Sėkminga karjera verčia nuolat keistis arba 10 klausimų dr. Lyn Robinson

Su Lyn Robinson susipažinau Budapešte, Atviros visuomenės instituto vasaros mokykloje, kur ji kartu su prof. David‘u Bawden‘u vedė kursą „Bibliotekos ir internetas“, kuriame turėjau galimybę sudalyvauti 1997 metais, gavusi stipendiją. Vėliau Lyn ir Davidą sutikau Londone. Tuomet Lyn buvo Bibliotekininkų tęstinio mokymo centrų tinklo Centrinėje ir Rytų Europoje bei Centrinėje Azijoje projekto vadovė – organizavo tęstinio mokymo centrų lektorių stažuotes Londono Sičio universitete ir tinklo susitikimus. Nuo to laiko susitinkam ir bendraujam nuolat ne tik dalykiniame gyvenime. Bet Rock&Roll bibliotekininko tinklaraščiui kalbinu ją ne dėl draugystės, Lyn Robinson yra ir savo šalyje, ir užsienyje žinoma medicinos ir sveikatos informacijos, dalykinimo, informacijos paieškos ir skaitmeninio raštingumo specialistė, jos karjera – puikus dalykinio (kartais literatūroje dar vadinamo – hibridinio) bibliotekininko profesinio kelio pavyzdys. Lyn pradėjo nuo farmakologijos studijų, vėliau įgijo magistro laipsnį informacijos mokslų srityje, 2002 metais apgynė mokslų daktaro disertaciją, dirbo įvairiose įstaigose – vienoje leidykloje rengė spaudinių referatus ir juos dalykino, toksikologijos laboratorijoje buvo profesoriaus informacijos padėjėja, medikų profesinėje asociacijoje – informacinių technologijų vadybininke, dirbo medicinos mokyklos kompiuterių centre ir kitur. Su Lietuva ją sieja ir dalykiniai ryšiai – ji ne kartą viešėjo VU Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų institute, skaitė pranešimus konferencijose ir paskaitas studentams, vertino studijų programas ir projektų rezultatus, o šiuo metu yra Bibliotekų ir informacijos centrų vadybos magistrantūros studijų programos komiteto narė.

1. Pirmiausia, kaip patekai į bibliotekininkystę, o paskui pradėjai akademinę karjerą? Ką šiuo metu dėstai Londono sičio universiteto (City university London) Informacijos mokslų departamente?

Visai atsitiktinai patekau – Londono universiteto kolegijoje (London university college) toksikologijos laboratorijoje gavau darbą, susijusį su informacija, kai ką tik buvo pasirodę asmeniniai kompiuteriai (1984!). Tuo metu su kompiuteriais dirbo patrauklus vaikinas, kuris man labai patiko. Jis iš centrinės saugyklos kitoje kolegijoje persiųsdavo bibliografinius duomenis, dėl to aš įgijau puikius kompiuterinius įgūdžius, kurie paskui savaime atvedė į bibliotekos aplinką. Prie to prisidėjo automatizuotas katalogavimas ir interaktyvi paieška. Manęs nuolat prašydavo vesti kursus įvairiomis temomis – ir universitetai, ir komercinės tęstinio profesinio mokymo įstaigos, kitas žingsnis buvo akademinis darbas.

Šiuo metu administruoju informacijos mokslų ir bibliotekininkystės magistro kursus Londono sičio universitete bei dėstau bibliotekininkystės ir informacijos mokslų teorijos, sveikatos informacijos, bibliotekų ir leidybos informacinėje visuomenėje kursus.

2. Kokia tema parašei daktaro disertaciją ir kaip ją pasirinkai? Pasidalink, kas tau labiausiai patiko ir nepatiko, rengiant ją?

Mano disertacija – apie informacijos komunikaciją toksikologijoje. Pasirinkau, matyt, nes domėjausi toksikologija. Rašyti disertaciją nebuvo taip blogai, skausmingiausias buvo nesibaigiantis galvojimas, ką reikėtų rašyti… arba dar blogiau – pradėti, kai jau žinojau, ką noriu rašyti…

3.Kokias, tavo nuomone, svarbiausias kompetencijas turi bibliotekininkai? Ką pasakytum būsimiems savo [ar mūsų] studentams, kodėl jiems verta tapti bibliotekininkais Google amžiuje? :)

Fondai yra unikalus bet kurios bibliotekos pasiūlos pagrindas. Todėl, manau, pagrindiniai yra įgūdžiai susiję su fondų valdymu ir propagavimu. Tai ir aukšto lygio skaitmeninis raštingumas, atskirų dalykų išmanymas, organizaciniai įgūdžiai ir kūrybiškumas. Humoro jausmas ir pozityvus požiūris labai padidina sėkmės galimybes.
Norėčiau manyti, kad bibliotekininkais žmonės tampa tam, kad padėtų tiems, kam reikia žinių vienoje ar keliose dalykinėse srityse. Bibliotekos yra civilizuotos visuomenės pamatas. Nesu tikra, kad šitai pasakytum apie Google. Nors tai yra tikrai gera paieškos sistema...

