos (3 %), geografijos, biografijų, istorijos (2,5 %), religijos, teologijos (2 %) ir bendrajame (0,9 %) skyriuose. Matematika ir gamtos mokslai 2009 m. negavo nė vienos respondentų nuorodos.
Atsižvelgiant į tai, kad respondentų 1984 m. prašyta pasiūlyti literatūrą panašaus išprusimo žmogui, o 2009 m. – draugui, gautieji lektūros sąrašai netiesiogiai atspindi pačių bibliotekininkų skaitymo interesus ir pomėgius. Laikantis tokios prielaidos galima formaliu leidinių priskyrimo vienai ar kitai UDK klasei požiūriu nubrėžti lyginamąsias bibliotekininkų skaitymo interesų piramides, sudarytas iš trijų dažniausiai rekomenduotos literatūros sričių, išdėstytų ant kiekybiškai gausiau išreikštų sluoksnių. 1984 m. tyrime populiariausių leidinių grupei galima priskirti grožinę literatūrą. Kiek mažesnė dalis teko visuomenės mokslų lektūrai ir taikomiesiems mokslams. 2009 m. respondentų rekomenduotos lektūros sąrašai parodė tokį literatūros kategorijų trejetą (pradedant gausiausia): užsienio autorių grožinė literatūra, lietuvių autorių grožinė literatūra ir psichologijos srities leidiniai.
- Galimybė po nepriklausomybės atgavimo išlaisvinti knygų leidybos repertuarą nuo valstybinės kontrolės, atsižvelgiant pirmiausiai į rinkos poreikius, akivaizdžiai parodė visuomenės norą susipažinti su užsienio autorių, ypač tų, kurie nepraeidavo sovietinės cenzūros, kūryba. Taip būtų galima paaiškinti ypač gausias 2009 m. tyrimo respondentų nuorodas į užsienio literatūrą. Tačiau akivaizdi interesų disproporcija ir siaurumas vertintini ypač nepalankiai, turint omenyje reikalavimus, kurie keltini viešosios bibliotekos darbuotojo skaitybai. Detaliau palyginus 1984 ir 2009 m. respondentų minimos užsienio literatūros kokybę [3] , gauti nevienodi rezultatai, priešpriešinant populiariausius kūrinius ir dažniausiai minėtus autorius. Daugiausiai nuorodų 1984 ir 2009 m. pateikta į šiuos leidinius:
1984 m. tyrimo respondentų pasirinkimuose galima įžvelgti tam tikras tendencijas. Pirmoje pozicijoje išsiskiriantis J. Avyžiaus romanas „Degimai“ ir M. Sluckio „Kelionė į kalnus ir atgal“, atstovaujantys socialistinio realizmo srovei lietuvių literatūroje, būtų tipiniais to laikmečio leidybinio repertuaro pavyzdžiais. Tematiškai nuo socialistinio realizmo tematikos kiek nutolęs V. Sirijos Giros romanas „Kanarėlės“ ir klasikinis V. Hugo kūrinys „Paryžiaus katedra“ išreikštų netiesiogiai sovietinės ideologijos angažuotus leidinius. Sąraše gana marginališkai atrodo biografinis Ž. Žiulio Verno „Žiulis Vernas“, patvirtinantis ne konkretaus kūrinio, bet serijos „Siluetai”, kurios sudėtyje skelbtos žymių pasaulinės kultūros atstovų biografijos, populiarumą tarp skaitytojų. L. Tapino apybraižų rinktinė „Iliuzijų mugėje" taip pat veikiausiai pasirinkta kaip apklausos metu pasirodęs naujas serijos „Žmogus tarp žmonių”, kurioje skelbti ideologizuoti, publicistiniai žinomų visuomenės veikėjų tekstai, leidinys. Lietuvos komunistų partijos veikėjo J. Paleckio atsiminimų knyga „Dviejuose pasauliuose” ir ateistinis ideologinis serijos „Kalba faktai” leidinys „Bažnyčios prieglobstyje” vargiai išreiškia tikruosius respondentų skaitymo interesus.
