SAVAITGALIO TYRIMAS: SOSTINĖS BIBLIOTEKOS VERSUS PROVINCIJA
Mieli kolegos esami ir būsimi bibliotekininkai. Esu bibliotekininkė, savo bibliotekoje jaučiuosi kaip namuose. Neseniai teko pabuvoti bibliotekų paslaugų vartotojo „kailyje“ ir norėčiau pasidalinti šia savo patirtimi bei išgirsti profesinės bendruomenės nuomonę, kur pritaikomos sostinės bibliotekų specialistų žinios? Ar kuo įvairesnių bibliotekų paslaugų reikia tik mažesnių miestų ir miestelių gyventojams? Ir kodėl sostinės bibliotekos nedalyvauja visą Lietuvą apėmusioje „pažangos karštinėje“? Šiuos klausimus man iškėlė mūsų šeimos savaitgalio tyrimas.
Esame eilinė jauna Vilniuje gyvenanti šeima: trisdešimt šešerių metų vyras, turinis tradicinį supratimą apie bibliotekos paslaugas ir itin retai joje apsilankantis, eilinė trisdešimties metų moteris ir šešiametis mūsų sūnus, kuris ir tapo mūsų tyrimo kaltininku, kadangi yra to amžiaus, kai pradedama skaityti. Nors vaikiškų knygelių namuose turime nemažai, pati būdama bibliotekininke noriu leisti vaikui atrasti buvimo bibliotekoje malonumą. Todėl vieną eilinį savaitgalį nusprendėme, kad atėjo metas jį užrašyti į mūsų bendruomenės biblioteką. Būtina pabrėžti, kad esame ne vilniečiai ir vis dar dažnai aplankome savo gimtąjį miestelį, o vasaros atostogų metu mielai naudojamės šio miestelio vaikų bibliotekos paslaugomis, kadangi mums ji yra be galo patogioje vietoje – miestelio centre, šalia tankiausiai gyvenamo rajono, o jos paslaugų įvairovė – čia yra žaisloteka su atskiru žaidimų kambariu, didelė skaitykla, biblioteka turi pakankamai turtingą vaikiškų knygelių fondą, ir žinoma, internetas – visa tai miestelio vaikus vilioja lankytis joje kasdien. Turėdami tokį vaikų bibliotekos įvaizdį vieną rudens (spalio mėnesio) savaitgalį patraukėme į Naujininkų mikrorajono viešąją biblioteką.
Pirmą kartą surasti šią biblioteką buvo nelengva, nes teko keliauti į savo gyvenamojo mikrorajono pakraštį, ten, kur prasideda nuosavi gyvenamieji namai. Paiešką apsunkino ir jos kaimynystė – biblioteka įsikūrusi dviaukščio pastato antrame aukšte, kurio pirmame aukšte yra .... alaus baras (dabar jau uždarytas). Viešoji biblioteka, kaip netrukus paaiškėjo, yra knygų išdavimo punktas, nes kitos paslaugos tiesiog neteikiamos – čia neorganizuojami knygų pristatymai ar kiti bendruomenei skirti renginiai, nes jiems nėra vietos, čia nėra galimybių paskaityti laikraščių ar žurnalų, nes nėra skaityklos, ir interneto čia nėra, kadangi, pasak bibliotekininkės, pastato elektros instaliacija yra pasenusi. Iš bibliotekos pabėgome labai greitai, nes vaikiškų knygelių radome vos porą lentynų.
Mažajam skaitytojui pamažu prarandant nuotaiką, nusprendėme pasirinkti artimiausią į vaikų poreikius orientuotą viešąją biblioteką - Vilniaus apskrities viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyrių. Šį sykį neabejojom, kad rasime tai, ko ieškojome. Pirmasis įspūdis buvo geras – biblioteka pasitiko jaukia aplinka, maloniomis darbuotojomis, knygas besirenkančių vaikų klegesiu. Paaiškinus, kad į biblioteką atvykome pirmą kartą, šešiametis buvo užregistruotas ir supažindintas su naudojimosi biblioteka taisyklėmis, iš kurių mane, kaip ilgametę bibliotekos skaitytoją, labiausiai nustebino naudojimosi atvirais fondais taisyklė – vaikams padėti skirtukai, skirti pažymėti, iš kur knyga buvo paimta ir kur ją pavarčius įdėti, idant nebūtų sumaišyta tvarka lentynoje. Gal šis vaikų mokymas būtų naudingesnis, jei lentynos nebūtų perpildytos knygomis. Mano sūnui užteko kantrybės trims knygelėms, kurias pasiėmėme į namus, netrukus jis nusprendė paieškoti lengvesnės veiklos. Bet ir vėl teko nusivilti – kitos veiklos bibliotekoje paprasčiausiai nėra – renginiai neorganizuojami, būreliai nevedami, nes laukiama patalpų remonto, žaidimų kambario nėra.... Primenu, kad būtent bendruomeninės veiklos paieškos mus ir išginė iš namų. Beje, interneto irgi nėra.