4.Kartais ironizuoju, kad bibliotekininkas nuo informacijos vadybininko skiriasi tik tuo, kad pirmasis dirba bibliotekoje, o antrasis informacijos centre. Kokius dar skirtumus matai?

Manau, kad baziniai įgūdžiai ir kompetencijos sutampa, tik kiekvienu atveju verta klausti, kokia informacija turi būti valdoma ir kaip suvokiama atitinkama profesinė veikla. Kartais informacijos vadyba reiškia duomenų valdymą, pabrėžiant jog paprastai bibliotekininkai tvarko kitokio pobūdžio informaciją.
Galvoju, išmokus tvarkytis su informacija, galima dirbti bet kur.

5.Neseniai dalyvavai tiriamosios žurnalistikos seminare, kam tau šitai? Ar mokymasis visą gyvenimą yra tikra, o gal susidomėjimas tuo sumažės kaip ir daugeliu kitų madingų idėjų?

Mokymasis yra svarbiausias dalykas gyvenime, svarbu ne tik išmokti naudotis technologijomis, kurios nuolat keičiasi, bet eiti koja kojon su visų gyvenimo sričių pažanga. Nors niekas negali žinoti visko, manau, kad nuobodu apmąstymams neturėti visiškai nieko naujo. Įdomūs žmonės mokosi visą gyvenimą. Smegenys yra kaip ir kūnas, geriau jaučiasi ir ilgiau tveria, jei yra treniruojamos. Mokymasis stimuliuoja naujas idėjas, ir kaip dėstytoja aš nuolat turiu pasakyti kažką naujo – studentai yra labai reiklūs ir jie yra teisūs. Mokymasis suteikia man didelę galimybę, pasiskolinus geras idėjas, jas perpakuoti savo kursuose. Naudinga patirti pačiai, kaip sukuriama gera paskaita, pristatymas, kursas, ir savo kailiu patirti nepakenčiamus.

Aš seniai domiuosi žurnalistika ir seku, kaip ji keičiasi per pastaruosius dvidešimt metų. Tarp informacinio darbo ir žurnalistikos yra daug bendrų dalykų, todėl žinojimas, kaip žurnalistai dirba tirdami tam tikrą klausimą ar temą, gali suteikti daug idėjų mano bibliotekininkystės ir informacijos kursams, pavyzdžiui, apie tai, kaip renkant informaciją internete likti anonimu ar kaip profiliuoti įstaigas ir žmones…

Kiekvienas žmogus šiais laikais yra informacijos specialistas, todėl visai neblogai pagalvoti, ar kitos profesijos neturi ką pasiūlyti bibliotekininkystės ir informacijos sričiai – mes neturėtume vaizduotis vieninteliai žinantys, kaip ieškoti informacijos.

6.Žinau, kad kaip mokymo priemonę naudojiesi twitter‘io tinklu. Kaip prie mokymo tikslų prisideda saityno 2.0 (web 2.0) priemonės? Ir ką tai reiškia bibliotekų pasauliui?

Manau, kad būtinai reikia sužinoti, kaip naudojami saityno 2.0 įrankiai. Mes naudojame twitter‘į ir taip skatiname komunikaciją tarp studentų – tai lengva ir greita. Daugelis naudojasi twitter‘iu savo mobiliuosiuose telefonuose, todėl nebūtina eiti prie kompiuterio, prisijungti – tam tikra prasme ši technologija keičia skelbimų lentų sistemą mūsų e-mokymosi aplinkoje. Klausimai ir komentarai išsiunčiami per kelias sekundes, mes naudojame reikšminę žymę (hashtag) – #iss0910 skelbimams, susijusiems su kursu. Todėl visą susijusią informaciją lengva rasti. Twitter‘is padeda sukurti grupės jausmą, net jei studentai atvyksta į universitetą vieną ar du kartus per savaitę. Studentai išgyvena teigiamą pasiekimo jausmą sukūrę įdomią ar intelektualią žinutę, be to susiformuoja įgūdį išreikšti mintį 140 ženklų - juk kartais trumpa žinutė yra gražu ir miela.

