„Buvau nusprendusi tapti stuardese“: pokalbis su Rima Kupryte, nevyriausybinės organizacijos Elektroninė informacija bibliotekoms eIFL.net direktore

Yra toks posakis „visi keliai veda į Romą“ – papasakok, kokiu keliu į ją atėjai tu?

Darbas...nieko romantiško. Taip susiklostė aplinkybės, kad mūsų organizacijos (Electronic Information for Libraries eIFL.net) biurą nusprendėme įkurti Romoje. Aš atskridau į Romą tiesiai iš Budapešto 2003 metų sausio 4 dieną. Tuomet pirmą kartą atvykau į Romą, anksčiau niekada nebuvau šiame mieste.

Kaip „susidūrei“ su bibliotekininkyste? Dabar pasižiūrėjus atgal, jei ne bibliotekininkystė, tai kas tai būtų...

Kažkada per televiziją mačiau laidą „Tavo profesija“ ir mane labai sužavėjo laida apie stiuardeses. Aš rimtai buvau nusprendusi tapti stiuardese, bet tais metais kaip tik nerinko kurso. :) Po to kryptingai apie profesiją negalvojau. Kol mano draugė pasiūlė vežti dokumentus į Vilniaus universitetą, į bibliotekininkystę. Ir aš prisijungiau. Tradicinis turbūt atsakymas - mėgau skaityti... Galbūt teigiamai suveikė vaikystės prisiminimai, nes per ilgas moksleivių atostogas laiką leisdavau mokyklos bibliotekoje. Padėdavau bibliotekininkei Karalienei antspauduoti naujai gautus vadovėlius. O taip viskas susiklostė, kad aš beveik galiu sakyti, kad ir stiuardeses darbą išmanau, nes tenka labai daug skraidyti...

Baigusi studijas Vilniaus universitete, bibliotekininkės karjerą pradėjai gana neįprastai, papasakok apie tai. Kaip tuomet jauteisi ir ką ta patirtis tau davė?

Mano darbas visada buvo ir yra susijęs su bibliotekomis, bet prasidėjo neįprastai. Dar studijuodama universitete dalyvavau Atviros Lietuvos Fondo (ALF) skelbtame konkurse 3 mėnesių stažuotei JAV Kongreso bibliotekoje. Į stažuotę neišvažiavau, bet po konkurso man pasiūlė kurti Teisės biblioteką. Nei daug, nei mažai – sukurti naują biblioteką... Tai galvoju, gal tas pokalbis paliko jiems gerą įspūdį, kad jauną merginą, bebaigiančią bibliotekininkystės mokslus Vilniaus universitete, pakviečia tokiam atsakingam darbui. Man tai buvo tikrai labai įdomus ir kūrybiškas darbas. Reikėjo ne tik surasti patalpas, užsakyti baldus, įrangą, t.y. atlikti visus ūkinius darbus, bet ir sukomplektuoti teisinę literatūrą, sukurti elektroninį katalogą. Kai man liepė sudaryti bibliotekos biudžetą, nelabai žinojau nuo ko pradėti. Bet buvo labai įdomu ir teko viską sužinoti. Iš bibliotekininkės tapau vadybininke. :) Tarp kitko, po to, dirbant jau Budapešte, Atviros visuomenės institute, labai daug organizacijų manęs prašė rekomenduoti žmonių – ieškojo tokių kaip aš “bibliotekininkių“ į įvairias pozicijas...

Šiandien dirbi organizacijoje, kurios pagrindinė misija – atverti kokybiškos elektroninės informacijos prieigą besivystančių ir pereinamąjį laikotarpį išgyvenančių šalių gyventojams, kodėl, manai, kad tai svarbu?

Tai labai paprasti dalykai. Kaip galima kalbėti apie šalies vystymąsi, progresą, jeigu aukštosios mokyklos ar mokslininkai neturi prieigos prie naujausių mokslinių informacinių resursų. Apie kokią mokslo plėtrą gali kalbėti, jeigu nežino, kas jų srityje vyksta arba apie jų tyrimų rezultatus – mažai kas sužino pasaulyje. Mes žiūrime plačiai į šią problemą – rūpinamės prieigos prie komercinių leidėjų žurnalų (apie 80% mokslinės informacijos yra prieinama tiktai per prenumeratą, kuri kainuoja didžiulius pinigus), iki viešos prieigos politikos skatinimo. t.y. propaguojame mokslinės informacijos viešą sklaidą. Dabartinės komunikacijos priemonės leidžia išeiti į plačias erdves ir būti labiau matomam, todėl cituojami ne tik tų šalių mokslininkų rezultatai, kurios turi pinigų prenumeruoti brangius žurnalus. Dažnai mokslininkai ir bibliotekų skaitytojai neįsivaizduoja, kiek ta prenumerata kainuoja bibliotekai , nes prie mokslinių straipsnių prieigą gauna internetu... Tai susidaro įspūdis, kad ta informacija laisvai prieinama per „google“.... Taip, jūs gaunate prieigą prie mokamos informacijos nepastebimai, nes už jus jau sumokėta ir todėl jūsų kompiuterį atpažįsta serveriai. Tą prieigą užtikrina bibliotekininkai. Liūdniausia, kad dažnai pati organizacija – universitetas ar institutas – kuriame dirba autorius, negali įsigyti straipsnio išspausdinto prestižiniame mokslo žurnale, nes jiems – tai per brangu... Tai tokią situaciją mes ir bandome keisti, dirbdami beveik 50-je pasaulio šalių.