Vyriškai kompanijai visai prarandant ūpą, nusprendžiau pasipuikuoti savo žiniomis ir pakviečiau juos nuvykti į neeilinę vaikų biblioteką – ji turėtų pataisyti ne tik nuotaiką, bet ir bibliotekų reputaciją. Todėl mes patraukėme į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centrą. Prasidėjus nacionalinės bibliotekos rekonstrukcijai, centras buvo perkeltas į buvusias „Valstybės žinių“ leidyklos patalpas, kurios šiai bibliotekai ypač tinka – biblioteka šviesi, jos interjeras jaukus ir žaismingas. Deja, šioje bibliotekoje mes vėlgi gavome tik knygų, nes nei žaidimų kambario, nei renginių, nei garsaus „Berniuko Žirniuko“ lėlių teatro nėra. Nėra ir interneto, nes, pasak bibliotekininkės, jis skirtas tik informacijos paieškai, o ne pramogoms.
Taip baigėsi mano, sąmoningos mamos, mėginimas pratinti vaiką „nuo mažumės“ naudotis biblioteka. Perskaitytas knygeles mes grąžinome, bet naujų nebeėmėm, nes laukiame savaitgalio, kai važiuosime į gimtąjį miestą, kur bibliotekoje ne tik pasiskolinsime knygų, bet ir susitiksime su draugais, sudalyvausime knygų pristatyme ar renginyje, pažaisime žaidimus iš žaislotekos. Ir bandelių išsikepti padės kiekvienoje provincijos bibliotekoje veikiantis internetas.
---------------------------------------------------------------------------------
Parengė Erika Buivydienė
Esame eilinė jauna Vilniuje gyvenanti šeima: trisdešimt šešerių metų vyras, turinis tradicinį supratimą apie bibliotekos paslaugas ir itin retai joje apsilankantis, eilinė trisdešimties metų moteris ir šešiametis mūsų sūnus, kuris ir tapo mūsų tyrimo kaltininku, kadangi yra to amžiaus, kai pradedama skaityti. Nors vaikiškų knygelių namuose turime nemažai, pati būdama bibliotekininke noriu leisti vaikui atrasti buvimo bibliotekoje malonumą. Todėl vieną eilinį savaitgalį nusprendėme, kad atėjo metas jį užrašyti į mūsų bendruomenės biblioteką. Būtina pabrėžti, kad esame ne vilniečiai ir vis dar dažnai aplankome savo gimtąjį miestelį, o vasaros atostogų metu mielai naudojamės šio miestelio vaikų bibliotekos paslaugomis, kadangi mums ji yra be galo patogioje vietoje – miestelio centre, šalia tankiausiai gyvenamo rajono, o jos paslaugų įvairovė – čia yra žaisloteka su atskiru žaidimų kambariu, didelė skaitykla, biblioteka turi pakankamai turtingą vaikiškų knygelių fondą, ir žinoma, internetas – visa tai miestelio vaikus vilioja lankytis joje kasdien. Turėdami tokį vaikų bibliotekos įvaizdį vieną rudens (spalio mėnesio) savaitgalį patraukėme į Naujininkų mikrorajono viešąją biblioteką.