Aš taip pat per tinklaraštį dalinuosi idėjomis ir temomis, kurias galėtume išplėtoti kurse, taip pat esu jame sutelkusi savo kitus mokymo šaltinius – knygas (laikomas LibraryThing sistemoje), tinklo nuorodas (Delicious), įvykių kalendorių ir mano twitter medžiagą – bet kas tai gali matyti, todėl tai yra ir bibliotekininkystės ir informacijos mokslo reklama platesniu mastu, tai naudinga ir buvusiems, ir būsimiems, ir esamiems studentams. Man tai padeda prisiminti dalykus, kuriuos aš dariau ar galvojau apie juos, tai ir geras būdas dalintis šaltiniais.
Bibliotekoje saityno 2.0 taikomosios programos pagerina paslaugas ir fondo panaudojimą. Yra daug pavyzdžių – Jungtinės Karalystės archyvuose sukurta viki svetainė, kad visuomenės nariai galėtų anotuoti archyvinę medžiagą elektroninėje aplinkoje Saityno 2.0 technologijos padeda bendrai kurti ir naudotis informacija, kuri atsiranda daugeliui bibliotekų, archyvų ir muziejų įgyvendinant skaitmeninimo programas. Prieiga prie fondų tampa globali.

Bibliotekos taip pat turi suprasti, kokias problemas gali sukelti saityno 2.0 priemonių taikymas – vartotojai nuo nedraugiškos katalogo sąsajos gali pereiti prie tokių priemonių kaip LibraryThing, žmonės Amazon elektroniniame knygyne labai pigiai gali pirkti knygas ir nebesinaudoti tarpbibliotekinio skolinimo paslauga ar apskritai biblioteka… Žmonėms, kurie turi socializacijos problemų, saityno 2.0 priemonės reiškia, jog jie niekada tiesiogiai nekalbės su jiems patinkančiais žmonėmis, neminint jau apie neuždegančius specialistus bibliotekoje. Kas skatina žmones ateiti į biblioteką ir naudotis jos paslaugomis? Atsakymas bus kitoks kiekvienai bibliotekai ir keisis su laiku, bet tai esminis klausimas ir greičiausiai organizacijos neradusios atsakymo – neišliks.

7.Nemažai laiko dirbai įvairiuose bibliotekų projektuose, kuriuos finansavo Budapešto Atviros visuomenės institutas, ką asmeniškai išmokai mokydama kitus ir administruodama įvairias iniciatyvas Centrinėje ir Rytų Europoje?

Kai aš mokiausi mokykloje, daugelis Jungtinės Karalystės žmonių neskyrė į Sovietų Sąjungą įeinančių šalių tapatybės. Man pasisekė, kad turėjau galimybę ne tik atrasti tų šalių pavadinimus ir vietą, bet taip pat ir apsilankyti jose bei dirbti su kolegomis, kurie kantriai ir mandagiai išgyveno mano nepakankamas istorijos žinias. Kelionės yra puikus būdas įgyti išsilavinimą. Sutikau fantastiškų žmonių ir savo akimis pamačiau labai įdomių bibliotekų bei muziejų. Visame pasaulyje žmonės vertina bibliotekas dėl tų pačių priežasčių ir aš supratau, kad daug išsilavinusių žmonių laiko kates. :)

8. Žinau, kad daug keliauji – ko pirmiausia ieškai naujoje šalyje, mieste, vietovėje? Kokias vietas labiausiai mėgsti ir kodėl?

Kai pasitaiko proga keliauti, aš paprastai ja pasinaudoju. Labai knieti pasakyti, kad pirmiausia lekiu į barą, bet turbūt turėčiau prisiminti savo amžių ir kalbėti santūriau… Vilnius yra tarp mano mėgstamų miestų. Jame aš lankiausi tiek kartų, kad čia jaučiuosi namie, nors dar nepakankamai ilgai čia buvau, kad kaskart nepradžiugintų kas nors nauja. Dažnai vietą sieju su draugais, kurie mane traukia atgal. Kadangi esu iš Londono, man patinka miestai, turintys istoriją – galėčiau paminėti Budapeštą, Jeruzalę, Rio [de Žaneirą], bet yra ir Egiptas, ir vietovės prie jūros… visas išvardinus būtų knyga…

9. Pasakyk, kuris gyvūnas labiau tinka bibliotekininkui – katė ar šuo? :)

Mano katės pareikalavo, kad atsakyčiau – “katė”…

10.Kokią knygą rekomenduotum paskaityti ir kodėl?

Alberto Manguelio “Biblioteka naktį” (2008). Kaip mokslinė knyga išsiskiria geru, sklandžiu rašymo stiliumi – aš taip pat noriu turėti savo biblioteką.[r.p. – žr. čia James McConnachie recenziją anglų kalba, pasirodžiusią ektroniniame “Sunday Times” 2008 m. gegužės 18 d.]


Kalbėjosi ir vertė Ramunė Petuchovaitė, 2010 m. sausis.