Papasakok, kaip atrodo tipiška tavo darbo diena?

Keliuosi be žadintuvo!!! Ateinu į darbą, kai atsikeliu, o išeinu, kada pabaigiu darbus. Suprantama daug vėliau nei įprasta. Mano darbo diena nėra griežtai ribota. Paprastai susirašau svarbiausius darbus ir jų terminus savaitei, bet darbotvarkė išaiškėja tik atėjus į darbą ir įsijungus kompiuterį (namuose kompiuterio neturiu, kad bent namie nedirbčiau). Mes dirbame su pusšimčiu šalių, dauguma jų „problemiškos“, todėl niekada nežinai, kurioje iš jų teks „gesinti gaisrus“ ir kaip atrodys mano darbo diena, kuriai problemai reiks skiri visa dėmesį. Dažnai dirbu ir savaitgaliais, ir švenčių dienomis, jei, žinoma, sargas įleidžia į biurą :) Tokiame darbe reikia lankstumo ir nuolat būti pasiruošus keisti planus. Prireikia ir netikėtai kur nors skristi, jei problemos negalima išspręsti elektroninėmis priemonėmis ir telefonu. Dabar gerai, turint lietuvišką pasą, daug kur nereikia vizų, nors aš dažniausiai keliauju į tas šalis, kur vis dar jų reikia. Romoje yra beveik visų šalių atstovybės – tuo patogu čia turėti biurą. Atsimenu tik į Malawi ir Haiti skrendant reikėjo specialių leidimų, kad gautume vizas pasienyje. Visi bendradarbiai išsibarstę po pasaulį – esame virtuali organizacija, bet tikrai puikiai bendraujame per skype ir, aišku, elektroniniu paštu. Dažniausiai visi susitinkame 3 kartus per metus – konferencijose, per valdybos posėdžius, simpoziumuose...

Tavo darbą šiandien sunku būtų pavadinti bibliotekiniu, pasakyk, kokios dalykinės srities specialiste šiandien save laikai? Kokios žinios reikalingos tavo darbui? Kuo mielai užsiimi ir kokie darbai tau yra sunkiausi?

Visiems prisistatau bibliotekininke. Tai man padeda... Kartais ir netikėtose situacijose, pavyzdžiui, keliaujant į konflikto zonų šalis pasieniečiai palankiau žiūri, nes bibliotekininko profesija turbūt skamba kaip taiki ir nepavojinga. Kai kurie nustemba pamatę anspaudais išmargintą pasą – bibliotekininkė-keliauninkė... O pagal darbo pobūdį, žinoma, esu direktorė – tai turbūt turėčiau save priskirti prie valdymo specialistų. Tik jokių papildomų vadybos mokslų neišėjau. (Gal turiu talentą vadovauti? :) Esame pelno nesiekianti organizacija, kolektyvas nedidelis, tai reikia pačiai „prižiūrėti“ visą organizacijos veiklą. Beveik kasdien tenka gilintis į teisinius mūsų veiklos klausimus, nes skirstome pinigus, samdom įvairius konsultantus, patys pasirašome grantų gavimo sutartis, t.t.... Įdomu tai, kad mūsų organizacija registruota Olandijoje, o veikia Italijoje. Auditorius atvyksta iš Olandijos, nes ten mokame mokesčius. Gal kuo sudėtingiau, tuo įdomiau. :) Man patinka ir spręsti finansinius „rebusus“, dirbdama su skaičiais atitolstu nuo turinio problemų nuolat kylančių vienoje ar kitoje šalyje. Kadangi su bendradarbiais bendrauju kaip su lygiais, tai kartais būna sunku pareikšti pastabą dėl darbo ar sudrausminti. Tai man – sunkiausia užduotis. Kita vertus, jie tikrai dirba. Matau, kiek jie atiduoda savęs. Tai mums visiems padeda neprarasti motyvacijos ir tikėjimo savo veikla...