2009 m. populiariausių tarp respondentų leidinių sąrašas nėra taip lengvai paaiškinamas. Peržiūrėjus visą 204-ių pavadinimų sąvadą akivaizdu, jog aiškių kūrinių lyderių nėra. Platus ir įvairus leidybinės produkcijos repertuaras, informacijos laisvės ir asmens saviraiškos įtvirtinimas visuomenėje sąlygojo tiražų mažėjimą ir pavadinimų skaičiaus augimą. Veikiausiai dėl šių priežasčių dažniausiai respondentų paminėtų knygų sąrašas nėra iškalbingas. Visgi 2009 m. ekspertų rekomenduotos lektūros bendruoju vardikliu būtų vadinamoji moteriškoji lektūra, sukurta autorių moterų ir orientuota į moteriškąją skaitytojų auditoriją.
Į populiariausiųjų grupę įtraukti septyni leidiniai, cituoti respondentų nuo devynių iki trijų kartų. Pirmą poziciją užimantis J. Picoult romanas, susilaukęs keturių leidimų pastaraisiais metais, taip pat pirmauja ir populiariausių 2009 m. apklausoje autorių lentelėje. Prie jo šlietųsi populiariųjų meilės romanų kūrėjos I. Buivydaitės kūrinys ir neatitinkantis lektūros apibūdinimų M. Jovaišos fotografijų albumas „Neregėta Lietuva”, ne pirmus metus lydimas plačios reklaminės kampanijos šalies žiniasklaidos priemonėse. Kitos sąrašo knygos galėtų būti laikomos gana atsitiktiniais, marginaliniais, apklausos metu iš bendro leidinių srauto išsiskyrusiais kūriniais: A. Čepulio „Likimo upė”, D. Kalinauskaitės „Niekada nežinai“, B. Mahmoody ir W. Hoffer „Tik su dukra“. Savitą nišą užima medicininės publicistikos kūrėjos F. Taunytės darbas, kuris paaiškinamas bendruoju 2009 m. apklausos dalyvių domėjimusi psichologinės sveikatos temomis.
- Populiariausi 1984 ir 2009 m. bibliotekininkų nurodytieji autoriai į pirmaujančiųjų sąrašą pateko dvejopai: kaip itin populiarių kūrinių autoriai (pvz., J. Avyžius, V. Hugo) ar produktyvūs, nemažai knygų paskelbę rašytojai (S. Brown, E. de Strozzi ir kt.). Lentelėje nurodyta po dvylika ne mažiau keturių nuorodų surinkusių autorių. Pirmiausiai atkreiptinas dėmesys į jau anksčiau gautą rekomenduotos lektūros analizės išvadą - 1984 m. daugiau rekomenduoti lietuvių autorių grožinės literatūros kūriniai, 2009 m. duomenys priešingi – daugiausiai minimi užsienio rašytojai. 1984 m. lietuvių ir užsienio autorių santykis 8/4, o 2009 m. atvirkščiai proporcingas – 4/8.
Bandymas kokybiškai įvertinti kiekvieno iš minimų autorių statusą kultūroje yra sąlygiškas ir pagrįstas autorių nacionaliniu, tarptautiniu pripažinimu ar „kanonizavimu” (įtraukimu į mokymo programas, chrestomatijas ir pan.). Pagal šiuos kriterijus išskirta keletas autorių kategorijų:
a) klasikai: 1984 m. – 1 (V. Hugo), 2009 m. – 0;
b) pripažinti modernieji ir populiariosios (masinės) kultūros rašytojai: 1984 m. – 5 (J. Avyžius, J. Baltušis, V. Sirijos Gira, M. Sluckis, Č. Aitmatovas), 2009 m. – 11 (J. Picoult, J. Ivanauskaitė, I. Allende, J. Irving, P. Coelho, S. Brown, I. Buivydaitė, E. de Strozzi, N. Roberts, A. Marinina, K. Hannah);
c) marginaliniai (šakinės, mokslo populiarinamosios literatūros kūrėjai ir / ar neproduktyvūs) autoriai: 1984 m. – 6 (L. Tapinas, Ž. Žiulis-Vernas, R. Džovanjolis, V. Žemaitis, A. Žilinskas, J. Paleckis), 2009 m. – 1 (F. Taunytė).