Pirmą kartą surasti šią biblioteką buvo nelengva, nes teko keliauti į savo gyvenamojo mikrorajono pakraštį, ten, kur prasideda nuosavi gyvenamieji namai. Paiešką apsunkino ir jos kaimynystė – biblioteka įsikūrusi dviaukščio pastato antrame aukšte, kurio pirmame aukšte yra .... alaus baras (dabar jau uždarytas). Viešoji biblioteka, kaip netrukus paaiškėjo, yra knygų išdavimo punktas, nes kitos paslaugos tiesiog neteikiamos – čia neorganizuojami knygų pristatymai ar kiti bendruomenei skirti renginiai, nes jiems nėra vietos, čia nėra galimybių paskaityti laikraščių ar žurnalų, nes nėra skaityklos, ir interneto čia nėra, kadangi, pasak bibliotekininkės, pastato elektros instaliacija yra pasenusi. Iš bibliotekos pabėgome labai greitai, nes vaikiškų knygelių radome vos porą lentynų.
Mažajam skaitytojui pamažu prarandant nuotaiką, nusprendėme pasirinkti artimiausią į vaikų poreikius orientuotą viešąją biblioteką - Vilniaus apskrities viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyrių. Šį sykį neabejojom, kad rasime tai, ko ieškojome. Pirmasis įspūdis buvo geras – biblioteka pasitiko jaukia aplinka, maloniomis darbuotojomis, knygas besirenkančių vaikų klegesiu. Paaiškinus, kad į biblioteką atvykome pirmą kartą, šešiametis buvo užregistruotas ir supažindintas su naudojimosi biblioteka taisyklėmis, iš kurių mane, kaip ilgametę bibliotekos skaitytoją, labiausiai nustebino naudojimosi atvirais fondais taisyklė – vaikams padėti skirtukai, skirti pažymėti, iš kur knyga buvo paimta ir kur ją pavarčius įdėti, idant nebūtų sumaišyta tvarka lentynoje. Gal šis vaikų mokymas būtų naudingesnis, jei lentynos nebūtų perpildytos knygomis. Mano sūnui užteko kantrybės trims knygelėms, kurias pasiėmėme į namus, netrukus jis nusprendė paieškoti lengvesnės veiklos. Bet ir vėl teko nusivilti – kitos veiklos bibliotekoje paprasčiausiai nėra – renginiai neorganizuojami, būreliai nevedami, nes laukiama patalpų remonto, žaidimų kambario nėra.... Primenu, kad būtent bendruomeninės veiklos paieškos mus ir išginė iš namų. Beje, interneto irgi nėra.
Vyriškai kompanijai visai prarandant ūpą, nusprendžiau pasipuikuoti savo žiniomis ir pakviečiau juos nuvykti į neeilinę vaikų biblioteką – ji turėtų pataisyti ne tik nuotaiką, bet ir bibliotekų reputaciją. Todėl mes patraukėme į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centrą. Prasidėjus nacionalinės bibliotekos rekonstrukcijai, centras buvo perkeltas į buvusias „Valstybės žinių“ leidyklos patalpas, kurios šiai bibliotekai ypač tinka – biblioteka šviesi, jos interjeras jaukus ir žaismingas. Deja, šioje bibliotekoje mes vėlgi gavome tik knygų, nes nei žaidimų kambario, nei renginių, nei garsaus „Berniuko Žirniuko“ lėlių teatro nėra. Nėra ir interneto, nes, pasak bibliotekininkės, jis skirtas tik informacijos paieškai, o ne pramogoms.
Taip baigėsi mano, sąmoningos mamos, mėginimas pratinti vaiką „nuo mažumės“ naudotis biblioteka. Perskaitytas knygeles mes grąžinome, bet naujų nebeėmėm, nes laukiame savaitgalio, kai važiuosime į gimtąjį miestą, kur bibliotekoje ne tik pasiskolinsime knygų, bet ir susitiksime su draugais, sudalyvausime knygų pristatyme ar renginyje, pažaisime žaidimus iš žaislotekos. Ir bandelių išsikepti padės kiekvienoje provincijos bibliotekoje veikiantis internetas.
---------------------------------------------------------------------------------
Parengė Erika Buivydienė
Labai geras straipsnis. Ir geras tuo,kad sužlugdo iliuziją,kad sostinėje viskas gerai, o jau provincijoje... Esu buvusi įvarių rajonų bibliotekose. Dauguma, kaip rašė, autorė švyti jaukumu, yra specialiai vaikams sukurta aplinka, žaisloteka, internetas. Prisižiūrėjus tokių gražių vaizdų net pagalvojau, kad norėčiau dirbti bibliotekiinke vaikų skyriuje. Gal dabar reikėtų projekto sostinės bibliotekoms modernizuoti :)
AtsakytiPanaikintiLina
labai geras straipsnis,
AtsakytiPanaikintisiūlyčiau autorei jį publikuoti "Tarp knygų" žurnale. gal pačius bibliotekininkus paskatintų diskutuoti? šiaip tai šį straipsnį reikėtų rekomenduoti LR Seimo Švietimo, kultūros ir mokslo komitetui< kultūros ministerijai ir Vilniaus miesto savivaldybei.