Sakei, kad darbo reikalais daug keliauji – kokias šalis planuoji aplankyti šį mėnesį ir kokie tikslai tave ten veda?

Kelionės įvairios ir įvairiais tikslais. Rugsėjį planuoju trumpam užsukti į Lietuvą, turiu asmeninių reikalų, paskui skrisiu į Olandiją ir JAV – ieškoti papildomo finansavimo veiklai. Projektų vadybos kalba – užsiimsiu fondoieška. Jei gausiu vizą, rugsėjį važiuosiu ir į Turkmėniją – planuojame tinko plėtrą šioje šalyje. Tai ir visos rugsėjo kelionės, labai skirtingos...

Daug bendrauji su įvairių šalių bibliotekininkais, kaip tame kontekste atrodo Lietuvos bibliotekininkai? Ar galima būtų išskirti kokius nors nacionalinius bibliotekininkų ypatumus :)?

Man patinka dirbti su bibliotekininkais iš Lietuvos – jie kompetentingi, iniciatyvūs ir kūrybiški. Žinau, kad jais galima pasikliauti, o tai dalykinėje veikloje – svarbiausia. Tai gal čia ir yra tie nacionaliniai bruožai... O Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos pavyzdys yra plačiai žinomas ir mūsų tinkle, ir pasaulyje. Man, kaip eIFL.net direktorei, dirbti su Lietuva – tikras malonumas!

Kas yra tavo artimiausi bendradarbiai? Ir kokias jų savybes labiausiai vertini?

Šiuo metu kolektyvas išsibarstęs po Europą ir Šiaurės Ameriką. Turiu nemažai talkininkų, kurie sutinka mums pagelbėti. Darbuotojai dirba įvairiose laiko zonose, todėl mums reikia iš anksto suderinti net telefono pokalbius. Todėl nuoširdžiai džiaugiamės pasimatę ir tikrai branginame betarpiško bendravimo akimirkas. Aš ypač vertinu žmonių atvirumą, kantrybę, dėmesį kitiems bei humoro jausmą. Darbe daug juokaujame ir tai sukuria gerą nuotaiką, malonią darbo aplinką.

Koks tavo profesinio gyvenimo credo?

Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi.

O į kokį darbą iškeistum dabartinį?

Sunku pasakyti... Žinau, kur nenorėčiau dirbti – tai valstybinėse ir tarptautinėse biurokratinėse institucijose. Aš visą laiką dirbau pelno nesiekiančiose organizacijose ir man tokia veikla patinka, nes čia – daug kūrybinės laisvės, atsakomybės. Jau sakiau, gal galėčiau būti stiuardese, dar – turizmo sritis man įdomi (viešbutyje, priimdama svečius, galėčiau prisiminti šalis kuriose lankiausi ir pašnekinti turistus arba pasiūlyti įdomius maršrutus). Geriausia, žinoma, būti nepriklausoma konsultante, nors mano kompetencijų sritis – gana siaura, „tarptautinė bibliotekininkystė“. Nors žinau, kad ir tokių reikia. :) Galėčiau grįžti ir į biblioteką, ten taip pat yra daug vietos kūrybai... O šiaip visi sako, kad mano akys dar dega, kalbant apie dabartinę veiklą, nors tuo užsiimu jau 7 metus. Tai gal esu savo vietoj...

Ką šiuo metu skaitai? Ir kaip paprastai renkiesi laisvalaikio lektūrą, o gal, priešingai bibliotekininko stereotipui, laisvalaikiu visai neskaitai?

Paul Collier „The bottom billion“ – ši knyga analizuoja, kodėl 50 valstybių, kuriose gyvena vienas milijardas neturtingiausių pasaulio gyventojų, niekaip negali išbristi iš skurdo. Autorius – ekonomistas ir labai įdomiai rašo apie politiką. Šiaip tai aš visada skaitau kelias knygas vienu metu, priklauso nuo nuotaikos, kurią paimu į rankas. Visada po ranka turiu detektyvą. Collier knygoj liko tik paskutinis skyrelis ir jau laukia Agatos Christi „Žmogžudystė Rytų eksprese“. Užsimaniau ją paskaityti, apsilankiusi Baron viešbutyje Aleppo, Sirijoje, kur Christi rašė šią knygą. Tame viešbutyje apsilankau ne primą kartą... man ten labai patinka baras... :)

Realiai ir virtualiai bendravo Ramu Ne, 2009 rugpjūtis-rugsėjis

Literatūra ir šaltiniai
Rima Kuprytė, Jūratė Bičkauskienė. Tarp puikių žmonių daug išmokusi. Tarp knygų. 2009, Nr. 3, p. 4-6

Electronic Information for Libraries eIFL.net. Prieiga per internetą: http://www.eifl.net