Nuosekliai išstudijavus visą rekomenduotos literatūros sąrašą buvo pasigesta klasikinės, chrestomatinės lektūros nuorodų. Abiejų tyrimų metu paminėta vos keletas tokių kūrinių. Mažai rašytojų klasikų ir tarp populiariųjų autorių, 1984 m. paminėtas tik Viktoras Hugo. Bibliotekininkai taip pat nerekomendavo poezijos leidinių. Gana problemiškas pripažintų šiuolaikinių ir populiariosios kultūros rašytojų atskyrimas. Lemiamu kriterijumi laikytini tam tikri oficialieji autorių įvertinimai (premijos, apdovanojimai), kurie savo ruožtu daugeliu atvejų lydimi ir pakankamu populiarumu plačiojoje visuomenėje, dideliais leidinių tiražais, vertimais į užsienio kalbas, o tai būtų ir masinės kultūros požymiai. Tokiu būdu 1984 m. sovietinės kultūros funkcionierių proteguojami pripažinti autoriai tuo pat metu vadintini ir masinės kultūros atstovais. 2009 m. pastarosios kategorijos rašytojai identifikuojami vienareikšmiškai kaip laisvalaikio arba lengvo turinio (meilės romanai, detektyvai) lektūros kūrėjai. Ši rašytojų grupė ir yra gausiausia 2009 m. populiariausiųjų sąraše. Didesnis pripažintų šiuolaikinių autorių skaičius 1984 ir 2009 m. gali būti vertinamas kaip tuo pačiu intensyvumu veikiančių leidybinės rinkos tiesioginių ar netiesioginių kontrolės įrankių pasekmė. Sovietmečio kultūros politikos atveju - tai ideologinės cenzūros institutas ir valstybinė leidybos monopolija, nepriklausomoje Lietuvoje – kultūros įstaigos (ministerijos, profesinės sąjungos ir pan.) bei komercinė, privati leidybinė sistema. Turint omenyje nepriklausomybės laikotarpiu turimas plačias prieigos prie įvairiausio turinio ir kokybės literatūros galimybes, ypač kritikuotinas visuomenės skaitybos organizatorių – viešųjų bibliotekų darbuotojų – domėjimasis menkaverte lektūra, juolab jos rekomendavimas skaitytojams.
Parengė Ineta Motiejauskaitė
[1] MOTIEJAUSKAITĖ [SIBRIAN], I. Metodologiniai skaitymo kultūros tyrimų aspektai: pedagoginė paradigma Lietuvos bibliotekininkystėje po 1918 m.: daktaro disertacija (2009). Vilnius: Vilniaus universitetas. 200 p.
[2] MASINIŲ BIBLIOTEKŲ bibliotekų darbuotojų eskpertinės apklausos duomenų apibendrinimas: Ūkiskaitinio tyrimo “Knygų leidyba – bibliotekų komplektavimas – skaitymas” dalinė ataskaita (1985). Vilnius: LTSR Mokslų akademija, Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas. 42 p. [mašinraštis].
[3] Sąlyginis ir gana formalus lektūros kokybės nustatymo kriterijus, atskiriant lengvąją laisvalaikio literatūrą nuo pripažintos, t. y. rimtesnės moderniosios literatūros, buvo kūrinių autorių įvertinimas nacionaliniu ir/ar tarptautiniu mastu (apdovanojimai, premijos ir pan.) ir aiškiai išreikštas kūrinių žanrinis priklausymas lengvajai ar rimtajai literatūrai (meilės, nuotykių romanas etc.).
Komentarai
Rašyti komentarą