Keista senutė bibliotekoje - Justino Marcinkevičiaus eilėraštis

Artėjant savaitgaliui, kai atsiranda šiek tiek daugiau laiko refleksijai ir nusiteikimo pafilosofuoti, siūlome paskaityti J. Marcinkevičiaus eilėraštį:

Keista senutė bibliotekoje

Stovėjo pasimetus:
šitiek knygų!
Nepagalvojo niekados,
kad šitiek daug
jų gali būti.

                    Slinko baugščiai
tarp nesibaigiančių lentynų,
viena ranka vis liesdama knygas,
kita – raukšlėtą savo veidą.
Šnibždėjo:
– Man kad taip…
kol akys dar įžiūri,
apie laimę…
Sakykite, kuri iš tos daugybės
galėtų būt laiminga?
Kad be karo,
be vargo, be nelaimių, be ligų…
dar, jeigu galima… be melo
ir be vienatvės…

Čia kažkas pridūrė:
– Ir be mirties.

                    Ji neišgirdo.
Dar kitas jai rimtai pasiūlė:
– Gal apie rožių priežiūrą?
– Ne, ne! –
ji rankom sumosavo:
– Apie žmones!

Jaunutė bibliotekininkė nusišaipė:
– Gal Šventą Raštą?

– Kad jau tą žinau, –
senoji nesumišo.
– O be to, norėčiau,
kad apie laimę…
dar šiame pasauly.

Dabar jau kilo triukšmas.
Vienas siūlė
                    jai vieną,
                    kitas – kitą.

Ji vis laukė.
Stovėjo ir šypsojosi kaltai.

Kažkas, paėmęs už parankės,
palydėjo
             galiausiai ją į kitą skyrių,
kur ant durų
ji dar suspėjo perskaityt:
„Knygos vaikams“.

1988–2004
Ačiū docentei Vitai Mozūraitei, atsiuntusiai šį eilėraštį :)