Pritariu Linai, tikrai labai reikia peojekto Vilniaus apskrities ir miesto viešosioms bibliotekoms modernizuoti, visas sritis - patalpos, įranga ir vidinis apipavidalinimas, paslaugos, aptarnavimo kultūra... O tą centrą nacionalinėje bibliotekoje reikia uždaryti, t.y. paversti šios srities tyrimo centru (institutu) be aptarnavimo funkcijos, nes nebeaišku, kokia kitų bibliotekų paskirtis.
AtsakytiPanaikintiįdomu, kodėl taip yra? Ar sostinėje per daug kitų paslaugų (pramogų) ir bibliotekos nesiryžta konkuruoti? Arba provincijoje bibliotekos yra artimesnės savo bendruomenei?
AtsakytiPanaikintiProvincija labiau pažįsta savo vartotoją ir todėl elgiasi su kiekvienu šiltai, kaip su šeimos nariu, o didmiesčio bibliotekos nesuinteresuotos apsikrauti papildomu darbu (už kurį, beje, papildomai niekas nemoka) ir tenkinasi knygų išdavimo punktų funkcijomis. Mano nuomone pas juos nėra jokios motyvacijos nei iš ministerijos, nei iš vartotojų pusės
AtsakytiPanaikintiTas "papildomas" darbas ir yra pagrindinis darbas su vaikais bibliotekose. Vaikams reikia ne tik knygos, jiems reikia pabūti, pabendrauti, pažaisti. Be je kitiems skaitytojams taip pat reikia pabūti ne namie, bendravimo, konsultacijų ir pan. Viena kolegė iš Varėnos rajono pasakojo, kad skaitytojai atsineša kavos ar arbatos ir cukraus, o bibliotekininkės užpila vandens. Vaikai į biblioteką laksto net per pertraukas. Močiutės mezga atsisėdusios ir pan. Va, čia tai bendravimas su skaitytoju...
AtsakytiPanaikintiO dėl finansų. Viena kolegė pasakojo, kad biblioteką reikia pasikūrenti pečiuką pačiai ir iš ryto būna užšalęs vanduo arbatinuke. Kad skaitytojai nešaltų ir ji galėtų dirbti, pati primoka už šilumą! Ir tai iš savo minimalios algos. Ar matėt kur nors tokį reiškinį sostinėje?
Kolegos - kas yra „papildomas darbas, už kurį niekas nemoka“? Bibliotekininkai tikrai nė vienas nepersidirbame. Kokia biblioteka, priklauso nuo jos vadovų, noras ką nors daryti - nuo motyvavimo sistemos (nebūtinai pinigai, nuo vykdomos veiklos pripažinimo). Kol vadovauja žmonės, kurie neprisiima naujų bibliotekos vaidmenų, kol nėra skaidrumo motyvavimo sistemoje, kol atlyginimo priedai mokami ne tiems, kurie ką nors stengiasi daryti, o įstaigoje dirbantiems giminaičiams ir tiems, kurie tesistengia įtikti ir nekritikuoja vadovybės, nežinau, ar galime tikėtis pokyčių. Lina
AtsakytiPanaikintiNepaminejai, kad gimtajame mieste bibliotekoje dirba tavo mama:)
AtsakytiPanaikintiAtsiverciau si straipsni, nes ketinu atostogoms grizt i Vilniu ir pamaniau, kad vaikams butu smagu apsilankyti biliotekoje, pasiskolinti knygeliu. Nuliudino Erikos patirtis. Na, gal ne visos Vilniaus bibliotekose nyku. Vis tiek apsilankysiu kuriose nors :)
AtsakytiPanaikintiPaskaicius labai norisi dalintis ispudziais ir patirtimi, kaip galima organizuoti darba vaiku bibliotekose, ir nebutinai tam reikia papildomu lesu. Daugeliui veiklu uztenka tik geru noru ir entuziazmo.